Ketvirtadienį, spalio 27-ąją VSD bei Antrasis operatyvinių tyrimų departamentas mini žvalgų dieną. Ji skaičiuojama nuo 1918-ųjų, kai buvo įkurta karinė žvalgyba, vidaus žvalgyba ir kriminalinė policija – trys institucijos, kurios nuo pirmųjų dienų pradėjo vykdyti aktyvią žvalgybinę veiklą.

Pastaroji buvo sėkminga, mat jau antraisiais gyvavimo metais buvo sužlugdytas užsienio jėgų bandymas įvykdyti valstybės perversmą. Ar gali savo darbais Tarpukario Lietuvos žvalgams prilygti dabartiniai žvalgybininkai, tuomet tikrąją to žodžio prasme kariavę ir gynę šalį nuo užsienio valstybių karinės agresijos?

Tikros kovinės patirties Afganistane turintis VSD vadovas Darius Jauniškis tikina, kad patirtis Specialiųjų operacijų pajėgose jam itin padėjo perimant nesyk prieštaringai vertintos institucijos, kurioje savo įtaką siekė išlaikyti ir politikai, vairą.

„Neslėpsiu, žvalgyba labai glaudiai susijusi su SOP, ten suprantami žvalgybiniai metodai, – apie Specialiųjų operacijų pajėgų darbą kalbėjo buvęs jų vadas.

SOP Afganistane vykdė specialiosios žvalgybos užduotis, dalis kurių iki šiol yra įslaptintos, nors jų pavojingumą iškalbingai demonstruoja aukščiausi valstybiniai apdovanojimai už drąsą SOP kariams, – man padeda organizacinė patirtis, žinojimas kaip instituciją užvesti darbui, ką padaryti, kad ji būtų efektyvi valstybės gynyboje“.

VSD vadovas neskubėjo sklaidyti mitų apie visuomenėje kartais pastebimą žvalgybininko įvaizdį – arba tai yra žioplas nevykėlis, įkliūnantis su pinigų pluoštu, arba Jamesas Bondas.

Jamesas Bondas (akt.Danielis Craigas) filme "007 spectre"

„Jameso Bondo įvaizdis – ne toks jau netikras. Kai kurie žvalgai turi galimybę taip gyventi, kaip agentas 007, tik, aišku, gal ne taip prabangiai. Mačiau visus Jameso Bondo filmus ir daugelį kitų panašių, pavyzdžiui, serialą „Tėvynė“ („Homeland“), kur atskleidžiama daug tikrų žvalgybininkų gyvenimo niuansų apie tą profesiją“, – teigė D. Jauniškis.

Anot VSD vadovo, gero žvalgybininko niekada nepažinsi, jis esą yra profesionalus, dažnai dirba bemieges naktis, o tai atima laiką iš šeimos. Tačiau kartu, anot D. Jauniškio, idealaus Lietuvos žvalgybininko paveikslas yra patrauklus: tai žmogus, kuris yra Lietuvos patriotas, dirba savo valstybei, kovoja su išorės priešais ir moka identifikuoti, analizuoti problemą, prognozuoti.

Jūs paminėjote filmus, serialus, kur„atskleidžiama daug tikrų žvalgybininkų gyvenimo niuansų“. Žinia, vyrauja keli požiūriai – vieni sako, kad geriau nieko nekomentuoti, kiti, kaip jūs, regis, labiau linkę kalbėtis su visuomene. Kodėl tai aktualu?

– Tai labai aktualu, juk gyvename greito informacijos pateikimo laikais. Būtent todėl įkurta VSD pasitikėjimo linija. Jei žmonės mato grėsmes ar turi įtarimų, gali pranešti. Greitai bus paleistas naujas VSD tinklapis, tikiuosi, jis bus dinamiškesnis, įdomesnis, naudingesnis visuomenei.

VSD neturi nusišalinti nuo grėsmių aiškinimo visuomenei, reikia susitikinėti su politikais, savivaldos tarnautojais, verslininkais, gyventojais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, aiškinant apie tas grėsmes, kurios gali kilti ir kodėl reikėtų tų grėsmių saugotis.

Kaip vyksta verbavimas

– Ko tikitės iš paminėtos pasitikėjimo linijos? Juk įtaresni, ypač vyresni žmonės sakytų, kad tai yra stukalinimas. Ar nebus taip, kad žmonės pilnaties metu ar nebūtinai pradės įtarinėt kaimynus, jog šie yra rusų agentai?

– Be abejo, žinau, kad rizikuojama, ir kad užplūs ir tokios informacijos, negalime to atmesti. Vis dėlto tikiuosi, kad turėsime resursų tai suvaldyti. Bet tai jau mūsų reikalas – atskirti pelus nuo grūdų.

Tikiu, kad tai padės padėti visuomenei, o tie baubai ir stereotipai, kad VSD yra represinis aparatas, visų klausosi, visus seką... Na, jau beveik 27-ieji nepriklausomybės metai, o tie mitai vis dar gyvi. Tas žodis – stukalinimas yra neteisingas, ypač šiais laikais, manau, kad mums reikėtų keisti savo mentalitetą. Gavę informacijos imamės tam tikrų veiksmų, vertiname, kiek ji patikima.

– O koks, jei iš viso yra pokytis, kalbant apie tokius pranešimus palyginus, pavyzdžiui, su pernai metais?

– Nuo to laiko, kai pradėjau dirbti VSD ir pasakiau, kad VSD bus atviresnė, išties gavome žymiai daugiau patikimos informacijos. Kitas dalykas – kai kurie žmonės tiesiog neatpažįsta grėsmių, tad kyla klausimas, kaip jiems išaiškinti.

– Pernai VSD sekė 2 tūkst. asmenų, pusė jų buvo Lietuvos piliečiai. Kokie pokyčiai šiemet? Ar yra sulaikyta šnipų?

– Matote, turime suprasti, kad sulaikyti šnipai gana sudėtingas klausimas ir nelabai norėčiau kalbėti apie tam tikrus metodus. Tai labai sudėtingas darbas ir apie tai geriau nepasakoti. Statistikos apie sekamus piliečius taip pat dabar nepateiksiu, bet kovo mėnesį bus paskelbta nauja veiklos bei Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaita.

– Bet kai svarstant biudžetą prašote daugiau lėšų, kyla klausimas kam? Išaugo poreikis sekti daugiau žmonių?

– Nebūtinai, nes galime prašyti pinigų atsiliko informacinių technologijų srityje mažinimui, naujų žmonių priėmimui. Bet norėčiau pabrėžti, kad VSD funkcija nėra totalinis sekimas, juk gyvename ne totalitarinėje valstybėje. Be to, yra kitų būdų, kaip surinkti informaciją.

– Šiemetinėje jūsų vadovaujamo departamento veiklos ataskaitoje žodis „prevencija“ paminėtas net 15 kartų. Kodėl tai taip svarbu?

– Prevencija yra grėsmių užkardymas. Nenorėčiau minėti detalių, bet turime nemažau priemonių, kai galėtume vykdyti daugiau prevencinių veiksmų. Bet vėlgi, tokie paprasti dalykai, kaip kalbėjimas su žmonėmis, supažindinimas su grėsmėmis kartu ir yra prevencija, nes kai žmonės aiškiai supranta pasekmes, jie visada geriau pagalvos.

– Tai kokios tos grėsmės apie kurias neįsivaizduoja nesusipažinęs su žvalgybų veikla žmogus?

– Pirmiausiai tai informacinis karas ir jo priemonės plūstančios iš Rytų kaimynių. Tai yra tam tikras smegenų plovimas, Lietuvos piliečių išnaudojimas prieš jų pačių valstybę, sakant kad jie yra, kaip bebūtų keista, kitos valstybės piliečiai, kad jie atstumti savos valstybės ir jie turėtų prieš pastarąją kovoti. Kitas dalykas – istorijos iškraipymas. Sutikime, kad šiais laikais viešąją erdvę Rusijos pusė išnaudoja, siekia įdiegti viskas nesąmones.

– Štai jūs paminėjote Rusiją. Ar galite konkrečiai įvardyti, kad būtent ne šiaip kokia rytų kaimynė, o būtent Rusija pagrindinė grėsmė nacionaliniam saugumui?

– Šiuo metu taip, Rusijos veiksmai viena pagrindinių grėsmių. Be abejo, būtina paminėti ir tarp terorizmą, kuris kyla su imigracijos banga. Pagal visas prognozes nėra tendencijos mažėjimo.

– Daug kalbama apie kovą su propaganda. Kaip jūs siūlote kovoti su tuo reiškiniu, jei jis balansuoja ant žodžio, saviraiškos laisvės ribų?

– Vėlgi, reikia aiškinti apie grėsmes, pasakoti, ko galima laukti, ko saugotis. Kitas dalykas – mums reikia nustoti skirstyti tautines mažumas, visi esame Lietuvos piliečiai, kuriame savo valstybę, esame jos šeimininkai, atsakingi už savo šalį ir turėtume rimtai pagalvoti, kaip mažinti tą atotrūkį. Užsidarymas vieni nuo kitų, stereotipai ir negebėjimas vieni kitų suprasti tolina nuo supratimo.

VSD ataskaitoje – Rusijos interesų tinklas ir Lietuvos politikų pavardės

– Na bet juk Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje minima, kad nebūtinai taikomas tautinis ar nacionalinis kriterijus. Įvardijami Lietuvos piliečiai, niekaip nesusiję su tautinėmis mažumomis, bet jie labai aktyviai skleidžia propagandinį naratyvą. Kaip su tuo kovoti?

– Gyvename demokratinėje visuomenėje, kur kiekvieno mintys ir įsitikinimai neturėtų būti baudžiami, žmonės dėl to neturėtų būti persekiojami ir VSD to nedaro. Be to, rytinė pusė tuos dalykus išnaudoja, plaudama smegenis ir savo auditorijai, ir čia Lietuvoje esantiems žmonėms. Todėl reikia daugiau kalbėti su visuomene, neteisti žmogaus, turėti daugiau supratimo.

– O koks supratimas ir kokia kalba gali būti su tokiais kandidatais, kaip Jurijus Subotinas ar Algirdas Paleckis, kurie tiesiog atkartoja rusišką propagandą, kalba apie tai, kaip „savi šaudė į savus“?

– VSD nėra ta institucija, kuri priima tokius sprendimus, tai labiau politikų kompetencija. Informacija, be abejonės, tikrinama.

Aš iš principo tikiu idealu ir jei kreiptume daugiau dėmesio į tokius žmones, ieškotume priežasčių, galbūt rastume daugiau būdų užkardyti tokius reiškinius. Be to, iš teisinės pusės labai sunku, nes jei jie neperžengia įstatymo ribų, tai visi yra lygūs reikšti savo nuomonę.

– Kalbate apie kalbėjimąsi, apie telefoninę liniją, o kokias dar priemones ketinate pasitelkti?

– Be to, ką jau minėjau, galiu pasakyti, kad yra sukurti ir bus rodomi nauji informacinio pobūdžio video klipai, kuriuose keliamas klausimas dėl galimų grėsmių. Kitas dalykas – mūsų pačių ėjimas į visuomenę, kalbėjimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, verslininkais.

– Paminėjote video klipus. Ar nebijote, kad būsite išjuokti dėl pasirinkto formato: užkalbino dėdė gatvėje ir kilo įvairių minčių, kad čia užsienio agentas?

– Na taip, bet klipo pabaigoje yra pasėta abejonė. Galbūt? Galbūt tai buvo agentas, o gal ir ne, verta pasitarti. Tad nebijau būti išjuoktas. Be to, galiu pasakyti, kad tos istorijos tikros, tik žodžiai išgalvoti.

– Ar tikrai galite patvirtinti, kad Lietuvos piliečiai susiduria su tokiais klasikiniais žvalgybos būdais, kai bando verbuoti pasitelkę šantažą, pinigus, per lovą?

– Nepaneigsiu šių faktų, įvairių dalykų pasitaiko.

– O kaip dėl tokių dalykų suvokimo visuomenėje?

– Jei manytume, kad suvokimas platus, nesikreiptumėme į visuomenę. To suvokimo, kas yra žvalgyba, su kuo ji valgoma, kam ji reikalinga, dar išties trūksta. Todėl prisiimu į atsakomybę, kad mums reikia aiškinti žmonėms, kas mes esame ir kodėl mes esame.

– O kodėl tuomet VSD nėra feisbuke XXI amžiuje, kai CŽA ir kitos žvalgybos labai aktyviai dirba socialiniuose tinkluose?

– Labai rimtai apie tai galvojame, taip kitos tarnybos turi, tad tikrai eisime tuo keliu.

VSD darbuotojų amžius ir išsilavinimas

– Socialinių tinklų auditorija dažniausiai yra suvokiama, kaip jaunesnė. Net 45 proc. jūsų darbuotojų amžiaus vidurkis – 36-45 m., o jaunų žmonių trūksta. Kaip tai ketinate spręsti?

– Žinote, problemų neturėtume, jei būtų teisingas požiūris į VSD finansavimą. Jei būtų ne mažinimo problema, o didinimas.

Man džiugu, kad Departamentas yra patrauklus darbdavys ir yra tų jaunų žmonių, kurie pasišventę dirbti Lietuvai ir gali daug ką padaryti. Išsprendus finansavimo klausimus galėtume pritraukti daugiau žmonių.

– Anksčiau buvo įvardytas tas siūlomas mažinimas – 54 tūkst. eurų. Ką tokia suma keičia?

– Ta suma, žinoma, nėra didelė, bet pats faktas, kad didinamos išlaidos gynybai, o žvalgybai mažinama, neatrodo labai logiškai. Sun Tzu yra pasakęs, kad galime turėti stipriausią, gerai aprūpintą kariuomenę, bet jei nežinosime savo priešininko, jo tikslų, mes pralaimėsime.

Tad gynyba ir žvalgyba turi stovėti fronto linijose, turime pateikti tikslią info šalies vadovams apie priešiškų šalių, kurios nelinki mums gero, veiksmus ir tikslus. Galime prisipirkti labai brangių mašinų, bet labai svarbu, kas jas vairuos. Jei vairuos žmogus su Georgijaus juostele, tai ta mašina atsisuks prieš mūsų pačių valstybę.

– Žvalgyba dirba savo darbą tyliai, bet ar gali visuomenė pagaliau tikėtis istorijų – tikrų, neišgalvotų apie Lietuvos žvalgybininkų pasiekimus?

– Be abejonės, slaptumo skraistė turi būti išlaikyta. Yra istorijų ir iš tarpukario Lietuvos, o dabar labai rimtai galvojame, ar nevertėtų atskleisti kelias sėkmės istorijas iš dabartinės istorijos atgavus nepriklausomybę. Galiu pažadėti, kad yra galvojama apie tai ir kad tikrai yra tokių tikrų istorijų.