Rugsėjo 1-ąją pasaulis mini kruviniausio žmonijos istorijoje karinio konflikto – Antrojo pasaulinio karo pradžią, kai 1939 m. Nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Tuomet pasaulis karinio konflikto tikėjosi – įtampa pasaulyje kaito ne vienerius metus, o lokaliniai konfliktai, žlungančios sutartys ir sudaromi nauji susitarimai, tokie, kaip Molotovo-Ribentropo paktas, rodė besitvenkiančio karo debesis. Bet po 80 metų pasaulis, regis, nėra saugesnis: apie augančią rimto pasaulinio konflikto galimybę kalba vis daugiau ekspertų, įspėdami, kad prie to prisideda su istorija besirimuojantys įvykiai: lokaliniai konfliktai Sirijoje, Ukrainoje, JAV ir Rusijos bei Kinijos nesutarimai, auganti karinė galia bei žlungančios ilgametės sutartys. Vienas tokių ekspertų, įspėjančių apie itin liūdnus, nors nebūtinai neišvengiamus galimo konflikto padarinius – „Atlantic Council“ analitinio centro ekspertas Matthew Kroenigas. Jis gerai žinomas ne tik saugumo tema besidominčiųjų bendruomenėje.
Drodžtauno unifersiteto profesorius, dirbęs JAV Gynybos departamente ir Centrinėje žvalgybos agentūroje (CŽA) yra daugybės tekstų, publikuotų tokiuose leidiniuose kaip „Foreign Affairs“, „Foreign Policy“, „The Wall Street Journal“, „The Washington Post“, autorius.
Rytų Europos studijų centre jis skaitė pranešimą „Pokyčiai JAV saugumo politikoje: Baltijos valstybių vaidmuo“. Jo teigimu, Baltijos šalys jau dabar yra svarbios Pentagono planuotojams, tačiau kartu priminė, kad JAV žiūri gerokai plačiau ir grėsmes įžvelgia ne tik Rusijoje, o netgi ten kylančius iššūkius geba kūrybingai panaudoti kitose srityse. Būtent tai gali būti Vakarų stiprybė.
M. Kroenigas yra išleidęs 6 knygas, o šiuo metu rašo 7-ąją, bene svarbiausiąją. Kitaip nei kritikai, kurie kalba apie neva silpnus, išskydusius ir prieš autoritarinius režimus bejėgius Vakarus, M. Kroenigas argumentuoja, kad Vakarų demokratijų stipriosios pusės – technologinė pažanga, skaidrumas, atvira visuomenė istoriškai padeda įveikti režimus. Ar taip nutiks ir šį kartą?
Kodėl svarbus branduolinis pranašumas
Rusijai bei Kinijai vis dažniau rodant vienybę bei karinės galios demonstravimus, prieš šias autoritarines šalis Vakarai iš pirmo žvilgsnio atrodo susiskaldę, vėluojantys ir tik reaguojantys.
Šviežiausias pavyzdys susijęs su mėgstama M. Kroenigo tema – branduoliniu saugumu, kuri yra jo „arkliukas“. Prieš kelerius metus M. Kroenigas „Atlantic council“ kaip tik pristatinėjo tuomet savo naujausią ir audringas reakcijas sukėlusią knygą „Amerikos branduolinė strategijos logika: kodėl svarbus strateginis pranašumas“. Tuomet į provokacinio pobūdžio diskusiją su knygos autoriumi mėgino veltis Rusijos ambasados darbuotojas, vėliau išvarytas iš JAV už šnipinėjimą.
M. Kroenigas savo knygoje argumentuoja, kad pastaraisiais dešimtmečiais akademinėje visuomenėje vyravusios branduolinio nusiginklavimo idėjos grįstos klaidingomis prielaidomis.
Mintis, jog esą „nesvarbu kiek kuri valstybė turi branduolinių galvučių – užtikrinto abipusio susinaikinimo doktrina (MAD) bet kokį pranašumą paverčia niekais, todėl šiuolaikinės branduolinės strategijos yra nelogiškos ir reikia spartinti nusiginklavimą“, anot M. Kroenigo, yra ydinga.
M. Kroenigo teigimu, branduolinių šalių vadovai galėtų atsisakyti didelės dalies ypač brangių branduolinių ginklų, pasilikdami tik nedidelį kiekį, bet kažkodėl to nepadaro. Vadinasi yra priežastis – bet koks kiekybinis pranašumas suteikia ne tik įsivaizduojamą, bet ir realų politinį pranašumą bei valią imtis ryžtingų veiksmų – ar tai būtų atgrasymas ar atvirkščiai – branduolinis šantažas. Kitaip sakant, jei turi daugiau ir pranašesnių branduolinių ginklų, turi kozirį savo rankose.
Tai ypač svarbu šiandien, kai rugpjūčio pradžioje galutinai žlugo 1987 metų INF sutartis, o ją ratifikavusioms šalims formaliai atrištos rankos kurti, bandyti ir sausumoje dislokuoti vidutinio nuotolio balistines raketas. Prie ko gali privesti tokios ginklavimosi varžybos?
Ar INF sutartį pirmoji pažeidusi ir naujas raketas sukūrusi bei tariamą pranašumą įgijusi Rusija imsis vienašališkų veiksmų grasinant panaudoti tokias raketas konflikto atveju? Tokia grėsmė, anot M. Kroenigo egzistuoja, būtent todėl Pentagonas jau ėmėsi veiksmų.
„Išties, po INF žlugimo Pentagonas paskelbė, kad bandys tris naujas raketas. Svarbu pažymėti, kad tai tik konvencinės raketos, be branduolinių užtaisų, nors sutartį pažeidusi Rusija, mūsų manymu, dislokavo raketas ir su branduoliniais užtaisais“, – DELFI sakė M. Kroenigas. Jis DELFI kalbėjo dar prieš tai, kai Pentagonas išbandė naują, INF sutarties nesuvaržytą sparnuotąją raketą. Tai tėra pirmoji iš kelių vystomų projektų – būsimųjų ginklavimosi varžybų ženklas.
Ko apie JAV strategiją nesupranta europiečiai
Vis dėlto, jo manymu, europiečiai gali nesuprasti JAV strateginių žingsnių šiuo klausimu. Viena vertus, būtent Europai turėtų labiausiai rūpėti tokios raketos: praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje, po to, kai Sovietų sąjunga sausumoje dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas SS-20, jos buvo nukreiptos būtent į Vakarų Europą.
Tad kas gali užtikrintai pasakyti, kad naują raketą 9M729 (SSC-8 „Screwdriver“ pagal NATO klasifikaciją) sukūrusi, išbandžiusi ir dislokavusi Rusija jos vėl nenukreipė į tą pačią Vakarų Europą? Ar galima pasitikėti Rusijos teiginiais, kad jos sukurtos raketos neviršija leistinų ribų?
Dabar baiminamasi, kad žlugus INF sutarčiai gali žlugti ir numatomas strateginės ginkluotės – START sutarties galiojimas, o tai reikštų ir atsisveikinimą su įvairiomis abipusėmis patikros procedūromis – JAV ir Rusija inspekcijų metu galėjo tikrinti viena kitos branduolinius pajėgumus, o be šių procedūrų pasakyti, ką ir kur daro rusai, kokie jų raketų pajėgumai, kur jie nukreipti pasakyti būtų itin sunku, kaip ir tikėti pažadus nesyk sulaužiusio Kremliaus garantijomis.
Kol kas JAV sąjungininkės Europoje, ypač NATO laikosi atsargios pozicijos – vieningai remia amerikiečius ir pripažįsta, kad būtent Rusija pažeidė sutartį.
Bet tai taip pat reiškia, kad atsaką žadantys amerikiečiai gali išreikšti norą dar kartą, kaip 1983 metais dislokuoti savas vidutinio nuotolio balistines ar sparnuotąsias raketas Europoje. Tiesa, M. Kroenigo teigimu, tam noro su JAV vis akivaizdžiau besipykstanti Europa neturi.
„Vakarų Europoje didelio apetito dislokuoti tokias JAV raketas tikrai nėra, tačiau Rytų Europoje gali būti kitaip, ypač Lenkijoje, kuri gal ir norėtų įsigyti tokius pajėgumus“, – sakė M. Kroenigas. Tačiau kitas dalykas, kurį ne visada supranta europiečiai, anot jo, yra tas, kad JAV šį INF sutarties žlugimą išnaudoja dvejomis pagrindinėmis kryptimis ir nė viena jų net nėra susijusi su Europa.
„Pentagonas suinteresuotas naujų raketų kūrimu, kurį leidžia pasitraukimas iš INF, bet kalbame tik apie konvencines raketas, be branduolinių užtaisų, mat taip lengviau įveikti Demokratų partijos pasipriešinimą Kongrese“, – pabrėžė M. Kroenigas.
Liepos pabaigoje JAV Kongreso Atstovų rūmai atsisakė skirti JAV administracijos numatytoms raketų programoms, kol nebus aišku, kaip į tai reaguotų amerikiečių sąjungininkai Europoje ir Azijoje. Tačiau šį pasipriešinimą gali įveikti Senatas ir pati D. Trumpo administracija, daugiau dėmesio skiriantys ne rusams.
Būtent Azija, anot M. Kroenigo, ir yra tikroji naujų amerikiečių vidutinio nuotolio raketų kūrimo priežastis. Paradoksalu, kad jei prezidento Donaldo Trumpo administracija bei Kongresas ir sutaria kuriuo nors klausimu tai yra būtent Kinijos grėsmė.
Kinija stiprina savo karines pajėgas, o Kinijos branduolinio arsenalo pagrindą ir sudaro iš sausumos paleidžiamos vidutinio nuotolio balistinės bei sparnuotosios raketos. Rusija gal ir sukūrė bei išbandė savas raketas, tačiau abejonių, ar ji gali tęsti masinę jų gamybą netrūksta. Kitaip, nei Kinija.
„Administracijos motyvacija pasitraukti iš INF buvo paprasta: Rusija mus maustė ir nėra prasmės tęsti šitą žaidimą, tačiau svarbiausia, kad atsako priemonės – amerikietiškos raketos būtų naudingos būtent Azijoje, kur kinai įgijo pranašumą“, – sake M. Kroenigas.
Būtent todėl D. Trumpo logika dabar yra siekti naujos sutarties. Tačiau pašenkovas sutiko, kad administracijos ketinimai į naują galimą INF susitarimą įtraukti ir Kiniją yra nors ir logiški žiūrint iš JAV pusės, bet ir kartu sunkiai įgyvendinami.
„Daug kas JAV tiki, kad Kinija ilguoju laikotarpiu pagrindiniu strateginiu mūsų varžovu, tad kai diskutuojame apie senąjį INF modelį, kai tik Rusija ir JAV kalbasi apie branduolinius reikalus, matyt, nelogiška to tęsti, turint omeny Kinijos karinės galios stiprinimą.
Kinija turi šimtus, gal net tūkstančius tokių raketų, kurių neriboja jokie susitarimai. Kita vertus, suprantama, jog Kinija nenori tokio susitarimo – kam jiems jis?
Svarbu ir tai, kad skiriasi mūsų strateginio mąstymo kultūra: jei mes, Vakaruose manome, jog skaidrumas veda prie saugumo stiprinimo, kai yra inspekcijos, kai žinai, ką daro kita pusė, tai kinai mąsto priešingai: dar nuo Sun Tzu laikų jie naudoja apgaules – gali atrodyti silpnesnis, nei iš tikrųjų esi ir atvirkščiai – stipresnis, kai esi silpnas, tad kinus įtikinti bus labai sunku.
Juo labiau, kad savaime ginklų kontrolė nėra gėrybė, tai tik priemonė siekti tikslų, o šalims tai gali atrodyti ir žalinga“, – pabrėžė ekspertas.
Kas tinka Azijai, tiks ir Europai
„Nemanau, kad Kinija siekia konflikto artimiausiu metu, bet jie stiprina pajėgas būtent tam konfliktui su JAV ir nerimauju, kad ilguoju laikotarpiu Kinija gali patikėti, jog galės mesti iššūkį JAV, pavyzdžiui, dėl Taivano. Tad Trečiojo pasaulinio karo grėsmė yra, o JAV šį konfliktą gali pralaimėti“, – įspėjo M. Kroenigas.
Todėl artimiausiu metu Pentagonas esą sieks dislokuoti iš sausumos paleidžiamas balistines raketas, nes tai būtų pigesnė atsvara Kinijai, nei oro ir laivyno pajėgose naudojamos raketos. Kita vertus, anot M. Kroenigo, tokių pajėgumų sukūrimas aktualus ir Europai, ypač JAV pajėgoms, dislokuotoms Europos šalyse.
„Nemanau, kad Pentagone tam dabar teikiama daug dėmesio, bet JAV pajėgos Europoje jau galvoja, kaip tos sistemos būtų naudingos. Tokios konvencinės raketos konflikto atveju galėtų pralaužti Rusijos A2/AD pajėgumus ankstyvojoje konflikto stadijoje“, – teorinę situaciją modeliavo ekspertas.
JAV karininkai jau ne vienerius metus kalba, kad Rusija yra sukūrusi prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) priemonių tinklą, kurį sudaro priešlėktuvinių, priešlaivinių ir artimojo nuotolio balistinių bei sparnuotųjų raketų tinklas, konflikto atveju neleidžiantis NATO pajėgoms laisvai veikti regione. Ir nors JAV su sąjungininkais intensyviai dirba, regzdami planus, kaip galima būtų turimomis priemonėmis įveikti šį tinklą, kol kas problema išlieka.
Turėdama tokį A2/AD skėtį Rusija turi galimybę viena ranka mesti savo konvencines pajėgas prieš NATO valstybes, pavyzdžiui, Baltijos šalis, o kita ranka neleisti NATO sąjungininkams permesti savų pajėgų į Baltijos regioną. Naujos JAV vidutinio nuotolio raketos Europoje tokį A2/AD tinklą galėtų tiesiog sudaužyti iš didelio atstumo, jei tik to prireiktų.
Kita vertus, anot M. Kroenigo, iki tokių raketų dislokavimo Europoje dar toli, mat tokių, net jau išbandytų raketų finansavimui gali sukliudyti JAV Kongresas.
Būtent todėl naujos raktos gali būti paaukotos derybų metu, o Pentagonas turės galimybę rinktis, M. Kroenigo teigimu, pigesnį ir jau išbandytą, nors ir itin prieštaringai vertinamą priemonę: balistinę raketą „Trident II“ su mažos galios branduoliniu užtaisu.
Pavojingas žaidimas skirtas ne tik atgrasymui
Tokios raketos su 5-7 kilotonų branduoliniais užtaisais prieštaravimų kelia ne be reikalo. „Ohio“ klasės povandeniniuose laivuose įmontuotos raketos „Trident II“ yra pirmiausiai strateginės ginkluotės dalis – jos gali būti panaudotos pirmojo arba atsakomojo smūgio metu į strateginius priešininko objektus. Ir tai yra problema.
Mažos galios branduolinių ginklų ant tokių raketų priešininkai argumentuoja, jog bet koks tarpžemyninės balistinės raketos paleidimas iš JAV povandeninio laivo teoriškai Maskvoje gali būti interpretuojamas ne kaip „akis už akį“ atsakas, ne taktinio ginklo panaudojimas, o visuotinės strateginės atakos pradžia. Tačiau, anot M. Kroenigo, tokie kritikų argumentai kaip tik ir neįtikina, o jis yra mažos galios branduolinių galvučių ant raketų „Trident II“ idėjos šalininkas.
„Aš esu tokio atsako rėmėjas, nes Rusijos strategija „eskaluok tam, kad galėtum deeskaluoti“ paremta manymu, jog jie gali pirmieji panaudoti taktinį branduolinį ginklą ir laimėti karą, tikintis, kad priešininkai bus įbauginti, nerizikuos branduoliniu atsaku ir nusileis, susitaikys su esama padėtimi, kuri palankesnė Kremliui.
Mes turime parodyti, kad ši jų taktika nesuveiks, kad mes taip pat galime panaudoti branduolinį ginklą. Kritikai sako, kad tai didina branduolinio karo riziką, aš manau, kad kaip tik mažina, nes Rusija jau ją padidino, o atgrasydami ją nuo pirmojo panaudojimo mes sumažiname ir riziką.
Kiti kritikai teigia, kad rusai gali neteisingai interpretuoti „Trident“ paleidimą. Taip teorinė tikimybė išlieka, bet mes jau aiškiai leidome suprasti, kad taip darytume tik atsakydami į Rusijos smūgį.
Pavyzdžiui, jei rusai įsiveržia į Lietuvą, mes einame į pagalbą, o Rusija pirmoji panaudoja taktinį branduolinį ginklą ir tada pamato vieną raketą, skriejančią į jų pusę. Nemanau, kad rusai bus tokie pamišę, o Putinas manys, jog tai yra strateginė ataka į kurią reikia atsakyti. Manau, kad Putinas yra protingesnis“, – sake M. Kroeningas.
Į kritikų pastabas, kad toks manymas paremtas itin plona optimistinių prielaidų linija, pašnekovas atsakė dešimtmečius galiojančia valstybių vadovų logika: taip, apsiskaičiavimai įmanomi, bet galiausiai niekas nenori būti atsakingas už masinę savižudybę, kurią sukeltų visapusiškas strateginės ginkluotės panaudojimas – visos pusės tai žinojo Šaltojo karo metais, žino ir dabar.
„Jei matai, kad į tave skrieja viena raketa, net nežinodamas, kokia tai branduolinė galvutė – ar didelės ar mažos galios, negi manai, kad viena raketa sunaikins tavo branduolinį arsenalą? Negi įvykdysi masinę savižudybę ir paleisi visas savo raketas? Būtent tuo ir paremta atgrasymo esmė – nekariauti branduolinio karo, bet parodyti, kad esi pasirengęs tai padaryti.
Parodydami, kad mes turime priemones ir pasiruošę jas panaudoti mes atgrasiname priešininką, nes sakome, kad esame pasirengę ribotam branduolinio ginklo panaudojimui, tad Putino taktika panaudoti tokį ginklą pirmiesiems tikintis, kad priešininkai nusileis, tiesiog nesuveiks“, – sakė pašnekovas.
Jo manymu, būtent pastarasis mažos galios branduolinių galvučių ant balistinių raketų „Trident II“ variantas bus pasirinktas Pentagone, o ne naujos raketos, kurios dar tik kuriamos ir bandomos, kurioms dar galima nutraukti finansavimo programą.
Tokiu atveju JAV nereikės leisti pinigų naujoms ginkluotės programoms, o kartu ir erzinti sąjungininkų Europoje, čia dislokuojant vidutinio nuotolio raketas. Vietoje jų Rusija tiesiog turės susitaikyti su mintimi, kad bet koks taktinio branduolinio ginklo panaudojimas, tikintis deeskaluoti situaciją ir įbauginti NATO tiesiog nesuveiks ir susilauks atsako ir amerikiečių.
Dar daugiau, anot M. Kroenigo, galiausiai JAV net nereikės varžytis su rusais ar kinais vidutinio nuotolio raketų srityje, mat amerikiečiai daugiau investuos į pažangesnes technologijas.
„Galiausiai nemanau, kad kas nors JAV rimtai galvotų, jog „mums reikia raketų tik todėl, kad rusai jas turi“. Demokratinės šalys gali geriau varžytis naujųjų technologijų srityse su autokratinėmis valstybėmis, tai rodo pavyzdžiai nuo graikų karų prieš persus laikų, prieš kelis tūkstančius metų iki Šaltojo karo pabaigos.
Tai yra ir JAV stiprybė prieš Rusiją bei Kiniją – jos tiesiog negalės prisivyti mūsų, bet mes galėsime varžytis hipergarsinių ginklų, dirbtinio intelekto panaudojimo srityse“, – pridūrė M. Kroenigas.
