Jungtinės Valstijos rugpjūčio 2-ąją oficialiai pasitraukė iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutarties su Rusija. INF gyvavo nuo 1987-ųjų gruodžio ir laikyta viena esminių saugumo bei pusiausvyros susitarimų Europoje, o sutarčiai žlugus atsiveria neprognozuojamos pasekmės.
Apie tai ekspertai kalba jau senokai ir ne veltui, mat tokio žingsnio tikėtasi dar nuo šių metų vasario pradžios, kai JAV paskelbė apie tokius ketinimus.
Vienintelė Vašingtono kelta sąlyga, kuri būtų užkirtusi kelią šiam sprendimui buvo paprasta: Rusija privalo gerbti 1987-ųjų metų sutartį, kuri numatė 500-5,5 tūkst. km šūvio nuotolio raketų kūrimo, bandymų ir dislokavimo draudimus. Jei Rusija negerbia šios sutarties, amerikiečiai taip pat nemato jos laikytis, mat tai varžo tik vieną sutarties dalyvę.
Tačiau kelerius metus amerikiečių kaltinti rusai, regis, pasirinko aklo neigimo taktiką – Kremlius dvišalės sutarties su JAV esą nepažeidė, o savo įsipareigojimus tik suspendavo – tokį įsaką dar liepos pradžioje pasirašė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Kelis mėnesius trukę abipusiai kaltinimai, neigimai ir badymai pirštais privedė prie logiškos baigties: sutartis žlugo, o tai reiškia, kad tiek Rusija, tiek JAV Europoje teoriškai galėtų dislokuoti vidutinio nuotolio balistines ir sparnuotąsias raketas, kurių skrydžio laikas iki taikinio gali būti vos kelios minutės.
Ir nors oficialūs abiejų šalių pareiškimai toliau atspindi bendrą abipusių kaltinimų nuotaikas bei kol kas pabrėžia susilaikymą nuo aktyvių veiksmų, beveik neabejojama, kad varžovai vieni iš kitų laukia, kas pirmasis žengs kitą agresyvų žingsnį.
„Visi variantai ant stalo“
Kremliaus grasinimai „atsakyti adekvačiomis priemonėmis“ – nieko naujo, tačiau šį kartą NATO sutaria, kad rusai išties turi kuo grasinti – sparnuotomis raketomis SSC-8 „Screwdriver“, kurių kūrimas, bandymai ir dislokavimas pažeidė minėtą INF sutartį.
„Visi variantai ant stalo“, – neslėpdamas prabilo Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas, atsakydamas į klausimą ar dabar rusai nutaikys savo raketas į JAV ir sąjungininkų bazes Europoje.
„INF žlugimo pasekmės bus dramatiškos: Rusija toliau tęs savų raketų dislokavimus ir taip kels reikšmingą grėsmę sąjungininkams Europoje, o tai sustiprins JAV norą turėti atitinkamas raketas būtent Europos žemyne“, – teigė branduolinių krizių grupės vadovas ir buvęs JAV prezidento Baracko Obamos patarėjas branduolinių ginklų klausimais Jonas Wolfsthalas.
Tokios mobilios raketos gali būti paleistos ir pasiekti praktiškai bet kurį Vakarų Europos tašką. Iki šiol būtent Europos valstybės, prieš kurias ir nutaikytos rusiškos raketos, laikėsi daugiau pasyviai ir atsargiai, vengdamos kaltinti Rusiją, tačiau dabar atėjo tiesos metas: kuo atsakyti – ar vienybę demonstruojančiais pareiškimais, ar konkrečiomis priemonėmis? Mat laikas senka ne tik Europai, bet ir anapus Atlanto – Vašingtonas jau rengiasi naujam ginklavimosi varžybų etapui.
Skraidytų virš Lietuvos
NATO vadovas Jnsas Stoltenbergas jau sureagavo į INF sutarties žlugimą ir dar kartą pakartojo beveik metus Aljanso kartojamą poziciją: visos NATO nares sutinka, kad būtent Rusija pažeidė sutartį, visos NATO nares apgailestauja dėl JAV pasitraukimo iš šios sutarties, bet kartu remia Vašingtoną ir visos NATO nares imsis atsakomųjų priemonių – ne veidrodinių, o tinkamų, apsaugoti pirmiausiai Europos žemyną, kuris patenka į INF draustų raketų aprėptį.
NATO vadovas neslėpė, kad į kategoriją „visos priemonės“ įeina tiek žvalgybiniai, tiek priešraketinės gynybos pajėgumai.
Net jei tai reikštų, kad NATO priklausančios Europos šalys nesutiktų atsakyti į Rusijos keliamų raketų SSC-8 „Screwdriver“ grėsmę tokiu pačiu būdu – dislokuoti savas vidutinio nuotolio raketas (kurių nė viena Europos šalis, o ir JAV bent jau oficialiai iki šiol neturi), vien NATO priešraketinio gynybos skydo modernizavimas, pritaikant jį galimai rusiškų sparnuotųjų raketų medžioklei neabejotinai suerzins Kremlių ir leis dar kartą kartoti Maskvos nesyk išreikštą abejonę, kad toks skydas kurtas siekiant pažeisti galių pusiausvyrą Europoje, kurią iš dallies palaiko Rusijos strateginė ginkluotė (į ją įtraukiant ir vidutinio nuotolio balistines bei sparnuotąsias raketas).
Rusija anksčiau siūlė kurti bendrą priešraketinės gynybos sistemą kartu su JAV, tiesa, tokiu atveju, Lietuva, kitos Baltijos šalys būtų patekusios į Rusijos atsakomybės sritį. Į tai NATO atsakė neigiamai, tad Kremlius vėl rado progų purkštauti dėl esą sąjungininkų nesukalbamumo.
Dar daugiau – Rusija iki šiol laikosi požiūrio, kad NATO priešraketinės gynybos skydo elementai Lenkijoje ir Rumunijoje gali būti pritaikyti puolamiesiems veiksmams – esą priešraketines raketas SM-3 turintys sistemos „AEGIS Ashore“ elementai Mk41 gali būti pritaikyti leisti sparnuotąsias raketas „Tomahawk“. Kremlių, kaip ir 9-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje baugina galimybė, kad tokios raketos galėtų be įspėjimo žaibiškai, vos per 10 minučių smogti Maskvai ir eliminuoti visą karinę bei politinę vadovybę.
„Šių sparnuotųjų raketų skrydžio laikas skiriasi nuo balistinių raketų. Neduok dieve, taip nutiktų, kad tos raketos įskrietų į mūsų teritoriją – tokio scenarijaus metu mes būsime priversti imtis atsakomųjų priemonių – nekalbėsiu apie jas“, – sakė S. Riabkovas. Jis priminė žodinį V. Putino pažadą „nedislokuoti tokių sistemų į Vakarus nuo Uralo kalnų ir neapginkluoti branduolinėmis galvutėmis“.
Vis dėlto pastaraisiais metais Rusija jau sulaužė ne vieną tarptautinį susitarimą – rašytinį ar žodinį, o paklaustas apie NATO priešraketinės gynybos elementus Lenkijoje ir Rumunijoje S. Riabkovas neslėpė, kad tai būtų vieni pirmųjų Rusijos taikinių. Bet kurio Rusijos ir NATO šalių konflikto atveju, jei būtų taikomasi būtent į šias bazes, raketos skraidytų ir virš Lietuvos teritorijos.
„Mūsų manymų, tie objektai Rumunijoje ir Lenkijoje techniškai gali leisti sparnuotąsias raketas. Tai yra elementai, kuriuos mes įtraukiame į savo karinį planavimą.
Ir čia natūraliai kyla analogijos su Karibų krize. Aš noriu pažymėti, kad tai yra literatūrinė analogija, o ne geografinė, be sąsajų su koordinatėmis“, – atsargiai kalbėjo S. Riabkovas. Tokios jo užuominos apie Karibų krizė – daugiau nei iškalbingos.
1962-ųjų spalį JAV aptikus, kad sovietai kaimyninėje Kuboje dislokavo savas vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais, Vašingtonas paskelbė Kubos blokadą.
Po kelių įtemptų savaičių, per kurias vos neįvyko kariniai susidūrimai su branduolinio ginklo panaudojimu, pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio. Panaši įtampa pasikartojo 9 dešimtmečio pradžioje-viduryje, kai sovietai ir amerikiečiai Europoje dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas su branduoliniais užtaisais.
Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Vakarų Vokietijoje ir Italijoje dislokuotos vidutinio nuotolio balistinės raketos „Pershing II“ ir sparnuotosios GLCM (sparnuotosios „Tomahawk“ versija paleidžiama iš sausumos) buvo atsakas į Kremliaus dislokuotas SS-20, dalis kurių atsidūrė ir okupuotoje Lietuvoje. Konflikto atveju būtų prireikę vos kelių minučių nuo įsakymo ir raketos būtų buvusios paleistos, tad atsitiktinio konflikto rizika, kai abi pusės apsiskaičiuoja, priima klaidingus sprendimus, smarkiai išaugo.
Būtent tuomet nuo atsitiktinio branduolinio konflikto išgelbėjo ne tik sėkmė bei šaltas protas, bet ir 1987 m. pasirašytas INF susitarimas, eliminavęs kelių modelių raketas. Tokį susitarimą JAV ir Kremlius anuomet sveikino, tačiau pastaraisiais metais INF buvo vadinama „atgyvenusia“.
Naujos JAV raketos Europai
Tai, kad JAV nenusiteikusi tęsti, Donaldo Trumpo administracijos narių manymu, „nenaudingų Amerikai sutarčių“, buvo galima tikėtis prie prezidento komandos prisijungus patarėjui nacionalinio saugumo klausimais Johnui Boltonui. Pastarasis atvirai pasisakė prieš INF pratęsimą tiek Vašingtone, tiek lankydamasis Maskvoje.
Be to, liepos pabaigoje J. Boltonas leido suprasti, kad „ydingos sutartys“ nebus tos, kurių Amerika laikysis. O į „ydingųjų“ sąrašą, anot J. Boltono, galima įrašyti ir strateginio nusiginklavimo sutartį (START), kurią JAV ir Rusija pasirašė 2010-siais ir kuri nustos galioti 2021 m.
Bet jei iki START pratęsimo dar liko laiko ir vilties susitarti, tai dėl INF sutarties žlugimo abejonių jau senokai nebuvo likę. Pentagonas dar pavasarį atskleidė, kad kuriamos naujos raketos, kurių nebevaržys INF sutartis, nors formaliai vienos iš sausumos paleidžiamos raketos maksimalaus šūvio nuotolis nurodomas 499 km – vos kilometru mažesnis, nei buvo leidžiama.
Ar įmanoma pasiekti tokį tikslumą – abejojama. Vienaip ar kitaip per artimiausias dvi savaites JAV jau išbandys savo raketą ir tuomet bus galima pasakyti, ar jos šūvio nuotolis atitinka, ar peržengia INF numatytą ribą, kurios amerikiečiai jau nebeprivalo laikytis.
Kita vertus, Pentagonui dėl atsako rusams kyla dvi problemos. Visų pirma biurokratinis ir politinis: JAV Kongrese rengiamas Nacionalinės gynybos įgaliojimo įstatymas (National Defense Authorization Act, NDAA) numato atskiras finansavimo eilutes Pentagono numatytoms programoms.
Viena jų – dar prieš kelerius metus patvirtinta „atsako INF pažeidusiai Rusijai“ priemonei. Tačiau Kongresas pasidalijęs – jei prieš kelerius metus respublikonų valdyti Atstovų Rūmai bei Senatas sutiko skirti dešimtis milijonų dolerių tokios sparnuotosios raketos kūrimui, tai šiemet kova užvirė iš naujo.
D. Trumpui besipriešinančių demokratų valdomi Atstovų Rūmai šią savaitę atskira eilute įrašė, kad uždraus 96 mln. dolerių finansuoti tokios raketos kūrimo programą tol, kol nebus įvykdytos kelios esminės sąlygos.
Pirmiausiai JAV turės imtis „diplomatinių ekonominių ir karinių priemonių“, kaip atsako į Rusijos pažeistą INF susitarimą.
Be to, JAV Kongresas neleis finansuoti naujos raketos tol, kol nebus išeikvotos naujos sutarties sudarymo galimybės, įvertintos visos aplinkybės, susijusios su karine grėsme JAV ir jų sąjungininkais, identifikuotos visos JAV vystomos programos, skirtos sulaikyti Rusijos grėsmę ir ypač tol, kol JAV nesulauks iš formalaus sąjungininkų NATO dislokuoti amerikietiškas raketas.
Pastarasis uždavinys vertinamas kaip sunkiausias – kol kas nė viena Europos valstybė nėra išreiškusi tokio noro, o turint omeny antiamerikietiškas nuotaikas daugelyje Europos šalių galima lengvai pakurstyti naujomis raketomis.
1983 m., kai JAV Belgijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir Vakarų Vokietijoje dislokavo savas raketas Pershing II bei „Tomahawk“, šiose šalyse kilo milžiniška protestų banga, ypač Vakarų Vokietijoje.
Nepaisant tokių nepalankių sąlygų Vašingtone neabejojama, kad didesnį politinį svorį gynybos reikaluose turintis bei respublikonų kontroliuojamas Senatas kartu su D. Trumpo administracija apeis šį Atstovų rūmų barjerą ir sugebės rasti sprendimą. Juo labiau, kad Pentagonas jau pradėjo raketų kūrimo procesą.
Didysis klausimas – kur tokios raketos galėtų atsidurti ir kuri Europos šalis norėtų jas priimti, turint omeny, kad Rusija neabejotinai tą šalį įvardys kaip vieną pirmųjų taikinių?
Kol kas JAV nuo tokių komentarų susilaiko, pabrėžiant, kad laikinai gali užtekti pajėgumų jūroje ir ore, iš kur amerikiečiai gali grasinti sparnuotųjų raketų smūgiais. Tačiau Vašingtonui vis labiau spaudžiant Europą, o šios didžiosioms valstybėms dvejojant, žvilgsniai gali nukrypti būtent ten, kur dėmesį jau sutelkė Maskva.
