Mažiausiai 4 metus kruopščiai planuotos pratybos „Trident Juncture“ („Trišakė jungtis“) vyks nuo spalio 25 dienos iki lapkričio 23-iosios. Pagrindinis pratybų veiksmais – sausumos, oro pajėgų ir desantinės operacijos suplanuotos centrinėje Norvegijos dalyje, kur bus repetuojamas kolektyvinės gynybos scenarijus.
Iš pirmo žvilgsnio NATO deklaruojami pratybų dalyvių skaičiai – įspūdingi, tačiau be konteksto tai tėra statistika: per 45 tūkst. karių iš visų 29 Aljanso narių bei NATO nepriklausančių, tačiau su šia organizacija glaudžiai bendradarbiaujančių Švedijos ir Suomijos.
Iš viso pratybose dalyvaus apie 150 orlaivių, 70 laivų, apie 10 tūkst. antžeminių transporto priemonių, iš jų – šimtai tankų ir šarvuočių. Vis dėlto daug svarbiau už šiuos sausus skaičius yra tai, kam, kaip, kokiomis priemonėmis ruošiasi NATO ir ko siekia.
Dydis ir NATO signalai
Pratybų dydis – neginčijamas argumentas, kai kalbama apie „Trident Juncture 2018“ svarbą. Be jau minėtų skaičių galima tik įsivaizduoti, ką reiškia 10 tūkst. karinių transporto priemonių judančių iš uostų į pratybų poligonus centrinėje Norvegijos dalyje.
„Po Šaltojo karo mes kiek pamiršome tokio tipo pratybas, tačiau būtent „Trident Juncture“ yra vienos sudėtingiausių pratybų, kokias NATO rengė per pastaruosius 30 metų“, – dar gegužę kalbėjo Vokietijos karinių oro pajėgų pulkininkas leitenantas Stephanas Dirras.
Paskutinį kartą NATO tokio lygio pratybas rengė 1988 metais – tuomet pratybose REFORGER dalyvavo per 125 tūkst. NATO karių. Ir nors „Trident Juncture 2018„nėra pirmosios ar vienintelės didelės Aljanso pratybos pastaraisiais metais, galima stebėti tai, kas kinta, o kas – ne.
Jei prieš 3 metus Ispanijoje vykusiose „Trident Juncture 2015“ dalyvavo per 36 tūkst. NATO karių, tai mažiausiai dešimčia tūkstančių išaugęs dalyvių skaičius tėra dalis argumentų, kurie paprastai lydi oficialią aukštų NATO karininkų ir pareigūnų retoriką.
Kaip ir ankstesnių Aljanso pratybų metu skambantys pažadai vykdyti Vašingtono sutarties 5-ojo straipsnio įsipareigojimus, kalbos apie puikų pasirengimą, sąjungininkų vienybę, ryžtą ir valią ginti vieni kitus tėra politiniai pareiškimai, kurie skirti padrąsinti NATO nares, įspėti galimas priešininkes.
Tokie signalai yra būtini, tačiau įprasti Aljanso retorikoje ir galbūt netgi nedarytų didesnio įspūdžio vienybę ardyti pasiryžusiems priešininkams, jei ne kelios iškalbingos detalės. Šį kartą NATO ne tik žodžiais, bet ir įspūdingais pajėgumais demonstruoja įsipareigojimus ginti sąjungininkes.
Vienybė ir JAV lėktuvnešis
Pirmasis rimtas argumentas, kodėl šios pratybos yra išties išskirtinės – tai dalyvių sudėtis ir skirti pajėgumai. Pavyzdžiui, Vokietija, kurią JAV pastaraisiais metais aršiai kritikuoja dėl nepakankamo gynybos finansavimo ir indėlio NATO, pratyboms „Trident Juncture 2018“ skyrė 8,5 tūkst. karių, per 2 tūkst. karinės technikos vienetų, iš kurių – apie 200 tankų ir šarvuočių. Tokie skaičiai pastaruoju metu itin didelių problemų kamuojam Bundesverui yra nemenkas iššūkis.
Tačiau vokiečiai bus ne vieni – kartu su britų ir olandų kariais, sudarančiais NATO ypač greitojo reagavimo pajėgų branduolį jie su „Pietiečių“ pajėgų brigada veršis stabdyti „Šiauriečių“ pajėgas. Pastarąsias sudarys JAV, Kanados ir Norvegijos kariniai vienetai. Iš viso pratybose numatyti šešių atskirų brigadų veiksmai.
Jose dalyvaus visų 29 Aljanso valstybių kariai – britai skyrė apie 2,7 tūkst. karių, Prancūzija – apie 3 tūkst., Kanada – 2 tūkst., Danija ir Ispanija – po tūkstantį, Italija, Nyderlandai ir Suomija – po pusantro tūkstančio karių. Pratybose taip pat dalyvaus apie 50 lietuvių karių iš skirtingų karinių pajėgų rūšių vienetų.
Vis dėlto didžiausias ir svarbiausias vaidmuo šiose pratybose yra būtent JAV. Amerikiečiai skiria per 12 tūkst. žmonių, kurių dalis – apie 700 jūrų pėstininkų jau yra dislokuoti Norvegijoje.
Į operacijos regioną permestas lėktuvnešis „USS Harry Truman“ ir jį lydinti kovinė grupė. Toks perdislokavimas – ypač svarbus, mat JAV lėktuvnešiai Norvegijos jūroje tokio dydžio pratybose nedalyvavo nuo 1987-ųjų.
Ne veltui šie laivai vadinami vienais JAV galios simbolių – milžiniški, 6 tūkst. narių įgulas turintys ir branduoliniais reaktoriais varomi laivai gabena apie 90 orlaivių, iš kurių du trečdaliai – smogiamieji naikintuvai, galintys surengti šimtus antskrydžių per vieną dieną. Vieną lėktuvnešį visada lydi apsaugos laivai, kurie taip pat gali suduoti raketinį smūgį priešininkui.
Be to, dar 2 tūkst. JAV jūrų pėstininkų iš 24-ojo jūrų pėstininkų ekspedicinio korpuso išsilaipins Norvegijoje iš trijų desantinių laivų – „USS New York“, „USS Gunston Hall“ ir „USS Iwo Jima“. Pastarasis laivas gali veikti kaip nedidelis lėktuvnešis – jis gabena dešimtis orlaivių bei mažiausiai šešis vertikaliai kilti ir tūpti galinčius lėktuvus „Harrier“. Be to, jūrų pėstininkai į pratybas atsigabens ir modernizuotus šarvuočius LAV, kurie apginkluoti prieštankinėmis raketomis TOW.
Šaltojo karo dvasia
Galiausiai dar vienas argumentas dėl šiemetinių „Trident Juncture 2018“ svarbos – pratybų scenarijus. Ne veltui šios pratybos jau lyginamos su legendine Šaltojo karo laikų knyga – technotrileriu „Raudonoji audra tvenkiasi“ („Red Storm rising“). Šis 1986 metais rašytoją Tomą Clancy išgarsinęs bestseleris buvo vertinamas dėl savo detalaus ir įtaigaus siužeto – romane pasakojamas karo tarp NATO ir Sovietų sąjungos scenarijus.
Viena svarbiausių siužeto ašių laikomas Aljanso ir sovietų pajėgų kova dėl Atlanto vandenyno, kuriuo JAV konvojais gabena karinę techniką ir karius į Europą. Sovietai smogia pirmieji ir užima strategiškai svarbią ir savos kariuomenės neturinčią Islandiją bei šiaurinę Norvegijos dalį, kurias turi atkovoti JAV laivynas ir jūrų pėstininkai. Ir nors NATO laimi kovą dėl Atlanto vandenyno, Aljansas patiria didelių nuostolių, o pergalė pasiekiama tik per plauką.
Kad T. Clancy technotroleryje aprašytas scenarijus gali būti visiškai realus, dar 2014-siais savo ataskaitoje pažymėjo tyrėjas Phillipas Petersenas. Jo teigimu, Rusijai Islandija vėl kelia didelį susidomėjimą, o vienintelis būdas užkirsti rusams kelią – prevenciniai atgrasymo veiksmai.
Tad neatsitiktinai itin panašus yra ir pratybų „Trident Juncture“ scenarijus, o šią savaitę prieš išsilaipinimą Norvegijoje JAV jūrų pėstininkai iš „USS New York“, „USS Gunston Hall“ ir „USS Iwo Jima“ išsilaipino būtent Islandijoje – tai yra generalinė repeticija prieš pratybas Norvegijoje.
Būtent „Raudonoji audra tvenkiasi“ bei kita Šaltojo karo laikų literatūra, rimti tyrimai, metodinė medžiaga pastaraisiais metais vėl atrandama NATO koridoriuose, kur iš naujo mokomasi vertinti panašias grėsmes, kurios Aljanso šalių karininkams kėlė galvos skausmą prieš kelis dešimtmečius.
Rašydamas šią knygą T. Clancy konsultavosi su JAV laivyno atstovais, o vėliau pats kūrinys rekomenduotas NATO kariškiams bei politikams, pavyzdžiui Jungtinės Karalystės premjerei Margaret Thatcher. Realus konfliktas dėl Atlanto vandenyno galėjo baigtis visiškai kitaip.
Tačiau dabar padėtis yra dar sudėtingesnė. Pasibaigus Šaltajam karui daugelio NATO šalių laivynai, kiti pajėgumai, skirti povandeninių laivų medžioklei, sumenko. Pavyzdžiui, JAV laivynas atsisakė visų savo turėtų „Oliver Hazard Perry“ klasės fregatų, kurių pagrindinė užduotis ir buvo kova su priešininko povandeniniais laivais. Ir nors šią spragą iš dalies užpildė kiti daugiafunkciniai laivai, jų nėra pakankamai.
Tuo metu senieji Šaltojo karo priešininkai – rusai NATO vėl kelia galvos skausmą. Kol didžiausias dėmesys buvo sutelktas į Rusijos veiksmus Ukrainoje, Sirijoje, prie Baltijos šalių sienų, NATO admirolai ėmė mušti pavojaus varpais dėl augančios Rusijos laivyno galios. Šiemet sąjungininkai jau ėmėsi veiksmų – buvo atkurtas JAV 2-asis laivynas ir įkurta nauja NATO vadavietė Norfolke.
Vis dėlto sąjungininkai pripažįsta, kad jiems tenka vytis ir mokytis tų pačių pamokų, kurias Aljansas šlifavo prieš kelis dešimtmečius. Dar 2015-ųjų rudenį JAV karinio jūrų laivyno Europoje vadas admirolas Markas Fergusonas sakė, kad pastaraisiais metais Rusijos povandeninių laivų patruliavimas suaktyvėjo 50 proc.
Be to, tuomet admirolas pabrėžė, kad Rusijos vyriausybė skyrė milijardus dolerių naujos klasės dyzeliniams ir atominiams povandeniniams laivams, kurie yra tylesni, geriau ginkluoti, o juos valdo geriau paruoštos įgulos nei anksčiau. Be strateginių atomlaivių, gabenančių tarpžemynines raketas su branduoliniais užtaisais, Rusija turi 45 atakos povandeninius laivus – apie 24 iš jų yra branduoliniai, likusieji – dyzeliniai. Šie povandeniniai laivai pajėgūs atakuoti kitus povandeninius laivus, rinkti žvalgybos duomenis ir patruliuoti.
2016-ųjų spalį Neapolyje, JAV karinio jūrų laivyno operacijų Europoje štabe vadai pirmą kartą per kelis dešimtmečius stebėjo masinį Rusijos povandeninių laivų judėjimą per vadinamąjį Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės tarpą (angl. G.I.U.K. Gap).
Ši teritorija tarp išvardytų šalių dar Pirmojo Šaltojo karo metu buvo labai reikšmingi Europos gynybai. Konflikto atveju šį kelių šimtų pločio vandenyno ruožą sovietų karinės jūrų pajėgos turėjo perplaukti, norėdamos pasiekti Atlanto vandenyną ir sustabdyti JAV siunčiamus konvojus.
Prieš kelis dešimtmečius sovietų povandeninių laivų judėjimą sekė sistema SOSUS, sudaryta iš povandeninių hidrofonų ir kitų daviklių, o šiuo metu ji yra pakeista teoriškai modernesne, mobilesne, tačiau nepakankamai finansuojama ir nuolat neprižiūrima integruota povandeninio stebėjimo sistema IUSS.
Kaip ir legendinėje T. Clancy knygoje „Raudonoji audra tvenkiasi“, kur viena svarbiausių mūšio dėl Atlanto dalių tampa Islandija – ją iš pradžių šturmuoja ir užima sovietų desantininkai, o tik vėliau atsikovoja sąjungininkai, taip ir realybėje ypač svarbiais veiksniais išlieka Islandija bei Grenlandija.
Ne veltui prieš pat pratybas „Trident Juncture“ savas pratybas surengė Rusijos Šiaurės laivyno povandeniniai laivai – neabejojama, kad jie mėgins stebėti pratybas iš arčiau, nors Rusijai buvo kelis kartus perduotas oficialus kvietimas stebėti NATO pratybas.
Dešimtmečius JAV Islandijoje laikė dešimtis orlaivių – nuo oro apsaugai būtinų naikintuvų, iki lėktuvų, skirtų kovai su povandeniniais laivais. Tačiau 2006 m. Islandiją paliko naikintuvai, o čia tik trumpam atskrisdavo žvalgybiniai lėktuvai P-3 „Orion“, skirti medžioti povandeninius laivus.
Rusijai suaktyvinus savo veiksmus šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, amerikiečiai į Islandiją gražino naikintuvus F-15 bei orlaivius P-3 „Orion“. Galiausiai milžiniškoje Keflaviko oro pajėgų bazėje netoli Reikjaviko nuspręsta atnaujinti angarus. Juose galės tilpti modernesni ir didesni žvalgybos orlaiviai „P-8A Poseidon“, kurių paskirtis tokia pati – kova su priešininko povandeniniais laivais.
Dabar tokie lėktuvai dažnai patruliuoja ir virš Baltijos jūros, o pratybų „Trident Juncture“ metu jų užduotis bus ne tik dalyvavimas pratybose ieškant priešą imituojančių povandeninių laivų, bet ir tikrų galimų priešininkų – Rusijos povandeninių laivų.