Gruodžio 26-ąją, antrąja Šv. Kalėdų dieną, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas sveikino amerikiečių karius Irake, Vašingtonui savotišką pasveikinimą pasiuntė ir Rusijos prezidentas.

Dombarovskio raketų bazėje, Uralo kalnų pietinėje dalyje įsitaisęs 13-osios raketų divizijos kontrolės punkte V. Putinas asmeniškai „vadovavo“ naujo raketinio komplekso „Avangard“ paleidimui.

Per bandymą balistinė raketa UR-100N į orbitą iškėlė hibergarsinį (galintį skrieti mažiausiai 5 kartus greičiau už garso greitį) sklandytuvą, kuris esą pasiekė taikinį, esantį Kamčiatkoje, Kuros poligone, maždaug už 6 tūkst. km.

Putinas stebėjo naujo ultragarsinio ginklo bandymą

V. Putinas nė nemėgino slėpti, kad „absoliučiai sėkmingas“ bandymas yra ne tik pirmas naujo, dar kovo mėnesį pompastiškai pristatyto „Avangard“ komplekso demonstravimas, bet ir signalas JAV.

„Rusija turi naują strateginį ginklą – „Avangard“, kurio potencialaus priešininko raketinės gynybos priemonės negali perimti. Tai puiki Naujųjų metų dovana šaliai“, – gyrėsi V. Putinas.

Vienintelė valstybė pasaulyje – potenciali Rusijos priešininkė, kuri turi veikiančią raketinės gynybos sistemą yra JAV, kurių prezidentas D. Trumpas neseniai paskelbė apie planus trauktis iš 1987 metų Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), mat šią sutartį pastarąjį dešimtmetį nuolat pažeidinėjo Rusija.

Didelis triukšmas dėl kelių raketų

Iš tikrųjų kompleksas „Avangard“ niekaip nesusijęs su INF sutartimi. Pastaroji riboja vidutinio nuotolio iš sausumos paleidžiamas raketas – „Avangard“ yra strateginių pajėgų ginklas, skirtas smogti taikiniams, esantiems kitame žemyne. Bet grasinimai nesiliovė.

Pasak V. Putino, jeigu JAV pasitrauks iš to susitarimo, Rusija imsis vystyti INF draudžiamas raketas. Tarp tokių yra ir INF pažeidusi raketa 9m729 (SSC-8 pagal NATO klasifikaciją), ir RS-26 „Rubež“ – mobili „Avangard“ versija, kuri oficialiai pristatoma, kaip tarpžemyninė raketa, tačiau bandyta kaip vidutinio nuotolio raketa.

Ir tai jau buvo ne pirmas panašaus pobūdžio Kremliaus įspėjimas JAV šiais metais, kai abiejų šalių santykiai svyravo nuo svarstymų apie dvišales derybas, susitarimus iki abipusių kaltinimų ir karingos retorikos.

Rusijos prezidentas šį žaidimą pradėjo pats dar šių metų kovą, prieš pat rinkimus per tiesioginę kelių valandų konferenciją, kurios metu skyrė nemažai laiko naujos, „analogų pasaulyje ginkluotės“ pristatymui. „Avangard“ tebuvo vienas ginkluotės kompleksų, kuriuos pristatė V. Putinas.

Jis gyrėsi nauja sparnuotąja raketa Ch-101 „Burevestnik“, kurios bandymai, kaip vėliau paaiškėjo, iš tikrųjų baigėsi nesėkme. Tačiau tuomet susirinkusius V. Putinas tiesiog užbūrė.

Sparnuotoji raketa Burevestnik

„Mūsų niekas neklausė. Su mumis niekas iš esmės nenorėjo kalbėtis. Paklausykite dabar“, – pompastiškai kalbėjo V. Putinas, salėje griaudint audringiems plojimams, kai ekranuose buvo demonstruojamas aviacinis raketinis kompleksas „Kinžal“.

Vėliau paaiškėjo, kad tai tėra balistinių raketų komplekso „Iskander“ raketos modifikacija, paleidžiama iš oro. Pačių paleidimo platformų – sertifikuotų ir galinčių gabenti tokius ginklus specialiai modifikuotų naikintuvų Mig-31 Rusija turi tik kelis.

„Ir tai dar ne viskas“, – pareiškė V. Putinas, pristatydamas „Avangard“, kuris, anot Rusijos prezidento „gali skristi atmosfera 20 kartų greičiau nei garsas ir pasiekia taikinį lyg meteoritas, tarsi ugnies kamuolys“. Rusijos vicepremjeras Jurijus Borisovas dar pridūrė, kad „Avangard“ išvystė net 27 machų greitį, tai yra tokį pat, kokiu skrieja kosminiai erdvėlaiviai.

Ir nors Rusija išties pademonstravo balistinės raketos su hipergarsiniu „Avangard“ aparatu paleidimą iš šachtos, jo tikrasis greitis, o svarbiausia – tikslumas vis dar kelia abejonių.

V. Putino sveikinimas paleidus raketą užgožė per vieną Rusijos propagandinį kanalą parodytą eilinę animaciją, kaip atrodo paties „Avangard“ hipergarsiniai sklandytuvai - viena raketa esą gali gabenti tris tokius aparatus.

Avangard hipergarsiniai ginklai

Vien pats faktas, kad „Avangard“ skirta daugiamegatoninė branduolinė galvutė rodo, kad tai nėra pats taikliausias ginklas. Ankstesnių modifikacijų sovietų balistinių raketų galvutės paprastai pasižymėjo itin didele naikinamąja galia – nuo vienos iki keliolikos megatonų. Taip buvo daroma siekiant ne tik kuo didesnės žalos, bet ir todėl, kad paklaida galėjo siekti keli kilometrus nuo taikinio.

Dar didesnė problema yra tradicinė ir Rusiją kamuoja ne vieną dešimtmetį: pompastiškai pristatyti pasauliui savo „analogų neturinčią ginkluotę“ mėgstantis Kremlius tiesiog nepajėgia užtikrinti kokybiškos ir efektyvios masinės tų ginklų gamybos.

Taip pastaraisiais metais nutiko su naujausiais rusiškais tankais bei šarvuočiais ant platformos „Aramata“, nesėkmės lydi ir naujausius 5-os kartos naikintuvus Su-57. Tankų, šarvuočių ir naikintuvų Rusija žadėjo vien iki 2019-ųjų pagaminti tūkstančius, tačiau kai kurių šarvuočių jau teko atsisakyti dėl techninio broko, tankų nepajėgia pagaminti nė šimto, o ambicingas Su-57 projektas kol kas apsiriboja keliolika skraidančių modelių, vietoje žadėtų šimtų.

Ne išimtis ir „Avangard“ kurio gamybai trūksta specialių medžiagų, gamybos priemonių bei kokybę galinčių užtikrinti specialistų. Kol kas planuojama apsiriboti dviem hipergarsiniais modeliais per metus – toks gamybos tempas leis Rusijai įvykdyti V. Putino pažadą: apginkluoti mažiausiai vieną strateginių pajėgų pulką ir trijose šachtose laikyti bent kelis „Avangard“ modelius.

Tačiau viena opiausių Rusijos strateginių pajėgų problema – senstančios tarpžemyninės raketos RS-36M (pagal NATO klasifikaciją SS-18 „Satan“). Strateginę ginkluotę riboja tarp Vašingtono ir Maskvos pasirašytos strateginių pajėgų sutartys (SALT ir START).

Kitaip, nei Rusijos pažeista INF sutartis, START, anot Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktoriaus Hanso M. Kristenseno, numato griežtas ir nuolatines tikrinimo procedūras – po keliolika slaptų vizitų per metus, tad oficialiai nurodomas raketų skaičius yra tikslus.

Kadaise siaubą Vakarams dėl savo milžiniško dydžio, greičio ir gebėjimo iškelti iki dešimties branduolinių galvučių kėlusios raketos tebėra viena pagrindinių šalies strateginių pajėgų dalis. Iš maždaug 7 tūkst. branduolinių galvučių, šachtose tėra 66 SS-18 „Satan“ paleidėjai, su 580 branduolinių galvučių.

Likusios iš sausumos paleidžiamos raketos – mobiliosios „Topol“ ir „Topol-M“ taip pat sparčiai sensta ir nuo 2010 keičiamos naujesnės modifikacijos mobiliomis sistemomis RS-24 (SS-27 pagal NATO klasifikaciją) „Jars“. Tokių Rusija turi 82, tačiau jos gali gabenti mažiau branduolinių galvučių. Naujo modelio RS-28 „Sarmat“ (Satan-2 pagal NATO klasifikaciją) dar tik bandomos.

Sarmat raketa

Jos turėjo pasiekti raketų pulkus jau kitąmet, tačiau dėl techninių problemų ir gedimų – viena tarpžemyninė raketa bandymų metu tenuskriejo keliasdešimt kilometrų, grafikas gali būti nukeltas dešimtmečiui.

Likusios Rusijos strateginio arsenalo raketos saugomos povandeniniuose laivuose arba strateginiuose bombonešiuose. Siekdama atnaujinti strateginį arsenalą, Rusija priversta skirti milžiniškas lėšas, tačiau be minėto techninio broko, technologijų ir kvalifikuoto personalo trūkumo, neatsikratoma ir dar vienos ydos – Rusijos pramoninį-karinį kompleksą ėdančios korupcijos.

Baugino bombonešių skrydžiais

Pridengdama savo trūkumus Rusija stengiasi parodyti pasauliui, kad viskas esą vyksta pagal planą, šalis tebėra pasaulinė galybė, galinti projektuoti savo galią bet kur pasaulyje – tiek tarpžemyninėmis raketomis, tiek kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, strateginiais bombonešiais.

Likus kelioms savaitėms iki Šv. Kalėdų, iš bombonešių bazės netoli Olenegorsko miesto pakilo du strateginiai bombonešiai Tu-160 „Blackjack“ – „Nikolaj Kuznecov“ ir „Vasilij Rešotnikov“. Abu šie bombonešiai pernai skraidė ir virš Baltijos jūros šalia Lietuvos krantų, kur pasirodo itin retai.

Šį kartą jie nuskrido 10 tūkst. km ir nusileido buvusios JAV sąjungininkės Pietų Amerikoje, o dabar aršios priešininkės – Venesuelos sostinės oro uoste. Milžiniškų, po 12 sparnuotųjų raketų su branduoliniais užtaisais galinčių gabenti orlaivių pasirodymas buvo neatsitiktinai išreklamuotas.

Rusų pilotas dovanoja Tu-160 Venesuelos karininkui

Rusija neretai tulžingai reaguoja į JAV lėktuvų arba laivų pasirodymą netoli savo sienų – amerikiečių žvalgybiniai orlaiviai bei karo laivai vis dažniau sukiojasi Baltijos ir Juodosios jūros regionuose, o tai iššaukia Kremliaus propagandinių kanalų reakciją: ką čia, toli nuo Amerikos krantų veikia JAV laivynas ar oro pajėgos? O kaip reaguotų JAV, jei Rusijos karinės pajėgos sukiotųsi šalia Amerikos krantų? Tad Tu-160 skrydį nuspręsta pateikti kaip „atsaką JAV“.

„Tai signalas Trumpui, jis turi suprasti, kad tarptautinių sutarčių nutraukimas sugrįš bumerangu“, – komentavo pulkininkas Eduardas Rodiukovas, Rusijos karo mokslų akademijos narys.

Prieš bombonešius transporto lėktuvais į Venesuelą atskridę Kremliaus propagandinės žiniasklaidos atstovai Tu-160 pasitiko ant pakilimo tako, įjungtomis kameromis, visais rakursais filmuojančiomis karinių lėktuvų atvykimą. Šis įvykis pateiktas kaip ypatingas perspėjimas JAV.

Dar daugiau – Venesuela pasiūlė vieną savo apleistų karinių bazių – į šiaurę nuo Karakaso La Orchila saloje esantį karinį objektą, kurioje galėtų būti dislokuoti milžiniški Tu-160.

Iš pirmo žvilgsnio toks žingsnis galėtų kelti papildomą tiesioginę grėsmę JAV: esą štai ko sulauks Amerika savo pašonėje – nuo Karakaso iki Floridos per rusams ir venesueliečiams draugiškos komunistinės Kubos – apie 2 tūkst. km – ne ypač didelis atstumas viršgarsiniams bombonešiams, kurie sparnuotąsias raketas galėtų leisti vos pakilę į reikiamą aukštį.

Nei bazės, nei lėktuvų

Vis dėlto toks galios demonstravimas realaus poveikio kol kas neturi dėl kelių priežasčių. Išties, JAV ironiškai reagavo į bombonešių pasirodymą: valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo pareiškė, kad „rusai ir venesueliečiai turėtų viską matyti savo akimis: dvi korumpuotos valdžios sunkia valstybių lėšas, smaugia laisvę, o jų žmonės kenčia“.

Ir nors Rusija oficialiai informavo apie pratybų pabaigą, ši sutapo su JAV raginimais patraukti bombonešius iš regiono. Savo ruožtu, amerikiečiai pasiuntė du laivus-ligonines į Kolumbiją, kur vien šiemet atvyko per 2,3 mln. pabėgėlių iš Venesuelos.

Tokie galios demonstravimai rengti 2008 ir 2013 metais – pirmą sykį demonstruojant paramą Hugo Chavezo režimui, o antra kartą – H. Chavezui mirus nuo vėžio. Pats H. Chavezas ir 2008 metais siūlė La Orchilos bazę rusams – tą pačią bazę, kurioje buvo trumpai įkalintas po nepavykusio 1992-ųjų perversmo.

Kaip ir Adolfas Hitleris, H. Chavezas valdžią savo šalyje perėmė ne po nesėkmingo perversmo, o demokratiniu – rinkimų keliu. „XXI amžiaus socializmą“ kurti pasišovęs H. Chavezas, kaip ir jo įpėdinis N. Maduro nuvarė nafta turtingą šalį neatpažįstamai.

Antai Venesuelos gynybos ministras Vladimiras Padrino Lopezas pripažino, kad rusų bombonešiai jau yra lankęsi šalyje, pastarasis vizitas esą yra dalis „naujos patirties“, mat šį kartą buvo surengtos realios karinės pratybos – bombonešius lydėjo Venesuelos naikintuvai Su-30 ir F-16.

Būtent pastarieji simboliškai atspindi dabartinę šalies būklę: įsigyti 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Venesuela mėgavosi aukštomis naftos kainomis ir ekonominiu pakilimu, dabar vos gali pakilti į dangų dėl atsarginių dalių ir degalų trūkumo.

Iš 24 turėtų naikintuvų Venesuela turi 19, o iš jų pakilti gali vos šeši orlaiviai. Ir nors tai vyksta „socialistinio rojaus“ šalyje, kurioje trūksta maisto produktų, tualetinio popieriaus, kur siaučia infliacija ir nusikalstamumas, Venesuela negaili pinigų ginklavimuisi: 2016 metais Venesuela gavo 24 naikintuvus Su-30 ir pasirašė sutartį dėl 53 atakos sraigtasparnių Mi-24 bei 100 tūkst. Kalašnikovo automatų pirkimo. Tokie sandėriai su Maskva – neatsitiktiniai.

Mat būtent Rusija yra viena nedaugelio šalių, gelbstinčių Venesuelos ekonomiką: šalies lyderis Nicolas Maduro užsitikrino eilinę paskolą iš Maskvos, gavo pažadą dėl 5 mlrd. dolerių rusų investicijų Venesuelos naftos pramonėje 1 mlrd. dolerių kalnakasyboje. Iš viso nuo 2006-ųjų, kai braškančiai Venesuelos ekonomikai pagalbos ranką ištiesė Maskva, Rusijos vyriausybė ir naftos bendrovė „Rosneft“ paskolino apie 17 mlrd. dolerių.

Vis dėlto La Orchilos bazės perdavimas rusams jau dešimtmetį eskaluojamas kaip faktas, nors realūs darbai stringa. 2015 metais čia pradėti įrenginėti sandėliai, prieplaukos laivams, aikštelės sraigtasparniams ir radarams, o vietoje senojo pakilimo tako šalia pradėti parengiamieji naujojo, 3,2 km ilgio tako darbai. Tačiau dėl lėšų trūkumo darbai sustojo, o kol kas Tu-160 priversti leistis Karakase, kur jų veiklą riboja intensyvus keleivinių lėktuvų eismas.

La Orchila bazė

Dar daugiau – vos 13 tokių skraidančių bombonešių turinti Rusija juos dislokuoti toli nuo savo krantų gali tik laikinai. 2015-siais Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu gyrėsi, kad Rusija atnaujins bombonešių Tu-160 gamybą ir per dešimtmetį pagamins apie 50 naujų.

Tačiau kaip ir kitose karinio-pramoninio komplekso srityse, tokie skambūs pareiškimai nelabai turėjo ką bendro su realybe. Pernai Rusija sugebėjo pagaminti vos vieną bombonešį. Planai 2019 metais pradėti serijinę tokių bombonešių gamybą, o jau 2025 metais turėti apie 30 tokių orlaivių vertinami skeptiškai.

Nors šių metų sausį pasirašyta sutartis dėl dešimties naujų bombonešių gamybos, Kazanėje, kur 1992 m. buvo nutraukta šių lėktuvų gamyba, tiesiog trūksta apie 1,5 tūkst. kvalifikuotų darbuotojų ir technologijų: pagal išlikusius brėžinius turimais pajėgumais Rusija išgali pagaminti nebent po vieną orlaivį per metus.

Specialios technologijos ir dalys buvo prarastos Ukrainoje, kurios rinka, pagal kontraktus dirbusios įmonės bei patyrę specialistai Rusijai tapo neprieinami atplėšus Krymą ir sukėlus karą Donbase. Naujų technologijų ir dalių kūrimas užima daug laiko ir kainuoja nemažus pinigus – vien į gamyklos modernizaciją planuota investuoti 75 mln. dolerių, tačiau šių pinigų Rusijai sukrapštyti nepavyko, o užbaigti gamybos linijos modernizaciją reikės mažiausiai 5 kartus daugiau lėšų.

Tu-160 gamybos linija

Nesugebėdama vykdyti užsakymų Kazanės gamykla vėluoja modernizuoti ir senus orlaivius, o variklius naujiems bombonešiams gaminanti Kuznecovo gamykla per pastaruosius 4 metus patyrė per šimtą mln. dolerių nuostolių ir nesugebėjo modernizuoti savo gamybos linijų.

Planai per metus surinkti 12 variklių nukelti į 2020 metus, bet be modernizacijos ir papildomų investicijų to padaryti nesitiki net pati gamykla. Logika paprasta ir negailestinga: net jei įvyktų stebuklas ir Kazanės gamykla sugebėti gaminti po kelis orlaivius per metus – su sparnais, nauja avionika, naujausiomis raketomis ginkluoti bombonešiai be variklių bombonešiai skristi negalėtų. Jau pernai rusai ėmė gudrauti – pristatytas „naujutėlaitis“ Tu-160M2 tebuvo iš kelių senų nurašytų Tu-160 su suremontuotais senais varikliais surinktas modelis.

Tad naujų bombonešių nesugebanti pagaminti Rusija kol kas gali tik svaidytis grasinimais apie tai, kaip tokie orlaiviai bus dislokuoti dar nepastatytoje bazėje, kurios statyboms nei Rusija, nei juo labiau Venesuela pinigų tiesiog neturi.