Rusija yra nedraugiška Lietuvai valstybė, kuri kelia ekonominę, karinę grėsmę. Šis aukščiausių šalies vadovų kartojamas ir žiniasklaidos atspindimas teiginys patinka ne visiems: jis esą gali būti nepagrįstas, atitrūkęs nuo eilinių Lietuvos gyventojų pasaulėžiūros. Tokį tariamą atotrūkį tarp „paprastų Lietuvos žmonių“ ir valdančiojo elito nuolat eskaluoja Kremliaus informaciniai kanalai.
Tačiau DELFI gauto tyrimo duomenys rodo, kad tiesioginių grėsmių suvokimas visuomenėje yra aiškiai apibrėžtas geografine kryptimi, nors kai kurie rezultatai gali pasirodyti kiek netikėti.
Dar pernai Krašto apsaugos ministerijos ir Rytų Europos studijų centro (RESC) užsakymu parengtas Sociologinis gyventojų žiniasklaidos preferencijų, geopolitinės situacijos vertinimo bei požiūrio į grėsmes tyrimas. Tad grėsmių vertinimas tėra viena šio tyrimo dalių, kuriai skirti keli puslapiai.
Anot RESC vadovo Lino Kojalos, didelių išvadų iš šio tyrimo daryti nereikėtų, mat reikia gilintis į konkrečius veiksnius. Vis dėlto, kai kurie skaičiai yra iškalbingi.
Dauguma bedė pirštu į Rusiją
Bendrovė „Spinter tyrimai“ dar pernai rugpjūčio pabaigoje apklausė 1007 šalies gyventojus, kurių amžius – nuo 18 iki 75 metų. Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, kaip Lietuvos gyventojai suvokia įvairius veiksnius ir jų įtaką šalies nacionaliniam saugumui.
Su bendru teiginiu, kad Rusijos politika kelia tiesioginę grėsmę Rytų Europos valstybėms, visiškai sutiko arba sutiko 44 proc. apklaustųjų.
Nagrinėjant kitus skaičius, rezultatai panašūs. Pavyzdžiui, dauguma (63 proc.) tyrimo dalyvių, paklausti, ar Rusijos užsienio politika kelia grėsmę Lietuvai, atsakė teigiamai. Daugiausiai tarp tokių buvo aukštąjį išsilavinimą turinčių, daugiau nei 500 eurų per mėnesį uždirbančių gyventojų.
Beje, net 60 proc. rusų tautybės apklaustųjų Rusijos užsienio politiką įvardijo kaip grėsmę. Lyginant su 2016 metų balandžio mėnesio apklausos duomenimis, bendras grėsmės veiksnys keitėsi nežymiai, bet vis tiek išaugo 3 procentais.
„Visgi procentiniai skirtumai tarp šalių tokie menki, kad beveik patenka į paklaidos ribas. Rusija ir toliau traktuojama kaip kelianti pavojų, ir šis skaičius per dvejus metus nuo 2016-ųjų praktiškai nesumažėjo. Tai gana įdomi tendencija, nes būta svarstymų, kad nuo šios temos visuomenė pavargo, be to, karo Ukrainoje tema dėmesio centre tarsi ir atsiduria rečiau. Vienintelė Rusija matoma kaip kelianti grėsmę“, – teigė L. Kojala.
Antroje vietoje (23 proc. nuo 13 proc. 2016 metais) – Baltarusija, kurią prieš pat Naujuosius metus nemažai apžvalgininkų „nurašė“ tai pačiai Rusijai po to, kai kelių vizitų metu Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka viešai sutiko spartinti sąjunginės valstybės integracijos procesus.
Įdomu ir tai, kad lyginant su 2016-ųjų balandžiu, kai Baltuosiuose rūmuose dar šeimininkavo Barackas Obama, o JAV prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo pavardės dar neprognozavę daugelis apžvalgininkų šaipėsi iš keistų šio turtuolio pasisakymu, Lietuvoje JAV užsienio politiką kaip grėsmę įžvelgė vos 7 proc. apklaustųjų. Naujausioje apklausoje jų padvigubėjo iki 14 proc., tiesa, šis skaičius vis dar tėra nereikšmingas.
„Yra prielaidų manyti, kad viešojoje erdvėje kylantys svarstymai apie JAV įsipareigojimus sąjungininkams, Trumpo retorika turi efektą. Europoje pasitikėjimas JAV, taip pat prezidentu, yra smukęs drastiškai. Lietuviai, reikia pažymėti, išlaiko kur kas didesnį pasitikėjimą JAV atžvilgiu, tad kritimas nėra ženklus“, – komentavo L. Kojala.
Dar mažiau gyventojų grėsme laiko Vokietijos (9 proc.), Lenkijos (5 proc.), Švedijos užsienio politiką, o trys procentai apklaustųjų manė, kad Lietuvai grėsmę kelia Latvijos užsienio politika. Įdomu ir tai, kad daugiausiai atsakiusiųjų, jog Lenkijos užsienio politika kelia grėsmę Lietuvai, buvo tarp lenkų tautybės gyventojų (9,4 proc.).
„Latvija visada matoma kaip draugiškiausia. Nemanau, kad galime kelių procentinių punktų pokyčius sieti su konkrečiais užsienio politikos įvykiais. Juk latviai pirmi, nors net nėra ratifikuota sienos sutartis, ne visada sutariama dėl energetikos projektų ir pan. Bet tai matoma kaip broliška valstybė, ir jokių pokyčių nėra“, – pabrėžė L. Kojala.
Dėmesio gynybai trūksta, bet gintų patys
Į klausimus, susijusius su atsaku grėsmėmis, netrūko įdomių atsakymų. Reikalui esant, prie ginkluoto pasipriešinimo prisidėti būtų linkę tik 24 proc. apklaustųjų. Tik 14 proc. manė, kad Lietuvos kariuomenė yra tinkamai pasiruošusi ginti Lietuvą, vis dėlto ne ką daugiau – vos 24 proc. pritarė, kad Lietuvos gynybos biudžeto didinimas yra reikalingas.
„14 proc. rodo ilgamečio nepakankamo gynybos finansavimo atgarsius visuomenėje, be to, jaučiasi ir post-kolonialistinio mąstymo likučiai, kad esame per maži, nevisaververčiai ir nepajėgūs, tokias nuotaikas, be abejo, skatina ir Rusijos informacinis laukas, kuriame vienas iš svarbiausių akcentų – mažinti Lietuvos visuomenės pasitikėjimą pasitikėjimą institucijomis, įskaitant ir kariuomenę.
Mums reikia iš viso šito išsivaduoti kuriant nacionalinį naratyvą, pabrėžiant mūsų gynybinių pajėgų privalumus (vien ką reiškia mūsų SOP įvertinimas tarptautinėje bendruomenėje, o jie save kildina ir jų įkvėpimo šaltinis yra partizaninis judėjimas), geras sprendimas buvo karinis paradas, kuris stiprina pasitikėjimą mūsų gynybiniais pajėgumais, sąjungininkais“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas.
Jo nuomone, kuklų 24 proc pritarimą didesniam gynybos finansavimui reikėtų vertinti keliais aspektais: viena vertus, kaip išlaidų gynybai dirbtinio priešinimo su socialinėmis reikmėmis, švietimo ar sveikatos apsaugos poreikiais rezultatą.
„Antra vertus, to pačio post-kolonialistinio mąstymo išraišką „vis vien esame ir būsime per maži, kad pasipriešintume“. Trečia, kad mums reikia išmokti kalbėti apie Rusijos grėsmę ir jos keliamus iššūkius taip, kad neįvyktų grėsmės devalvacijos procesas. Visi šie trys veiksniai yra rimti iššūkiai Lietuvos strateginei komunikacijai“, – pabrėžė L. Kasčiūnas.
Antra vertus, kitame, 2018-ųjų gruodį KAM užsakymu atliktame tyrime galima įžvelgti pozityvesnių nuotaikų. Lietuvos gyventojų nuomonės aktualiais su Krašto Apsauga susijusiais klausimais tyrimas parodė, kad bendras pasitikėjimas Lietuvos kariuomene pernai augo ir siekė 71 proc. (nuo 66 proc. 2017 m.). Į klausimą ar gintų tėvynę teigiamai atsakė 47 proc. ( 2017 m. – 43 proc.). Tiesa, išaugo neigiamai nusiteikusiųjų skaičius – 34 proc. (2017 m. – 28 proc.). Be to, žinančiųjų kaip elgtis mobilizacijos atveju skaičius išlieka menkas - vos 28 proc. (2017 m. – 31 proc.).
Paklausus respondentų, ar jie pritaria, kad Lietuvos Krašto Apsaugai būtų skiriami 2 proc. BVP, 64 proc. pritarė. Nežymiai išaugo visiškai sutinkančiųjų su tokiu teiginiu. Be to, pernai Valstybės gynimo tarybai patvirtinus ir daugumai parlamentinių partijų pritarus, kad Krašto apsaugai iki 2030 m. būtų skiriami 2,5 proc. BVP, tokiems užmojams KAM tyrime pritarė 41 proc. (nepritarė 43 proc.).
Be to, po 2016-ųjų rudenį šalį sukrėtusio auksinių šauktų skandalo, pernai, anot KAM tyrimo, išaugo pasitikėjimas Krašto apsaugos sistemos skaidrumu. Sutinkančiųjų, kad lyginant su ankstesniais metais, Krašto apsaugos sistemos pirkimai yra vykdomi skaidriau buvo 53 proc. (2017 m. – 38 proc.). Galiausiai augo pasitikėjimas tiek pačia NATO, tiek Lietuvoje nuo 2017-ųjų dislokuotais sąjungininkais iš Aljanso šalių.
Paklausus ar pritaria teiginiui, kad Lietuvoje dislokuotas NATO batalionas padeda atgrasyti priešiškai nusiteikusias valstybes, teigiamai atsakė 78 proc. apklaustųjų ( 2017 m. – 70 proc.). Be to, ir patys lietuviai pernai buvo labiau linkę pritarti teiginiui, kad Lietuva turėtų ginti ir (ar) suteikti karinę paramą NATO valstybėms karinio konflikto atveju. Tokių buvo 75 proc. (2017 m. 60 proc.). Anot KAM tyrimo, augo pritariančiųjų Lietuvos karinei paramai Ukrainai (64 proc.) ir lietuvių karių dalyvavimui tarptautinėse operacijose, jei to prašo NATO sąjungininkai (72 proc.).
Tarp grėsmių nacionaliniam saugumui KAM tyrime išskiriami ir kibernetiniai incidentai. Susidurusiųjų skaičius išaugo nuo penkių proc. 2017 m. iki 9 proc. pernai. Žinančiųjų, kaip elgtis tokiais atvejais procentas – gerokai mažesnis, nei nežinančiųjų: 29 proc. prieš 55. Dažniau susidūrę ir žinojo, kaip elgtis tokiais atvejais buvo vyrai iš didesnių ir didžiausiųjų pajamų grupės.
Labiausiai priešintis ginklu būtų linkę nevedę jaunesnio amžiaus lietuvių tautybės vyrai iš kaimo vietovių. Ginklą į rankas būtų linkę imti studentai/moksleiviai (48,4 proc.), ūkininkai ( 44,4 proc.), smulkūs verslininkai (39,6 proc.), specialistai/tarnautojai ( 35,8 proc.), mažiausiai – aukščiausio ir vidutinio lygio vadovai (23,5 proc.).
Negalėdami priešintis ginklu, kitais būdais prisidėtų 48 proc apklaustųjų. Labiausiai (57 proc. ) kitais būdais būtų linkę priešintis lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, tada lietuviai (49,5 proc.) ir rusų tautybės (30 proc.) gyventojai.
Daugiau nei pusė apklaustųjų (57 proc.) nuomone, ES daro teigiamą įtaką Lietuvos ir Rusijos santykiams. 49 proc. taip pat mano apie NATO ir JAV. 40 proc. respondentų mano, kad Lietuva daro teigiamą įtaką Rusijos ir Lietuvos santykiams, tuo tarpu 26 proc. nuomone, Rusija daro teigiamą įtaką.
Nuotaikos kinta nežymiai
Tai jau ne pirmas tyrimas pastaraisiais metais, kai be kitų nuotaikų ir nuomonių analizuojami ir grėsmės suvokimo duomenys.
Dar 2017 m. tyrimą „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ su 2016 m. duomenimis pristatė Lietuvos Socialinių tyrimų centro (LSTC) tyrėja, mokslų daktarė Diana Janušauskienė.
Ji kartu su Egle Vileikiene, Laima Nevinskaite bei Ingrida Gečiene parengė ataskaitą, kuri vos nenugulė Seimo stalčiuose.
Tada didžiausiomis problemomis respondentai įvardijo emigraciją ir nedarbą – net 90 proc. Nedaug nuo šių problemų atsilieka nusikaltimai, energetinio saugumo užtikrinimas, prasta ekonominė situacija, skurdas ir diskriminacija bei alkoholizmas. Tuo tarpu iš 21 įvardytos problemos su Rusija siejama grėsmė – hibridinis karas tėra 16-oje vietoje.
Vis dėlto tyrimo metu tada paaiškėjo, kad 39 proc. tų, kurie didžiuojasi pilietybe, eitų ginti tėvynės, 17 proc. – ne. Be to, nustatyta ir 20 proc. nusivylusiu patriotų, kurie nesididžiuoja pilietybe, bet eitų ginti tėvynės, bei 24 proc. nusivylusiųjų, kurie nesididžiuoja ir neitų ginti savo valstybės.
Tuomet konstatuota, kad lietuviai (21 proc.) labiau nei lenkai (9 proc.) ir ypač rusai (2 proc.) rinktųsi likti Lietuvoje ir ginklu ar kitomis priemonėmis prisidėti prie šalies gynybos. Rusai (24 proc.) labiau nei lietuviai (17 proc.) ir ypač lenkai (10 proc.) pasirinktų išvykti iš Lietuvos.
Be to, tais pačiai metais Vilniuje vykusioje Lietuvos šaulių sąjungos tarptautinėje konferencijoje „Visuomenė – šalies saugumo garantas?“ oficialiai pristatytas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės ir Baltijos pažangių technologijų instituto atliktas tyrimas „Pilietinio pasipriešinimo galimybės ir prielaidos Lietuvoje“.
Šis tyrimas nagrinėja, kaip Lietuva ir jos piliečiai pasirengę tokiems iššūkiams kaip hibridinis karas. Be to, analizuojama, kokios yra pilietinio pasipriešinimo galimybės šiandieninėje Lietuvos visuomenėje, ar ir kaip įmanoma civilius gyventojus pasitelkti šalies gynybai.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad ne viskas taip blogai, kaip kam nors gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač svarbu pažymėti, kad tyrimas paremtas reprezentatyvia sociologine apklausa, kuri Baltijos pažangių technologų instituto (BPTI) užsakymu atlikta 2017 m. vasario 22 – kovo 3 d. visuomenės nuomonės rinkos tyrimų centro „Vilmorus“. Apklausti 1306 Lietuvos gyventojai, atrinkti daugiapakopės tikimybinės atrankos būdu.
Tyrimo atlikimo metu didžioji dalis Lietuvos gyventojų 2017 metų pradžioje realios grėsmės mūsų nacionaliniam saugumui nematė: galimybė, kad Lietuva per artimiausius kelerius metus būtų užpulta kitos šalies, tikėtina ir labiau tikėtina atrodo 18 proc. respondentų, tuo tarpu netikėtina ar labiau netikėtina – triskart didesnei grupei, 55 proc. apklaustųjų.
Vis dėlto iš 60 proc. savo atsakymuose paminėjusių konkrečią šalį, 94 proc. šalimi, kuri „labiausiai tikėtina, galėtų užpulti Lietuvą“ įvardino Rusiją.
Atsakant į klausimą, ar Lietuvai būtų įmanoma apsiginti, kol sulauktume pagalbos iš sąjungininkų, respondentų nuomonės išsiskyrė: iš 83 proc. turinčiųjų nuomonę, 58 proc. šalies pajėgumą apsiginti vertino santūriai, neigiamai ar greičiau neigiamai, 42 proc. – greičiau teigiamai ir teigiamai. Beje, verta pastebėti, kad dauguma respondentų – 71 proc. – taip pat yra įsitikinę, jog NATO vykdytų įsipareigojimus ir gintų Baltijos šalis, jei jos būtų užpultos.
Kaip ir RESC tyrime, taip ir 2017-siais optimistiškiausiai galimybes apsiginti vertino jaunesni respondentai: užtikrintumą žyminčių atsakymų „tikrai taip“ procentas 16-29 m. grupėje lygus 12 proc. ir yra veik dvigubai didesnis nei kitose amžiaus kategorijose (apie 7 proc.). Tuo tarpu skeptiškiausi – 30-55 m. ir 56-69 m. amžiaus apklaustieji (greičiau neigiamai ir neigiamai.
Net jei Lietuvos gyventojai Lietuvos užpuolimo atveju labiau būtų linkę imtis taikių, pirmiausia – besipriešinančių karinių pajėgų rėmimo, veiksmų, šie irgi būtų naudingi. Pavyzdžiui, 54 proc. (iš jų 33 proc. – užtikrintai) teigia, jog įvairiomis civilinėmis priemonėmis (maistu, naudinga informacija ir pan.) palaikytų Lietuvos kariuomenę, 52 proc. (iš jų – 32 proc. užtikrintai) remtų NATO kariuomenę.