Dar pernai gruodį, remdamasis dviem aukštais, bet neįvardytais Vakarų šalių žvalgybos tarnybų šaltiniais, „Bild“ išleisto straipsnio autorius Julianas Roepcke sumalė Kremliaus teiginius, kad rugsėjį vykusios „Zapad“ tebuvo „antiteroristinės, gynybinio pobūdžio pratybos“.

Vidutinę kelių milijonų skaitytojų auditoriją turinčio „Bild“ skaitančius vokiečius turėjo pašiurptini garsaus žurnalisto straipsnis „Putino „Zapad 2017“ repetavo didelio masto konvencinį karą prieš NATO“, kuriame teigiama, kad „Zapad 2017“ tebuvo karo su Aljanso šalimis repeticija.

Ir tai esą buvo ne šiaip invazijos į Baltijos šalis imitavimas, bet ir smūgiai prieš NATO objektus Vokietijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, o taip pat ir prieš Aljansui nepriklausančias Švediją bei Suomiją. Anot šaltinių, Rusija pratybose treniravosi surengti „šoko kampaniją“: per savaitę užimti „pažeidžiamiausio NATO regiono – Baltijos šalių“ svarbiausius objektus – uostus, oro uostus, atkirsti vadinamąjį Suvalkų koridorių tarp Lietuvos ir Lenkijos.

„Norint įgyvendinti šiuos tikslus – atkirsti Lietuvą nuo Lenkijos ir NATO pastiprinimų, reikia greitai įvykdyti Suvalkų koridoriaus užėmimo operaciją. Būtent tai Rusija ir darė, sukurdama dirbtinę Veišnorijos valstybę tame 40 km ruože tarp Lenkijos ir Lietuvos – šią teritoriją imitavo Baltarusija.

Tuo pat metu Rusija treniravosi perimti Baltijos šalių oro uostų bei uostų kontrolę arba juos neutralizuoti – tokiu būdu šių valstybių nepasiektų NATO pastiprinimai“, – teigė vienas „Bild“ žvalgybinis šaltinis.

Jo teigimu, pirmosiomis karo dienomis tai būtų klasikinė karinė operacija, kurios metu net nereikia užimti visų valstybių arba skelbti „Liaudies respublikų“ – užtenka užimti strateginius objektus.

Susitarė oficialiai nekomentuoti

Vis dėlto J. Roepcke pripažino, kad daugeliui užkliuvusi detalė – visi šokiruojantys teiginiai paremti neįvardytais šaltiniais, nepatiko ir jam pačiam.

„Žinoma, kad nerimavau dėl savo reputacijos: du anoniminiai šaltiniai, o mano straipsnis prasideda „Vokietijos bulvarinis leidinys skelbia, kad...“. Tai gali pakenkti straipsnio patikimumui. Būtent todėl toliau ieškojau, kas galėtų oficialiai patvirtinti tą informaciją“, – DELFI sakė J. Roepcke.

Julianas Roepcke

Lietuvoje „Sniego susitikimo“ metu apsilankęs vokiečių žurnalistas pripažino ir iš mūsų šalies pareigūnų tikėjęsis kokių nors patvirtinimų. J. Roepcke pasisekė – jo teiginius, kad „Zapad“ buvo agresyvios, prieš NATO nukreiptos pratybos, kurių realus ir oficialus dalyvių skaičius skyrėsi, iš esmės patvirtino šalies premjeras Saulius Skvernelis.

„Iš pradžių buvau susitikęs su Estijos kariuomenės vado Riho Terrasu, kuris patvirtino mano teiginius apie „Zapad“. Galiausiai jūsų premjeras S. Skvernelis interviu buvo labai atviras apie „Zapad“ ir iš esmės patvirtino tai, ką aš rašiau. Ir ne tik – jis man pateikė daugiau neraminančių detalių“, – pasakojo J. Roepcke. Jo manymu, tai, jog Baltijos šalys oficialiai pripažįsta Vakarų žvalgybos šaltinių informaciją, nėra atsitiktinumas – Lietuvai ir Estijai išties naudinga.

Tačiau kodėl pats J. Roepcke pats ryžosi skleisti tokią skandalingą ir prieštaringą informaciją didžiausiame Vokietijos leidinyje? Pašnekovo teigimu, dėl to galima dėkoti ne tik Baltijos šalims, kurios dar gerokai prieš „Zapad“ mušė pavojaus varpais, bet ir pačiam Berlynui.

„Aš buvau išties sumišęs. Prieš pat pratybas buvo daug atmosferą kaitinančio triukšmo. Bet iš pradžių netgi ne iš žiniasklaidos, o iš Vokietijos politikų, pavyzdžiui, šalies Gynybos ministrės, kuri viešai pareiškė, kad jos manymu, „Zapad“ dalyvių skaičius sieks 100 tūkst.

Tai patvirtino mūsų baimes – mes ją citavome, jau turėdami pirmąsias nuotraukas iš Baltarusijoje vykusios pratybų dalies. Žinoma, kinetinių veiksmų prieš Baltijos šalis nebuvo imtasi, bet, jei atvirai, niekas ir nesitikėjo, kad pratybos virstų ataka.

Ir vis dėlto, jei iš pradžių buvo daug triukšmo, paskui viskas staiga labai keistai nutilo. Jau pasibaigus pratyboms mes pareigūnų klausėme: tai kas gi iš tiesų ten įvyko per tą „Zapad“? Klausėme netgi neoficialiai, tiesiog teiravomės žmonių, užimančių valstybines pareigas saugumo struktūrose. Bet jų atsakymas buvo griežtas: yra NATO susitarimas apie tai nekalbėti“, – apie savo motyvaciją toliau domėtis „Zapad“ pasakojo J. Roepcke.

Toks NATO nenoras vertinti Rusijos pratybų, kurios sukėlė bene daugiausiai aistrų bei spekuliacijų nuo Šaltojo karo pabaigos žurnalistą kiek nustebino. Ir jis buvo ne vienas.

„Mano kolega iš Norvegijos taip pat domėjosi „Zapad“. Praėjus mėnesiui po tų pratybų jis parašė straipsnį, kuris buvo paremtas šešiais skirtingais šaltiniais, artimai susijusiais su Norvegijos žvalgybos tarnybomis arba esančiais iš pastarųjų. Tų šaltinių teigimu, Rusija „Zapad“ metu treniravosi staigiai permesti 50 karo laivų grupę ir atakuoti Norvegijai priklausančią Svalbardo salą.

Rusijos pratybos Arktyje
Foto: twitter

Mano kolega paprašė Norvegijos armijos komentaro, bet vėl sulaukė to paties atsakymo: yra susitarimas nekomentuoti“, – teigė J. Roepcke. Norvegijos žiniasklaidoje išties buvo aptarinėjamos Rusijos pajėgų pratybos, kurių metu laivai surengė desantinę operaciją Arkties jūroje.

Iš Kolos pusiasalio išplaukusios Rusijos desanto pajėgos – jūrų pėstininkų ir naujai suformuotų arktinių brigadų daliniai. Persigrupavusi Dudinkoje – Rusijos Šiaurėje, Krasnojarsko krašte esančiame mieste, kur 1941-1945 metais į lagerius buvo ištremti ir mirė daug lietuvių, visa Rusijos amfibinė grupė leidosi į 2 tūkst. km kelionę. Desantinės operacijos tikslas – tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų esanti Kotelno sala, kurioje išsilaipinę ir įsitvirtinę rusų jūrų pėstininkai bei arktinių brigadų kariai atrėmė tariamą priešininko kontrataką.

Rusijos jūrų pėstininkų ir arktinių dalinių pratybas atidžiai stebėję norvegai atkreipė dėmesį į tai, kad amfibinės operacijos metu galimai buvo imituojama Svalbardo invazija. Svalbarde – šiauriausioje Norvegijos karalystės valdoje gyvena ir gausi rusų bendruomenė, kuri turi savo atskirą gyvenvietę.

Kol kas savo „tėvynainių teises visame pasaulyje ginti“ pažadėjęs Kremlius nekėlė pretenzijų Norvegijai, tačiau naujausia Rusijos gynybos ministerijos ataskaita, pavadinta „Kompleksinis Rusijos nacionalinio saugumo padėties jūrinėje veikloje 2016 metais įvertinimas“ gali priversti norvegus sunerimti dar labiau.

Išskirtine grėsme ir potencialaus Rusijos bei NATO susidūrimo vieta laikoma Norvegija bei šios šalies planai įvesti visišką Svalbardo (Rusijoje vadinamu Špicbergenu) bei aplink jį 200 mylių spinduliu esančių teritorijų kontrolę. „Kyla jėgos veiksnio vaidmuo tarptautinių santykių srityje“ – lakoniškai neakivaizdų grasinimą Norvegijai siunčia ataskaitos autoriai.

Tiesa, oficialiai nuo Rusijos pratybų vertinimų NATO kariškiai susilaikė. J. Roepcke negalėjo pasakyti, ar toks susitarimas yra įprastas, tačiau gali būti ir visai logiškas.

„Jei atskleistum, kad žinai apie kitos pusės karinius manevrus, išviešintum savo šaltinius. Pavyzdžiui, 2014 metais Ukrainoje amerikiečiai turėjo visus įrodymus – palydovines nuotraukas, tačiau jų tada neviešino. Tai buvo padaryta tik vėliau, nes nenorėta rusams parodyti, ką žino amerikiečiai“, – sakė J. Roepcke.

Rėmėsi NATO šalies žvalgybos vertinimu

Susidūręs su komentuoti nenorinčių pareigūnų siena vokiečių žurnalistas dar bandė domėtis toliau, o galiausiai jo susidomėjimas pritraukė reikiamą dėmesį – su juo patys susisiekė du Vakarų žvalgybos šaltiniai.

„Iš pradžių jie taip ir norėjo prisistatyti – Vakarų žvalgybos šaltiniai. Bet man tai neatrodė konkretu. Žinote, daugelis šalių nori būti pristatomos, kaip Vakarai, net Ukraina, nors tokia nėra.

O pavyzdžiui, Suomija yra Vakarų šalis, bet nepriklauso NATO. Šie šaltiniai buvo iš NATO valstybės ir mes taip ir sutarėme juos vadinti. Ta buvo realūs žvalgybos tarnybos pareigūnai, susitikome vyriausybiniame pastate, kalbėjome apie valandą, tad manau, kad jie turėjo savo vyriausybės sutikimą kalbėti. Žinoma, anonimiškai“, – pabrėžė J. Roepcke.

Jau pasirodžius garsiajam straipsniui J. Roepcke tikino sulaukęs ir kitų NATO šalių pareigūnų, atstovaujančių Aljanso valstybių vyriausybes, skambučių bei elektroninių laiškų.

„Jie mane sveikino, sakė „kaip gerai, kad kažkas apie tai kalba“. Puiku, sakau, nuostabu, gal galėtumėte oficialiai pakomentuoti, nes kai kas jau rašo straipsnį apie tai, kaip mano šaltiniai yra išgalvoti? Ne, sakė jie, atleiskite, bet to padaryti negalime“, – apie reakcijas pasakojo J. Roepcke.

Iš Kremliaus - keista tylos siena

Reakcijų buvo ir daugiau. Anot, J. Roepcke, vieni reagavo piktokai. Esą, kam apie tai rašyti – juk „visi ir taip žino“ apie tikruosius Rusijos pratybų skaičius bei kėslus. Ką daugiau tie laivai, kurie dalyvavo pratybose medžiojant priešininko povandeninius laivus Baltijos jūroje, galėjo veikti?

„Antroji reakcija buvo itin kritiška. Esą pirmiausia, tai mes nežinome, ar tokie teiginiai yra teisingi, bet viskas pernelyg išpūsta. Kam rašyti apie Rusiją, tarsi ji būtų stipresnė, nei yra iš tikrųjų. Juk Rusija nori būti matoma, kaip galinga jėga. Ir iš ties, tai gali būti tiesa. Rusams tokie straipsniai gali būti naudingi“, – pripažino J. Roepcke.

Vis dėlto jį nustebino faktas, kad be eilinių trolių komentarų, kad J. Roepcke esą skleidžia melą, siekia sukiršinti NATO su Rusija, Kremliaus reakcija šį karta buvo kitokia, nei įprastai.

Dėl savo dėmesio Rusijai, iš šios šalies pareigūnų – užsienio reikalų ministerijos atstovės Marijos Zacharovos ar prezidento atstovo Dmitrijaus Peskovo jis nuolat sulaukdavo piktų komentarų. J. Roepckei neigiamų epitetų negailėjo ir Kremliaus propagandiniai kanalai – „Sputnik“ ir RT.

„Bet šį kartą tokių komentarų nesulaukiau. Man tai buvo įdomu“, – sakė J. Roepcke, kurio straipsnį „Bild“ perpublikavo arba citavo keliolikos Europos šalių žiniasklaidos priemonės. Vieninteliai oficialiai sureagavo Rusijos diplomatai Jungtinėje Karalystėje, iš kur Rusijos ambasados „Twitter“ paskyra apkaltino vokietį melu.

„Viena priežastis gali būti ta, kad jiems patiko straipsnis“, – vertindamas teoriją, jog rusai mėgsta rengti informacinio karo kampanijas, sudarant įspūdį, jog Rusija yra stipresnė, nei yra iš tikrųjų, sakė J. Roepcke. Tačiau, anot pašnekovo, galima ir kita priežastis: Kremlius tiesiog nenorėjo, kad kas nors dar grįžtų prie „Zapad“ vertinimo, toliau domėtųsi istorija, keltų nepatogius klausimus.

„Pavyzdžiui, turime vaizdo įrašus, kur jie treniruojasi kovoti su povandeniniais laivais“, – priminė J. Roepcke, nors pagal pratybų „Zapad“ scenarijų Rusija teturėjo gintis nuo teroristinių grupuočių sausumoje, kur iš viso neplaukioja jokie povandeniniai laivai.