„Savo veiksmais bandėme perduoti žinią: jei jūs ateinate į mūsų šalį, mes galime padaryti tą patį, – taip į Indijos premjerą Narendrą Modį per televiziją kreipėsi Pakistano lyderis Imranas Khanas, po to, kai šios šalies oro pajėgos numušė mažiausiai vieną Indijos naikintuvą ir paėmė pilotą į nelaisvę, – Aš klausiu Indijos: ar turėdami tokius ginklus mes tikrai galime leisti sau apsiskaičiuoti? Jei situacija eskaluosis, jos nekontroliuosiu nei aš, nei Modis, mes kviečiame jus dialogui“.
Toks įspėjimas – ne tik beprecedentis, bet ir itin iškalbingas, rodantis nuotaikas abejose šalyse, juo labiau, kad rinkimams balandį besiruošianti Indija taip aiškiai pabrėžė nenorinti eskalacijos. Indijos užsienio reikalų ministrė pabandė sušvelninti padėtį, pakartodama, kad antradienio ataka buvo prevencinio pobūdžio.
„Indija nenori tolesnės įtampos eskalacijos. Indija ir toliau veiks atsakingai ir santūriai“, – sakė Sushma Swaraj per derybas su Kinijos ir Rusijos kolegomis Kinijoje, nors ekspertai ir pabrėžė, kad būtent šis sprendimas atakuoti taikinius Pakistano kontroliuojamoje teritorijoje ir karinga N. Modi retorika ir gali būti rizikinga taktika siekiant pagerinti savo reitingus.
Vis dėlto abiejų valstybių politinis ir karinis elitas puikiai supranta, kuo ta eskalacija gali baigtis. Tiesa, suprasti grėsmę ir vengti eiti jos keliu tiek Indijoje, tiek Pakistane – du skirtingi dalykai.
„Kaip jau žinote, Pakistano vyriausybė sušaukė nacionalinės vadovybės posėdį, tikiuosi, visi suprantate, ką tai reiškia“, – iškalbingai įspėjo Pakistano generolas Asifas Ghafooras, kalbėdamas apie strateginių sprendimų priėmimo tarybą, kurios pagrindinis uždavinys – priimti sprendimus dėl šalies branduolinio arsenalo panaudojimo.
Džentelmeniškas apsikeitimas atakomis
Vos pernai atėjęs į valdžią I. Khanas žadėjo siekti dialogo su Indija – šalimi, su kuria Pakistanas nuo 1947-ųjų kariavo tris oficialius karus ir vieną nepaskelbtą konfliktą 1999-siais Kargilyje.
Jau tuomet Indija ir Pakistanas viena kitai atvirai grasino branduoliniais ginklais – abi šalys turi po mažiausiai 120 branduolinių galvučių, kurių kiekvienos galia prilygsta virš Hirošimos 1945 m. susprogdintos bombos galiai arba ją viršija. Abi šalys branduolinius ginklus išbandė ne kartą.
1999 m. nuo konflikto eskalacijos abi šalis atvėsino JAV, kurios diplomatai padėjo išspręsti krizes 2001 ir 2008 metais. Tačiau kiekvieną kartą tokias konfrontacijas, nepaisant JAV, Kinijos, Rusijos ir kitų šalių spaudimo bei įdiegtų saugiklių – karštosios linijos tarp naujojo Delio ir Islamabado, abiejų šalių aukščiausio rango kariškių bei politinės vadovybės bandymų susilaikyti nuo neatsakingų veiksmų ir apsiribojimų tik karinga retorika, sustabdyti gali būti vis sunkiau.
Tai rodo ir žaibiškai per pastarąsias savaites išaugusi įtampa: po to, kai vasario 14-ąją savižudžio detonuotas sprogmuo abiejų šalių ginčijamame Kašmyro regione pražudė 40 indų pareigūnų, Indija atsakė antskrydžiais prieš įtariamųjų grupuotę Pakistano kontroliuojamoje teritorijoje.
„Pasiruoškite staigmenai“, – tokį įspėjimą pasiuntę Pakistano kariškiai surengė atsakomąjį antskrydį, kurio metu, skirtingais duomenimis, buvo numuštas vienas arba keli Indijos bei Pakistano orlaiviai. Nepaisant raginimų susilaikyti nuo neapgalvotų ir karingų žingsnių, abi valstybės pasienyje ėmė telkti papildomas pajėgas, dislokavo daugiau naikintuvų, žvalgybinių orlaivių.
Šį kartą JAV apsiribojo ne ryškiais diplomatiniais vizitais, o telefoniniais skambučiai – JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo telefonu kilusią krizę aptarė su Indijos ir Pakistano premjerais.
Ir sąlyginai nuosaikūs I. Khano bei N. Modi pareiškimai, regis, suteikė daugiau vilčių, kad ir šį kartą konfliktą pavyks užglaistyti. Juo labiau, kad tiek Indijos, tiek Pakistano kariškiai, nepaisant įspėjimų apie „ryžtingą atsaką“, ne nemėgino slėpti detalių, kad abiejų pusių smūgiai buvo daugiau simboliniai ir tiesiogiai nenukreipti prieš karines pajėgas.
Indijos aviacijos antskrydžio metu vasario 26-ąją buvo naudotos išmaniosios bombos ir raketos pagamintos Izraelyje. Po 1971-ųjų karo – vieno iš trijų tiesioginių Pakistano ir Indijos karinių susidūrimų paliaubų metu nustatyta kontrolės linija Kašmyre jau ne vieną dešimtmetį yra konflikto židinys, tačiau abiejų šalių karinės pajėgos šią liniją tiesiogiai peržengti vengia, nors ir remia sukarintas grupuotes, kurios teroro ir kitokiais išpuoliais siekia įtvirtinti savo įtaką regione.
Antradienio antskrydis buvo reta ir dalinė išimtis – Indija taikėsi į, jos teigimu, Pakistano remiamos grupuotės „Jaish-e-Mohammed“ kovotojus, atsakingus už vasario 14-osios savižudžio išpuolį.
Islamabado atsakas taip pat buvo kone veidrodinis: prieš keršto reikalaujančius radikalius politikus bei visuomenę silpnu negalėjęs pasirodyti I. Khanas įsakė Pakistano aviacijai smogti Indijos kontroliuojamai Kašmyro daliai – taikytasi ne į karinius indų objektus, o į Delio remiamas pro-indiškas grupuotes.
Viskas tuo būtų pasibaigę, jei ne vasario 27-osios susidūrimas, kai Pakistano naikintuvų JF-17 antskrydžiui pamėgino sutrukdyti budėjimo režimu pasienyje veikiantys Indijos greitojo reagavimo naikintuvai Mig-21. Senutėliai, dar 7-ame dešimtmetyje Sovietų sąjungoje pradėti gaminti naikintuvai vis dar sudaro nemažą Indijos karinių oro pajėgų dalį.
Korupcijos skandalų kamuojamos Indijos karinės oro pajėgos iki šiol nepajėgė modernizuoti savo naikintuvų eskadrilių, kuriose vis dar skraido apie 100 Mig-21.
Toks manevringas, lengvai prižiūrimas ir greitai pakilti galintis orlaivis vis dar gali vykdyti užduotis, tačiau jis neprilygo modernesniam Pakistano JF-17, kuriuos pakistaniečiai sukūrė kartu su Kinija – Indijos strategine varžove regione.
Nepaisant gausaus dezinformacijos srauto iš abiejų pusių – tiek Indija, tiek Pakistanas skelbė apie „kelis numuštus priešininkų orlaivius“, o socialiniuose tinkluose plito „įrodymai“ – senos, 2016-ųjų ar net senesnės nuotraukos, kuriuose užfiksuoti sudužę orlaiviai, oficialiai patvirtinta tik vieno naikintuvo netektis.
Tačiau išplatinti vaizdai, kuriuose užfiksuotas sulaikytas ir talžomas Indijos karinių oro pajėgų pilotas sukruvintu veidu – Abhinandanas Varthamanas, sukrėtė ir supykdė Indiją.
It was hard to clarify if it was legit or not because #Pakistan's media used tens of fake & old images and videos. Wing Commander Abhi Nandan is pilot of a MiG-21Bison fighter jet of #India Air Force's 51st Squadron not Mirage 2000H. He is 1st Wing Commander from Srinagar AFS. pic.twitter.com/tsistrQSxz— Babak Taghvaee (@BabakTaghvaee) February 27, 2019
Tiesa, liudininkų teigimu, po orlaivio numušimo sėkmingai katapultavęsis pilotas, greičiausiai, būtų buvęs uždaužytas akmenimis vietinių gyventojų, jei ne Pakistano kariškiai – užmaukšlinę ant veido raištį ir apklausę jį prieš kameras pakistaniečiai vėliau elgėsi su juo pagarbiau.
„Jie džentelmenai, su manimi elgiasi gerai, arbata fantastiška“, – prieš kameras propagandiniame įraše kalbėjo jau medikų apžiūrėtas pilotas. Tiesa, jo liudijimas prieš sulaikytojų kameras nebūtinai yra nuoširdus, o vien toks belaisvio demonstravimas gali tapti Ženevos konvencijos pažeidimu.
Įtampą kaitino socialiniuose tinkluose
Ir nors tai nebūtų pirmas kartas, kai karo belaisviai išstatomi prieš kameras propagandiniais tikslais – taip elgėsi ir Saddamo Husseino režimas Irake 1991 m. su numušto britų lėktuvo pilotais, gerokai grubiau tai darė prorusiški separatistai Ukrainoje su į nelaisvę paimtais ukrainiečių kariais, tokie demonstravimai ir bendras informacinis tonas turi kelis tikslus.
Pirmiausiai tai yra savos pozicijos ar nuomonės įtvirtinimas viešojoje erdvėje, siekiant parodyti savo karinius pajėgumus ir parodyti pažeidžiamo priešininko veidą. Kita priežastis yra visuomenės nuotaikos vertinimas – kaip į konflikto paaštrėjimą reaguoja visuomenė. Kitaip, nei ankstesnių konfliktų metu, 2019-siais tai galima daryti tiksliau ir greičiau.
Jei 1947 m., 1965 m., 1971 m. ar 1999-ųjų konfliktų metu, ypač populiarūs socialiniai tinklai – „Facebook“, „Twitter“ bei televizijos kanalai Indijoje ir Pakistane leidžia ne tik matuoti nuotaikas, bet ir jas kurstyti geriau, nei bet kada anksčiau.
Pasirodžius informacijai apie Indijos antskrydžius, televizijos kanalų jau ir taip įkaitinti indai ėmė ypač aktyviai reikštis socialinėje žiniasklaidoje. Kalbos apie „pamoką Pakistanui“ plito žaibiškai, kaip ir grotažymės #IndiaStrikesBack („Indija smogia atgal“) bei #HowsTheJosh (kad reiškia „kaip jums kovinė dvasia“).
Bet pasirodžius informacijai apie atsakomuosius Pakistano smūgius bei numuštą indų lėktuvą ėmė plisti #Pakistanstrikesback („Pakistanas smogia atgal“) ir #HowsTheSurprise („kaip jums staigmena“) – pakistaniečių rėmėjai džiūgavo dėl numušto Indijos lėktuvo ir žadėjo: laukite daugiau staigmenų.
Tokios kovos informacinėje erdvėje gali atrodyti tik karštakošių apsisvaidymai, tačiau ankstesnių Indijos ir Pakistano karų praktika rodo, kad būtent po smulkių incident pasienyje sukurstytų visuomenių pastūmėtos politinės ir karinės vadovybės imdavosi gerokai didesnių karinių veiksmų.
Vienas svarbiausių veiksnių, atvėsinančių abi valstybes nuo dar vieno tiesioginio karinio konflikto yra būtent Indijos ir Pakistano branduoliniai arsenalai.
Pastaroji valstybė netgi yra numačiusi šiuos ginklus panaudoti pirma, jei kiltų grėsmė valstybės egzistavimui, kaip tai buvo 1965 ir 1971 m. Tačiau branduolinių ginklų kontrolės, panaudojimo, o kartu ir saugumo klausimai nesyk yra tapę aštriu debatų klausimu JAV.
Lengvai dislokuojami, ne tik bombų pavidalu, bet ir ant sparnuotųjų ar balistinių raketų pritvirtinami branduoliniai užtaisai, tiksliau jų panaudojimas mūšio lauke yra ta riba, kurios nenorėtų peržengti nė viena valstybė.
Abi šalys turi pajėgumus, kuriais gali pasiekti bet kurią priešininkės teritorijos dalį, o įspėjimui apie atskrendančias raketas tiek Pakistano, tiek Indijos vadovybės turėtų vos kelias minutes. Apsiginti nuo tokių raketų beveik neįmanoma, bent jau kol kas. Įkaitintos atmosferos metu padaryta menkiausia klaida, neteisingai dalinio vado interpretuota situacija gali lemti tragišką apsiskaičiavimą, apie kurį užsiminė I. Khanas. O kas tada?
Tradiciškai įsivaizduojama, kad bet koks branduolinis karas lemtų katastrofiškas pasekmes, tačiau retai gilinamasi į svarbias tokių ginklų panaudojimo detales: kas prieš ką ir kokio galingumo branduolinius ginklus naudos, kiek jų bus detonuota, kada ir kur tiksliai? Ir kas priims sprendimą sustoti bei pasakyti „gana“?
Pasekmes pajustų visa planeta
Šie klausimai yra ne tik teoriniai, bet ir nepaprastai svarbūs nagrinėjant juodžiausią scenarijų, kurio pasekmes pajustų ne tik Indija ir Pakistanas. Ir nors abiejų šalių branduoliniai arsenalai atrodo nykštukiniai, palyginus su JAV ar Rusijos bei skirti atgrasymui, jų masinis panaudojimas, anot ekspertų, būtų juntamas visoje planetoje.
Dar 2012 m. Gamtosaugos studijų departamento direktorius ir Gamtosauginių spėjimų centro Rutgero universitete profesorius Alanas Robockas su Owenu Brianu Toonu iš iš Kolorado universiteto parengė tyrimą, kuriame analizavo branduolinės žiemos poveikį.
Tokia „branduolinės žiemos“ koncepcija buvo ypač populiari Šaltojo karo laikais, kai buvo įspėjama apie branduolinio karo tarp JAV ir Sovietų sąjungos pasekmes – po masinio užtaisų panaudojimo dykvietėmis esą taptų ne tik minėtos šalys, bet ir visas Šiaurės pusrutulis, o klimatas atvėstų visoje planetoje, pražudydamas derlių ir sukeldamas masinį badą.
Anot mokslininkų, toks scenarijus įmanomas ir Indijos bei Pakistano karo metu, jei abi šalys sėkmingai panaudotų mažiausiai po pusę savo branduolinio arsenalo – kartu 100 užtaisų, kurių vieno galia prilygtų 15 kilotonų – virš Hirošimos susprogdintos bombos galiai.
Sprogimai gausiai apgyvendintose Indijos ir Pakistano vietovėse – miestuose, kur įsikūrusios politinės ir karinės vadovybės strateginiai objektai, ne tik pražudytų dešimtis milijonų vietos gyventojų, kurie neturi jokių galimybių apsisaugoti – abejose šalyse beveik nėra slėptuvių civiliams. Užterštumo, ligų, 2015-ųjų pabėgėlių krizę Europoje dešimtis kartų pranokstantis masinis pabėgėlių judėjimas ir kitos problemos iš karto smogtų kaimyninėms šalims.
Tyrime teigiama, kad sprogimų metu į atmosferą pakilusių radioaktyvių dulkų, nuosėdų ir kietųjų dalelių debesis – iš viso apie 5 mln. tonų, padidintų oro užterštumą, sukeliantį įvairias ligas, sukeltų naują ledynmetį mažiausiai 14-oje valstybių. Būtų sunaikinta vidutiniškai 25-40 proc. ozono sluoksnio, apsaugančio nuo ultravioletinių saulės spindulių.
Atvėstų klimatas (Lietuvoje klimatas per pirmus metus atvėstų vid. 3 laipsniais), 10 proc. sumenktų kritulių kiekis – visa tai keltų grėsmę derliui Šiaurės pusrutulyje. Vien JAV ir Kinijos derliaus produkcija smuktų 20 proc. per artimiausius 4 metus po branduolinių ginklų panaudojimo.
Vertindamas tyrimo modelius A. Robockas tikino, kad pasekmės būtų juntamos kelis dešimtmečius. Tokias išvadas dėl galimo globalaus bado 2014 m. pakartojo ir dar dviejų tyrėjų – Michaelo Millso ir Julia Lee-Taylor tyrimas.
