Nuo rugpjūčio pradžios pasaulis taps dar nesaugesnis. Sulaužiusi Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF) ir iš jos formaliai pasitraukusi Rusija ne tik išprovokavo JAV administraciją taip pat nebesilaikyti savo įsipareigojimų, bet ir sukėlė grėsmę kitai – prieš dešimtmetį atnaujintai strateginių pajėgų (START) sutarčiai.

Dėl šios iki 2021 m. galiosiančios sutarties likimo abejones jau išreiškė ir Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, ir JAV administracija.

START žlugimas reikštų, kad JAV ir Rusija nebesilaikytų susitarimų dėl strateginių balistinių raketų su branduoliniais užtaisais skaičiaus. 2009 m. abi valstybės sutarė, kad Rusija galės turėti 620 balistinių raketų su 2787 branduoliniais užtaisais, o JAV – 851 balistinę raketą su 2202 branduoliniais užtaisais. Šiuo metu Rusija ir JAV turi apie 1600 branduolinių užtaisų, parengtų naudojimui ir dar po maždaug 5 tūkst. rezerve.

Sovietų branduolinės galvutės

Nors iš pirmo žvilgsnio vien tokio skaičiaus užtenka sunaikinti pasaulį, o kelios ar keliasdešimt papildomų raketų bei branduolinių užtaisų nieko nepakeistų, vienos stabiliausių sutarčių – START žlugimas gali išprovokuoti grandininę reakciją ir dėl kitų susitarimų bei išprovokuoti kitas šalis.

Kitaip sakant, naujos ginklavimosi varžybos gali padidinti ne tik ginkluotės skaičius, bet ir pakeisti pajėgų pusiausvyrą, padidinti atsitiktinio karo riziką.

Tad nė viena pusė nenori tapti formalia sutarties žlugimo kaltininke, o jei pavyktų išsaugoti START – abi šalys siekia vis tiek turėti, įgyti pranašumą arba bent jau sudaryti tokį įspūdį prieš potencialius priešininkus. Net jei to neleidžia realios galimybės. Būtent tokiu keliu pastaruoju metu, regis, žengia Rusija.

Galingiausia pasaulyje raketa

Birželio 12-ąją Rusijos gynybos ministerijos finansuojamame analitiniame leidinyje „Oro ir kosmoso sfera“ išleido ambicingai skambantį straipsnį: „Vojevoda“ – planetos gynyboje“.

Keturių autorių – Olego Baklanovo, Anatolijaus Zaicevo, Nikolajaus Machutovo ir Valerijaus Bublino straipsnyje vėl gaivinama idėja panaudoti balistinę raketą R-36M2 (START sutartyje Rusija nurodė kitą klasifikaciją – RS-20) kovai su asteroidais, kurių dydis neviršija 100 metrų skersmens.

Vakaruose ši raketa pagal NATO klasifikaciją žinoma kaip SS-18 „Satan“. Toks šėtoniško pavadinimo priskyrimas – neatsitiktinis, o ir Kremliaus propagandos ruporai dėl grėsmingo skambesio jį taip pat pamėgo.

Sukurta ir dislokuota Sovietų sąjungoje praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje SS-18 „Satan“ yra išties didžiausia ir galingiausia balistinė raketa pasaulyje: 32,2 metrų ilgio, 3 metrų skersmens, galinti pakelti 8 tonas sprogmenų.

Raketa SS-18 perima asteroidą

Sukurta gabenti po vieną itin didelės (nuo 18 iki 25 megatonų) galios arba mažesnės galios (nuo 550 iki 800 kilotonų), bet daugiau branduolinių galvučių (iki 10 vnt. bei keliasdešimt netikrų taikinių, atliekančių masalo ar kitas funkcijas) ši raketa gali nuskrieti nuo 11 tūkst. iki 16 tūkst. km.

Asteroidus naikinti siūlė jau ne kartą

Skirta JAV strateginių taikinių – balistinių raketų šachtų, vadaviečių, politinių ir ekonominių centrų naikinimui ši raketa niekada nepasižymėjo dideliu taiklumu – galvučių pataikymo tikimybės rodiklis, dar vadinamas pusiniu skrituliniu nuokrypiu siekė nuo 1 km iki 500 metrų, tačiau dėl didelės sprogmenų galios ši paklaida nebuvo ir ypač svarbi.

Šaltojo karo laikais JAV ypač neramino, kad šios raketos paruošimas šūviui tetrunka 10-20 minučių, be to, raketa paleidžiama iš šachtoje įrengto konteinerio, kurį galima greitai užtaisyti antram šūviui.

Tad sprendimas panaudoti išties milžinišką ir didelį krovinį į orbitą iškelti galinčią raketą, skirtą numušti pavojų Žemei keliantį nedidelį asteroidą gali atrodyti patraukliai ir net kilniaširdiškai: ginklas, kuris sukurtas sunaikinti žmoniją dabar bus panaudotas išgelbėti žmones. Juo labiau, kad Rusija turi patirties su tokiais objektais iš kosmoso.

1908 m. birželio 30-ąją Sibire fiksuotas vadinamasis Tunguskos incidentas, kai maždaug 8 km aukštyje sprogo atskriejęs asteroidas. Sprogimas buvo girdimas apie 1 tūkst. km nuo epicentro, o medžiai buvo išguldyti 2 tūkst. km² plote, nors asteroido skersmuo, kaip spėjama, tebuvo 50 metrų.

2013 m. virš Čeliabinsko 30-50 km aukštyje sprogęs meteoras pridarė nemažai nuostolių – daug kur sudužo pastatų stiklai, kurie sužalojo apie tūkstantį gyventojų. Meteoras iš pradžių buvo 15-19 metrų skersmens, o jam krintant atpalaiduota energija prilygo dešimčių Hirošimos atominių bombų (16 kilotonų galios) sprogimui.

Čeliabinsko meteoras

Kita vertus, būtent pastarasis incidentas jau tada įaudrino kitų Rusijos mokslininkų vaizduotę ir paskatino kalbas apie tai, kad raketos R-36M2 gali būti skirtos būtent gynybai nuo asteroidų. Makejevo raketų centro tyrėjas Sabitas Saitgarajevas tikino, kad būtent „Satan“ raketos geriausiai pritaikytos tokiai misijai. Mokslininkas ir jo idėja pritaikyti raketas kovai su asteroidais buvo cituojami ir pasirodydavo žiniasklaidoje ir vėliau – 2016 ir 2018 metais. Ir tai netgi nebuvo pirmas kartas.

„Greitai surengsime uždarą mūsų kolegijos ir mokslo bei technines tarybos susitikimą, kuriame pažiūrėsime, ką galima padaryti“, kad asteroidas Apofis (Apophis) neįsirėžtų į mūsų planetą 2036 metais“, – dar 2009 metais išdidžiai kalbėjo tuometinis „Roskosmos“ vadovas Anatolijus Perminovas. NASA teigimu, Apofis Žemei grėsmės kelti neturėtų.

Praėjus dešimtmečiui „Roskosmos“ patyrė ne vieną gėdingą nesėkmę, kai dėl įvairių priežasčių – techninių gedimų, darbo broko ar elementarių specialistų klaidų pakilimo arba išvedimo į orbitą metu sprogo, subyrėjo arba tiesiog nepakilo bent 8 raketos, o Rusija neteko keliolikos palydovų, skambiai apie reformų būtinybę kalbėjęs naujasis „Roskosmos“ vadovas Dmitrijus Rogozinas padėties nepataisė.

Vietoje to jis taip pat kalbėjo apie galimybę panaudoti R-36M2 „civiliniams tikslams“. Esą galima panaudoti šias balistines raketas, panaudojus jas kaip palydovų nešėjas. Tai nebuvo nauja idėja – būtent R-36M modifikacija pagal jungtinę Rusijos, Ukrainos ir Kazachstano programą „Dniepr“ turėjo tapti civilinių palydovų iškėlimo į orbitą ir netgi krovinių į Tarptautinę kosminę stotį platforma.

Nuo 1999 iki 2015 sistema sėkmingai išbandyta 21 kartą (dar vienas pakilimas baigėsi nesėkme), tačiau 2015-ųjų kovą iš programos pasitraukė Ukraina: būtent šioje šalyse esančiose gamyklose buvo konstruojamos svarbios R-36M raketos dalys, o Rusijos agresiją patyrusi šalis su Kremliaus projektu nebenorėjo turėti nieko bendro – be ukrainiečių programa žlugo.

Problemą tikisi paversti koziriu

Tačiau Rusija turi kitą, gerokai didesnę problemą – ką daryti su pačiomis R-36M2. Jau ne vienerius metus iš Rusijos girdimi pažadai šias raketas, kurių buvo pagaminta ir dislokuota per 300, o dabar skrydžiu paruoštų likę apie 40 (dar apie 150 rezerve), pakeisti naujomis – RS-28 „Sarmat“.

Tarpžemyninė balistinė raketa „Sarmat“

Tokios pat milžiniškos, netgi didesnės – 36 metrų ilgio raketos, anot Kremliaus „neturi analogų pasaulyje“, jų esą „negali įveikti jokia priešininkų priešraketinės gynybos sistema“.
Tiesa, Rusijoje jau pamiršta, kad šias raketas į ginkluotę iš pradžių planuota 2015 m., vėliau kuklesnės buvo netgi kasmet nukeliamų bandymų prognozės.

Šiemet balandį V. Putinas tikino, kad „raketos bandymai vyksta sėkmingai“, tą patį jau liepos pradžioje kartojo ir D. Rogozinas, nors Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu skundėsi pernelyg lėta „Sarmat“ vystymo eiga ir reikalavo kassavaitinių ataskaitų.

Nepaisant to, „Sarmat“ ir toliau lydėjo bėdos – iš pradžių palaipsniui ir „sėkmingai“ vykdyti bandymai nukelti į 2019-ųjų pradžią, o mažiausiai septynių raketinių pulkų perginklavimas sistemomis RS-28 – 2020-aisiais, bet dabar jau atvirai netgi optimistiškiausiose prognozėse kalbama apie kito dešimtmečio vidurį.

Ir visa tai – turint omeny, kad RS-28 „Sarmat“ vadinamas mėgstamiausiu ir V. Putino asmeniškai prižiūrimu kariniu projektu, mat ši raketa sukurta gabenti ne tik įprastas branduolines galvutes, bet ir hipergarsinius ginklus „Avangard“, kuriais pernai ir šiemet pompastiškai gyrėsi Rusijos prezidentas. Rusija planuoja pagaminti iki 60 „Avangard“, kurie, anot Kremliaus ruporų, gali skrieti keliolika ar net 20 kartų greičiau už garso greitį ir nepastebimai suduoti smūgį priešininkui.

Bauginimas Rusijos smūgiais JAV

Šią savaitę lankydamasis Jekaterinburge V. Putinas vėl gyrėsi „analogų pasaulyje neturinčiais“ kompleksais „Avangard“, kurie skriedami įkaista iki 3 tūkst. laipsnių, bet juos vis tiek neva galima valdyti per atstumą, mat Rusijoje sukurtos naujos, milžiniškai temperatūrai atsparios medžiagos.

Vis dėlto Rusijos gynybos ministerijai jau teko neigti informaciją, kad „Avangard“ gamybai pastaruoju metu ėmė trūkti specialių anglies pluošto gaminių, tad iki 2027 metų, tikėtina, Rusija teturės tik 12 tokių hipergarsinių aparatų.

Kita vertus, dar neaišku, ar juos gabenti bus paruoštos raketos RS-28 „Sarmat“, tad senosios R-36M2 vis dar saugomos atsargoje. Tokios pat milžiniškos jos gali gabenti mažiausiai kelis „Avangard“, kurių vienos svoris – apie 3 tonas.

Avangard hipergarsiniai ginklai

O net jeigu RS-28 „Sarmat“ programa išties būtų tęsiama sklandžiai ir pagal planą, išsaugotas senąsias „Satan“ raketas galima būtų „pakišti“ po civiline programa – pavyzdžiui palydovų iškėlimo į orbitą arba kovai su asteroidais.

Tokiu būdu, nepriklausomai nuo START sutarties likimo, po 2021-ųjų Rusija jau turėtų pranašumą bei gebėjimą tiek senosiomis, tiek naujosiomis raketomis kelti papildomą grėsmę JAV. Net jei tai būtų tik hipotetinė grėsmė, siejama su atgrasymu, papildomos raketos gali tapti koziriu vėlesnėse derybose – senąsias R-36M2/ SS-18 „Satan“ būtų galima paaukoti mainais į amerikiečių nuolaidas.