Viena vertus pasirinkimo galimybė neatrodo blogai. Priešingai – jei yra galimybė rinktis, pranašumų konkurencinėje kovoje teoriškai turėtų įgyti pirkėjai, norintys turėti naujausius, pajėgiausius ir pažangiausius įrankius.
Daugiafunkcinis naikintuvas tėra įrankis, skirtas užtikrinti oro erdvės kontrolę, pajėgus saugiai iš didelio atstumo žvalgyti, atakuoti taikinius įvairiomis priemonėmis, užtikrinti pranašumą mūšio lauke arba atgrasyti priešininką nuo be kokių priešiškų veiksmų. Bet tai – tik teorija.
Vokietijos ir Prancūzijos ambicija
Prieš du metus nuskambėjęs Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimas po Aljanso viršūnių susitikimo, kad „Europa privalo imti likimą į savo rankas“ įgavo ir kūną: pernai Vokietija ir Prancūzija paskelbė apie bendro naujos kartos naikintuvo kūrimą. Spalį „Dassault“ pristatė tokio naikintuvo modelį, kuris 2035-2040 metais turėtų pakeisti tiek Vokietijos naudojamą „Eurofighter“, tiek prancūzų „Rafale“.
Praėjo daugiau nei pusmetis. Birželio viduryje tikro naikintuvo dydžio modelis iškilmingai pristatytas Paryžiaus aviacijos parodoje, kur stovėdami jį, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos gynybos ministrai pasirašė susitarimą dėl bendradarbiavimo.
Ateities oro mūšio sistema ( angl. The Future Combat Air System arba FCAS) – taip vadinamas projektas, kurį kuria Europos gynybos pramonės gigantai – „Dassault“ ir „Airbus“.
„Tai yra aiškus įrodymas, kad Europa pajėgi didžiuosius strateginius iššūkius ateityje. Šio naikintuvo programa yra svarbus įrankis galių kovoje, XXI a. antroje pusėje“, – kalbėjo Prancūzijos gynybos ministrė Florence Parly. Pasak jos, iki 2025 m., kai numatytas pirmojo prototipo skrydis, Vokietija į projektą investuos 1,5 mlrd., o Prancūzija – 2,5 mlrd. eurų. Be tai – tik smulkmė palyginus su planuojama (ir optimistine) naujojo naikintuvo kūrimo bei bandymų kaina, kuri gali siekti nuo 40 mlrd. iki 100 mlrd. eurų, o masinę jo gamybą planuojama pradėti 2040-siais.
„Tai yra didi diena Europos gynybos sąjungai. FCAS bus parengta 2040-siais ir iki tol mes jau turėsime turėti bendrą europietišką sprendimą“, – pareiškė Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen, kuri vėliau buvo nominuota Europos Komisijos vadove.
Išties, du dešimtmečiai naikintuvo kūrimui nėra daug. Jei prieš pus amžiaus naujo orlaivio kūrimas, bandymai ir masinė gamyba, pristatant lėktuvus į dalinius trukdavo vos kelerius metus, tai modernių naikintuvų gamyba – nuo pirmųjų brėžinių iki į tarnybą priimto lėktuvo pilno operacinio pajėgumo trunka gerokai ilgiau. Tokie orlaiviai yra tūkstančių pažangių ir ypač sudėtingų technologinių komponentų, gaminamų skirtingose bendrovėse (ir šalyse) darinys.
Tačiau perspektyva kelis dešimtmečius tartis dėl bendrų gynybinių pajėgumų nekelia daug optimizmo. Ceremonijoje dalyvavęs Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas, kuris pastaruoju metu ypač entuziastingai kalba apie Europos šalių vienybę, bendradarbiavimą gynybos srityje, taip pat džiaugėsi Ispanijos prisijungimu prie programos.
Tiesa, kol kas ypatingai džiaugtis šio projekto sumanytojoms – Prancūzijai ir Vokietijai nėra. Nepaisant vilionių, diplomatinio spaudimo ir netgi nepasitenkinimo ženklų, kitos šalys jungtis prie Berlyno ir Paryžiaus idėjos nėra.
Net ta pati, prie projekto oficialiai prisijungusi Ispanija taip pat neatmeta įsigyti amerikietiškų naikintuvų F-35. Dar daugiau – net jei apie naujas programos dalyves kalbėti dar anksti, kai pristatytas tik plastikinis naujojo naikintuvo modelis, abejonių dėl projekto sėkmės ar neigiamų jo pasekmių netrūksta.
Geroji žinia: vizija ambicinga ir reali
Viena vertus ambicinga Paryžiaus ir Berlyno idėja turėti 6-os kartos naikintuvą ir taip užtikrinti, kad šioje srityje galingiausios Europos valstybės ne tik žodžiais, bet ir realiais pajėgumais gebėtų įrodyti savo ambicijų vertę yra sveikintina.
Tokių naikintuvų kūrimas, gamyba ir potencialūs pardavimai tarptautinėje rinkoje – tai ne tik milžiniškos investicijos, bet ir grąža mokesčių pavidalu, užsakymai potencialiai šimtams bendrovių, tūkstančiai naujų darbo vietų, naujų, pažangių technologijų kūrimas, vystymas ir pritaikymas.
Be to, 6-os kartos naikintuvo dar neturi nė viena valstybė, nors apie planus tokius kurti arba modelius turi JAV, Rusija, Japonija, Jungtinė Karalystė.
Pastaroji šalis turėjo dalyvauti Prancūzijos lyderiaujamoje FCAS programoje, tačiau iš jos pasitraukė – pernai liepą britų gynybos pramonės milžinė BAE Systems pristatė savo sukurto 6-kartos naikintuvo „Tempest“ modelį, kurio gamyba turėtų prasidėti 2035 metais.
6-os kartos naikintuvai turėtų naudoti dirbtinį intelektą, leidžiantį automatizuoti dalį pilotui priskirtų funkcijų, slapiąsias (stealth) technologijas, leidžiančias sėkmingiau išvengti priešininkų radarų spindulių, taip pat integruotas moderniausių ginklų, ryšių ir jutiklių priemones.
Pastarosios leidžia aptikti ir žvalgyti priešininko pajėgumus, smogti jiems kibernetinėmis priemonėmis, taip pat realiuoju laiku iš didelio atstumo keistis duomenimis ir kita informacija su sausumos daliniais, palydovais, kitais orlaiviais, tarp jų ir bepiločiais bei valdyti jų spiečių.
Kitaip sakant vienas toks naikintuvas gali ne tik atlikti daugybę užduočių vienu, bet ir vadovauti būriui autonomiškai valdomų robotų. Tarp egzotinių ginkluotės priemonių – montuojami kryptiniai energijos ginklai, kurie žalą priešininkui darytų koncentruotais lazerio, mikrobangų ar dalelių spinduliais.
Toks įspūdingas, iki šiol nebent mokslinės fantastikos kūriniuose sutinkamas priemonių arsenalas išties gali daryti įspūdį, juo labiau, kad Prancūzija atsisakė planų kurti 5-os kartos naikintuvus, kuriuos kuria ir gamina kelios valstybės pasaulyje – JAV, Kinija ir Rusija ir perėjo iš karto prie 6-os kartos naikintuvų. Kita vertus, „Airbus“ ir „Dassault“ yra ne kartą įrodę, gebantys kurti pažangiausias technologijas.
Užtikrintumą prancūzams ir vokiečiams suteikia ir tai, kad vieną svarbiausių modernių orlaivių komponentų – variklius, kurs patyrę gamintojai: prancūzų „Safran“ ir vokiečių „MTU Aero Engines“.
Be reikalavimus atitinkančio variklio, kaip ir be jutiklių teiginiai „5-oji ar 6-oji karta“ yra beprasmiai savigyros pliūpsniai – ką jau įrodė Rusijos sukurto naikintuvo Su-57 pavyzdys – šiuos orlaivius rusai išdidžiai vadina „analogų pasaulyje neturinčiais 5-os kartos daugiafunkciniais naikintuvais.
Tačiau dėl įvairių technologinių problemų jų tikrosios galimybės kelia daug abejonių, o žadėtos masinės gamybos terminai vis pratęsiami: rusai teturi vos 12 vnt. tokių naikintuvų, nors šiemet jau žadėjo turėti šimtus.
Jau kūrė drauge ir susipyko
„MTU Aero Engines“ jau šešis dešimtmečius gamina variklius, tarp jų ir naikintuvui „Eurofighter“, kurį Ispanijoje ir Vokietijoje turėtų pakeisti naujasis 6-os kartos orlaivis. Būtent naikintuvas „Eurofighter“ yra paradoksalus Europos valstybių bendradarbiavimo gynybos srityje pavyzdys.
Nuo 1983 m. kurtas kaip modernus, pažangus ir nebrangus vieningos Europos naikintuvas, skirtas visoms suinteresuotoms Senojo žemyno šalims jis turėjo užtikrinti europiečių kovinius gebėjimus, atverti naujas eksporto rinkas ir tapti vieningo žemyno simboliu. Vietoje to jau nuo pat pradžių prasidėjo nesklandumai.
Kaip ir naujasis 6-os kartos naikintuvas, taip ir 4-jai priskiriamas „Eurofighter“ turėjo padėti atsikratyti tuo metu didesnės, nei šiuo metu amerikiečių įtakos: 9 dešimtmetyje JAV daugeliui Europos šalių įsiūlė naikintuvus F-16, nors prieš tai amerikiečiai buvo spėję pagarsėti kyšininkavimo skandalais, kurie išaiškėjo tik 8-ojo dešimtmečio viduryje – JAV bendrovė „Lockheed“ už kyšius Vakarų Europos politikams įsiūlė naikintuvus F-104.
JAV iš Europoje ir toliau dominavo, nepaisant kelių iš dalies sėkmingų Europos gamintojų tarpusavo bendradarbiavimo pavyzdžių, vienu kurių laikomas lėktuvas „Tornado“, kurį gamino vokiečiai, britai, italai ir ispanai.
Iš „Eurofighter“ projekto iš pradžių pasitraukė būtent vokiečių pozicija nepatenkinti prancūzai, kurių bendrovė „Dassault“ sukūrė savo naikintuvą „Rafale“. Tiek šio, tiek „Eurofighter“ kūrimas ir priėmimas į karines oro pajėgas dėl įvairių priežasčių užtruko kelis dešimtmečius, o daugiafunkciniu naikintuvu, koks buvo kurtas iš pradžių, „Eurofighter“ tapo tik iš dalies.
Ir nors nuo 2003 m. skraidantys naikintuvai jau nesyk dalyvavo saugant oro erdvę, tarp pat ir Baltijos šalių padangę, pirmuosius antskrydžius tokie daugiafunkciniai naikintuvai surengė vos 2011 metais operacijoje prieš Libijos režimo pajėgas.
Būtent šio konflikto metu išaiškėjo ir dar vienas Europos valstybių trūkumas. Iš pradžių pirmuoju smuiku griežusios ir Muammaro Gaddafi pajėgas sutramdyti pasiryžusios Prancūzijos, Italijos, Jungtinės Karalystės pajėgos labai greitai pritrūko šaudmenų, išmaniųjų bombų, žvalgybinių, logistinių pajėgumų – teko remtis JAV pagalba. Tokios klaidos bent jau naujojo naikintuvo kūrime lyderiaujanti Prancūzija kartoti neketina.
Tai rodo faktas, kad prieš naująjį naikintuvą Prancūzija skuba universalaus lėktuvo A330 MRTT „Phénix“. Iš keleivinio „Airbus A330“ perdarytas orlaivis gali gabenti ne tik degalus, kuriais papildo ore skriejančius naikintuvus, bet ir gali gabenti krovinius, keleivius, specializuotą žvalgybinę įrangą. Toks pajėgumas leidžia užtikrinti, kad net ir moderniausi naikintuvai būtų pajėgūs vykdyti operacijas ilgiau ir didesniais tempais. Prancūzija užsakė 15 tokių lėktuvų.
Prieštarauja Europos interesams?
Kita vertus, 6-os kartos naikintuvo kūrimas taip pat reiškia, kad artimiausius du dešimtmečius turės skraidyti su 4-os kartos naikintuvais, kai dalis Europos valstybių ir, potencialiai, jų priešininkių jau turės 5-os kartos naikintuvus. Pastariesiems priskiriami JAV gamybos F-35, kuriuos yra įsigijusios ir kai kurios Europos valstybės – Danija, Norvegija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, Italija.
Prie šių valstybių jau galima priskirti 32 naikintuvus F-35 nusprendusią įsigyti Lenkiją ir Belgiją. Pastaroji šalis sukėlė neslepiamą Prancūzijos įsiūtį.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas netgi viešai pareiškė, kad Belgijos sprendimas įsigyti JAV gaminamų naikintuvų F-35, o ne panašių europietiškų lėktuvų „strategiškai prieštarauja Europos interesams“, nors panašiai Paryžius kalbėjo ir praėjusio amžiaus antroje pusėje, kai vietoje prancūziškų naikintuvų belgai taip pat rinkosi amerikietiškuosius, kurių dalį gaminosi pas save.
Tikimybė, kad artimiausius dešimtmečius šios valstybės susigundys dar nė neskraidančiu, neišbandytu Vokietijos ir Prancūzijos naikintuvu yra ypač menka. Tuo metu projekte oficialiai dalyvaujančiai Ispanijai laikas yra aktualus veiksnys, mat iki 2030-ųjų Ispanijos laivynas norėtų įsigyti vertikaliai kilti ir tūpti galinčius naujos kartos naikintuvus.
Šiuo metu pasaulyje egzistuoja tik vienas toks modelis – F-35B. Ispanijos laivynui reikėtų bent 12 tokių naikintuvų, kurie pakeistų šiuo metu naudojamus „Harrier“, kurie nesenai skraidė ir virš Lietuvos, kildami nuo Ispanijos lengvojo lėktuvnešio „Juan Carlos I“ denio.
Ispanijos karinės oro pajėgos taip pat svarsto įsigyti F-35A modelio naikintuvus, kurie pakeistų šiuo metu naudojamus 84 naikintuvus F-18. Tad naujojo Vokietijos ir Prancūzijos naikintuvo artimiausių metų perspektyva neatrodo šviesi.
Ne tik dėl to, kad pats naujo 6-os kartos naikintuvo kūrimo procesas dar skendi miglose – įvairių etapų metu technologinių, gamybinių, kitų panašaus pobūdžio nesklandumų, pabrangimo ar pasikeitusių politinių aplinkybių lavina gali pristabdyti, atidėti arba visiškai numarinti projektą. Tai yra ne šiaip teorija, o jau praktika paremti būgštavimai.
Pavyzdžiui, tokie bendri europiečių projektai, kaip transporto lėktuvas A400M arba sraigtasparnis NH90 iš pradžių buvo pristatomi ypač optimistiškai – kaip puikaus Senojo žemyno šalių ir jų bendrovių bendradarbiavimo pavyzdys. Realybė pasirodė visiškai priešinga: skirtingi šalių reikalavimai, specifikacijų pokyčiai, gamintojų tarpusavio nesutarimai ir kitos problemos lėmė abiejų projektų vėlavimą, pabrangimą ir iki šiol neišspręstas technines problemas.
Be to, nors britų, olandų, danų, norvegų, italų pasirinktas F-35 taip pat yra gerokai išbrangęs ir vis dar susiduria su rimtomis techninėmis problemomis, tokie naikintuvai jau skraido, yra išbandyti ir kovos veiksmuose (tą su naikintuvais F-35 padarė Izraelis bei JAV), o jų masinė gamyba (iš viso pagaminta per 400 tokių orlaivių) jau įsibėgėja.
Vien šiemet ketinama pagaminti apie 130 tokių naikintuvų skirtų JAV ir sąjungininkams, kurie, nepaisant įvairios kritikos šiems naikintuvams per pratybas negali atsistebėti F-35 galimybėmis – vienas toks naikintuvas pratybose įprastai laimi oro mūšius santykiu 1:7, o antskrydžių bei žvalgybinės galimybės yra apibūdinamos, kaip unikalios.
Be to, krenta ir šių naikintuvų kaina – jei dar prieš kelerius 38 mln. dolerių už vnt. turėję kainuoti naikintuvai buvo pabrangę iki 150 mln., tai dabar jų kaina nukrito iki 80 mln. už vienetą – žinoma, toks santykis yra sąlyginis, nes įprastai kaina skaičiuojama pagal bendrą kontrakto sumą, į kurią įeina kūrimo, treniruočių, atsarginių dalių ir ypač brangaus išlaikymo išlaidos.
Nieko panašaus nei Prancūzija, nei juo labiau Vokietija neturi. Tiesa, Vokietija, tiksliau jos kariškiai dar pernai ėmė viešai svarstyti apie galimą F-35 įsigijimą.
Tačiau viskas baigėsi skandalu, kai pernai gegužę šios šalies karinių oro pajėgų vadas generolas Karlas Mulneris turėjo trauktis iš pareigų po to, kai išreiškė savo palaikymą F-35 programai. Viešai pareiškęs, kad Vokietija svarsto įsigyti naikintuvus F-35, kurie turėtų pakeisti senstančius dar vieno bendro Europos projekto kūrinį – naikintuvus „Tornado“, generolas sulaukė politinės valdžios kirčio.
Ta pati U. von der Leyen tuo pasirūpino asmeniškai, nors vokiečių kariškiai jau ne pirmus metus skundžiasi šios sunkiai sukalbamos, problemų nematyti arba jas neigti neigti linkusios politikės charakteriu bei sprendimais.
Nepriteklių, techninių problemų, kvalifikuoto personalo ir biurokratijos kamuojamos Vokietijos ginkluotosios pajėgos padėtį vadina dramatiška, o praraja tarp kariškių poreikių ir politikų deklaruojamų ambicijų kasmet vis gilėja nepaisant nežymiai augančio gynybos biudžeto.
Tai, jog Prancūzija ir Vokietija prisiriša prie neaiškią ateitį turinčio naikintuvo reiškia ne tik finansinę riziką, bet ir viltis į grąžą. Vis dėlto šios šalys yra galingiausios ES, ypač po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Bendrijos.
Be to, abi šios šalys yra ir vis didesnės JAV administracijos kritikės, kaip ir Vašingtonas nevengiančios taikyti diplomatinio, ekonominio ir politinio spaudimo priemones netgi sąjungininkams.
Be to, abi šios šalys, kitaip, nei JAV, nevengia palaikyti prekybinių santykių su Rusija, taip pat gynybos bei aviacijos srityse. Pavyzdžiui Prancūzijos korporacija „Thales“ aprūpino Rusijos armijos tankus moderniais termovozoriais, tokius gavo ir rusų orlaiviai, iš „Suchoi“ gamintojų, kurie gamina moderniausius rusų 5-os kartos naikintuvus, o „Airbus“ yra ypač pamėgtas Rusijos rinkoje.
Galiausiai reikia nepamiršti ir to, kad JAV taip pat jau vykdomos iš karto kelios 6-os kartos naikintuvų programos: JAV laivynas dalyvauja F/A-XX programoje, kurios metu sukurtas 6-os kartos naikintuvas jau kito dešimtmečio pabaigoje turėtų pakeisti šiuo metu JAV laivyno naudojamą „F/A-18E/F Super Hornet“, o JAV karinės oro pajėgos svarsto iš karto kelis variantus dėl naujos kartos naikintuvų, kurie turėtų pakeisti apie 2,4 tūkst. F-35 po jau kelių dešimtmečių.
Tad tikėtina, jog po laisva pasirinkimo laisve slypinti konkurencinė JAV ir pagrindinių amerikiečių konkurentų Europoje – Prancūzijos ir Vokietijos kova tik aštrės, o tokių spaudžiančių pareiškimų, kaip iš E. Macrono gali tik daugėti. Ir tada gali tekti rinktis – su kuo pakeliui kitoms Europos valstybėms, ką jos bus linkusios aukoti, mainais į savo pasirinkimus?
