Briuselyje įsikūrusio „Wilfried Martens“ tyrimų centro ekspertai parengė studiją pavadintą „Meška avies kailyje: Rusijos finansuojamos nevyriausybinės organizacijos Europos sąjungoje“.
Aštuonių dešimčių puslapio dokumente keturi tyrėjai iš skirtingų ES šalių sudėliojo kruopščiai atrinktus duomenis apie Rusijos įtaką bandančias skleisti nevyriausybines organizacijas bei tyrimų centrus, kuriuos iš dalies, slapta arba visiškai atvirai iš savo kišenės šelpia Kremlius.
Tyrėjai pabrėžė, kad neretai sunku aptikti sudėtingas finansavimo schemas bei ryšius su Kremliumi, kurie plika akimi statistiniam europiečiui ar net aukštam politikui gali būti tiesiog nepastebimi.
„Analizuoti, kaip Rusija finansuoja Vakarų šalyse veikiančias NVO galima tik iš dalies, nes didelė dalis informacijos nėra vieša. Panašu, kad net ES šalių žvalgybos tarnybos neturi tokių duomenų“, – pažymima dokumente. Tiesa, jo autoriai tvirtino, kad remiantis vien oficialių šaltinių informacija, Rusija tokioms NVO skiria mažiausiai 115 mln. eurų. Didžioji dalis šių pinigų skiriama projektams Baltijos ir Balkanų šalyse.
Tiesa, per valstybines bendroves, tokias, kaip „Gazprom“ ar „Lukoil“ atkeliaujančios lėšos nubyra ir kitose šalyse. Pavyzdžiui iki šiol neišsklaidyti įtarimai, kad prorusiško Čekijos prezidento Milošo Zemano rinkimų kampaniją rėmė „Lukoil“.
Tuo tarpu vienas „Wilfried Martens“ tyrimų centrui kalbėjęs šaltinis tvirtino, jog Rusija skyrė mažiausiai 82 mln. eurų NVO kampanijai ES šalyse, kad būtų sustabdy skalūninių dujų žvalgyba ir sukompromituotas šio gamtinio išteklio gavyba.
Tiesa, pripažįstama, kad tai – tik ledkalnio viršūnė, mat įvairių su Kremliumi siejamų fondų lėšos rodo ne visą paveikslą. Man jei vienas organizacijas, tokias, kaip „Rusiškasis pasaulis“ ar Rusijos tėvynainių taryba oficialiai remia Rusijos užsienio reikalų ministerija, tai kai kurias kitas NVO Rusija finansuoja per įvairius, nekaltai atrodančius rėmėjus ar netgi teroristiniais metodais – per įtartinas sąskaitas Kaimanų salose ar panašiuose mokesčių užutėkiuose.
Organizacijos - lyg Trojos arkliai
Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad tokių NVO ir Rusijos finansuojamų tyrimų centrų tikslai yra aiškūs ir siejami su Rusijos ambicijomis. Tokių organizacijų veikla ypač suaktyvėjo po Rusijos agresijos prieš Ukrainą nuo 2014 metų, kai ES valstybės ir kai kurios kitos Vakarų šalys paskelbė sankcijas Kremliaus atstovams.
Naudodamos skirtingus metodus bei priemones, pavyzdžiui, prisidengdamos kova už rusakalbių teises, Rusijos remiamos NVO skleidžia Kemliui palankias žinutes, sėja nepasitikėjimą ES, skatina antiamerikietiškas nuomones bei kartoja Kremliaus ideologu laikomo Aleksandro Dugino tezes apie slavų vienybę, stačiatikių vertybes.
Vakarų civilizaciją ir demokratines vertybes niekinantis A. Duginas kartoja, kad Rusija yra išskirtinė ir jai skirtas išimtinis vaidmuo pasaulio politikoje.
O savo ambicijas patenkinti Rusija esą gali tik turėdama aiškius ambicingus imperialistinius tikslus, įvardydama aiškų priešą, kovodama už „tradicines vertybes“ bei susitelkusi aplink „stiprų lyderį“. Tokios žinutės vienokiu ar kitokiu pavidalu prasismelkia į Rusijos remiamų NVO turinį.
„Metodika skiriasi. Pavyzdžiui, tokios Rusijos finansuojamos NVO, kaip „Rusiškojo pasaulio fondas“ arba „Rossotrudničestvo“ įsikūrusios Rusijoje, tačiau turi įvairių atstovybių ES šalyse ir dėmesį telkia į rusakalbius užsienyje.
Šios organizacijos finansiškai remia rusiškos kultūros ir politinės santvarkos idėjų sklaidą. Tokių organizacijų veiklą prižiūri įtakingi veikėjai, pavyzdžiui Rusijos federacijos tarybos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Pavyzdžiui, šalyse, kur daugumą sudaro stačiatikiai – Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje ir Graikijoje Rusija investuoja į religines organizacijas ir su jomis siejamas NVO, kaip antai Krikščionių ortodoksų šalių vienybės fondas.
Tuo tarpu oficialūs tyrimų centrai, tokie, kaip Valdajaus diskusijų klubas skelbia analitinius tyrimus vyriausybei ir prezidentui, o šie tyrimai vėliau pateka ir į žiniasklaidą“, – teigia atskaitos autoriai.
Jie pabrėžia, kad per rusiškus NVO pinigai keliauja ir į Vakarų šalių politiniam elitui ir intelektualams įtaką skleisti mėginančių europietiškųjų NVO sąskaitas. Pavyzdžiui Užsienio reikalų ir strategijų instituto veikla jau kurį laiką kelia įtarimų.
Šio instituto rėmėjas yra „Gazprom“, o įstaigos vadovas Pascalis Boniface'as garsėja proputiniškomis pažiūromis. Kita organizacija – Demokratijos ir bendradarbiavimo institutas iš pirmo žvilgsnio irgi atrodo nekaltai, o gal net patikimai.
Paryžiuje 2008 metais įkurtas institutas, kuris dar pernai turėjo skyrių ir Niujorke, oficialiai skatina diskusiją apie „šalių suverenumą bei žmogaus teises“ ir „Rytų-Vakarų santykius bei Rusijos vietą Europoje“.
Instituto vadovė Natalija Naročnickaja yra dirbusi Jungtinėse Tautose ir yra viena „Rusiškojo pasaulio“ įkūrėjų. Ji taip pat priklauso Istorinės perspektyvos fondui, kuris neva kovoja prieš „istorijos falsifikavimą“.
Fondo „nepriklausomus tyrimus“ mėgsta cituoti Rusijos politikai bei propagandiniai kanalai, mat šis fondas įsikibęs sovietinės istorijos interpretacijų – Sovietų sąjunga išgelbėjo pasaulį nuo fašizmo, o visi, kurie nesutinka su tokia nuomone, patys yra fašistai.
Tuo tarpu Eurazijos demokratijos ir rinkimų tarybos analitikai stengiasi savo tyrimais pagrįsti bei legitimizuoti rinkimus tose vietose, kurias pirmiausiai gerai išmindė rusų kareivių batai – Kryme, Pietų Osetijoje, Abchazijoje.
Šios tarybos tinklapyje tvirtinama, kad ji 2006 m. įkurta „Briuselyje bei Kišiniove“, o biurus turi Paryžiuje, Maskvoje, Sočyje, nors kur yra tikroji organizacijos būstinė taip ir neaišku. Ašku tai, jog ši taryba „remia V. Putino vadovavimą“ ir yra vadovaujama neonacio iš Belgijos Luco Michelio.
Tuo tarpu Austrijoje, Šveicarijoje, Suomijoje ir Švedijoje savo įtaką skleisti mėginančios rusiškos NVO daugiausiai dėmesio skiria šių šalių neutralumui ir jo išsaugojimui.
Galiausiai Baltijos šalyse žaidžiama rusakalbių mažumų korta ir būtinybe tas mažumas ginti.
„Šiose šalyse veikiančios neva žmogaus teises ginančios organizacijos klastoja istoriją, iškraipo faktus, pavyzdžiui, neigia Baltijos valstybių okupaciją“, – teigiama „Wilfried Martens“ tyrimų centro ataskaitoje.
Tiesa, tyrimo autoriai pripažįsta, kad su tokių Rusijos NVO veikla gerokai anksčiau susidūrusios Lietuva, Latvija ir Estija jau ėmėsi griežtų, bet legalių priemonių, kuriomis stengiamasi pažaboti Kremliaus propagandistus, mažinti jų įtaką arba iš viso užkardyti kelią tokioms NVO.
V. Putinas naudojasi europiečių ginklu
Pabrėžiama, kad šiuo metu pasaulyje yra apie 40 tūkst. tarptautiniu lygiu veikiančių NVO ir dar keli šimtai tūkstančių, veikiančių nacionaliniu ar vietiniu lygiu. Vien tik prie Europos Komisijos ir Europos parlamento registruota per 8,3 tūkst. NVO.
Daugelis tokių organizacijų europiečių sąmonėje turi teigiamą, sąžiningą įvaizdį. Remiantis Edelmano pasitikėjimo barometro tyrimu, 63 proc. 25 šalyse apklaustų respondentų išreiškė pasitikėjimą NVO. Palyginimui, pasitikėjimas vyriausybėmis siekia 48 proc., o žiniasklaida teigė pasitikintys 51 proc. respondentų.
Anot tyrimo autorių, Rusija ne tik naudojasi tokia padėtimi, mat paradoksalu, jog Kremlių įkvėpė patys europiečiai, kurie demokratines vertybes į Rytus skleidė būtent per NVO. Dar 2010 metais Rusijos lyderis Vladimiras Putinas pareiškė, kad masiniai protestai Rusijoje prieš šalies valdžią buvo organizuoti užsienio šalių NVO.
Pavyzdžiui tokios organizacijos, kaip Čekijoje veikianti „Ne základnám“ („Ne bazėms“) yra atvirai antiamerikietiška, sukurta kovai prieš JAV raketinės gynybos skydo elementus bei NATO vaidmenį Čekijoje. Šioje šalyje taip pat veikia net dvi „Rusijos draugų“ organizacijos, kurioms didelį dėmesį rodo Kremliaus finansuojami propagandiniai kanalai RT ir „Sputink“.
Tokių kanalų kuriama ir skleidžiama dezinformacija gali privesti prie isterijos. Pavyzdžiui, vokiečiai iki šiol negali atsitokėti po garsiosios „mergaitės Lizos“ istorijos.
Ją gausiai nušvietę Rusijos propagandiniai kanalai kurpė šiurpą istoriją apie neva pabėgėlių išprievartautos 13-metės Lizos kančias. Taip parodyta, kad Europos šalis negali apginti savo piliečių nuo plūstančių pabėgėlių. Vokietijoje gyvenantys rusakalbiai pernai netgi viešai piktinosi istorija, nors ši buvo visiškai išgalvota.
Rusija per skirtingas NVO taip siekia suformuoti nuomonę, jog būtina sukurti Berlyno-Paryžiaus-Maskvos ašimi paremtą nepriklausomų valstybių bendradarbiavimo struktūrą, kuri pakeistų esą atgyvenusias NATO ir ES.
Pasiūlė kovos priemones
Ataskaitos autoriai pateikė ir savas rekomendacijas ES. Pavyzdžiui, siūloma ne atsakyti principu „akis už akį“ Kremliui, kuris Rusijoje visas vakarietiškas NVO arba uždraudė arba privertė registruotis, kaip „užsienio agentes“, bet kovoti skaidrumu.
„Būtina padidinti NVO skaidrumo reikalavimus, pavyzdžiui, ES lygiu įkuriant privalomą tokių lobistinių organizacijų registrą. Šiame registre esančių NVO finansavimo šaltiniai privalėtų būti aiškūs ir skaidrūs, kad nekiltų jokių abejonių dėl lėšų šaltinio“, – teigia ataskaitos autoriai.
Anot Rytų Europos studijų centro analitiko Vytauto Keršansko, pastaba apie tokių NVO skaidrumo reikalavimus yra svarbi.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje irgi yra visokių institutų, apie kurių veiklą nėra viešos informacijos, bet kažką jie juk veikia. Pasirodo tik pavienė informacija, ypač jeigu vadovai jau būna „pasižymėję“, pavyzdžiui, Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimo centro vadovė – rusų mokyklų mokytojų asociacijos vadovė Ela Kanaitė, Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo apdovanota už nuopelnus Rusijai. VSD turbūt žino, bet mes nelabai. Tad griežtesnė tokių organizacijų veiklos stebėsena, kontrolė ir viešinimas tikrai reikalingi“, – pabrėžė V. Keršanskas.
Kaip pavyzdys „Wilfried Martens“ tyrimų centro studijoje yra pateikiamas Baltijos šalių žvalgybų rodomas dėmesys tokioms NVO.
„Baltijos valstybės kovoja šiurkščiau, nei kitos ES valstybės: draudžia į šalis įvažiuoti Kremliaus aktyvistams, draudžia rusiškus kanalus, išsiunčia diplomatus, kurie identifikuojami, kaip Rusijos slaptųjų tarnybų agentai. Akylesnis žvalgybų darbas stebint tokių organizacijų veiklą yra būtinas.
Bet kartu, pritaikius griežtesnius NVO registracijos reikalavimus, išaiškinama arba iš viso neleidžiama registruotis tokioms su Kremliumi siejamoms organizacijoms.
Vakarai negali kopijuoti rusiško atsako į NVO veiklą, tačiau didesnis skaidrumas ir daugiau informacijos apie rusiškas NVO padėtų atskleisti faktus“, – teigiama rekomendacijose.
Pavyzdžiui, pabrėžiama, jog informacijos apie NVO vartotojai dažnai ieško internete, tačiau neretai esminė informacija apie prokremliškas NVO pateikiama tik rusų kalba.
Be to, patariama atkreipti dėmesį ne tik į pačias NVO, bet ir jų ryšius su politikais. Ypač tais, kurie staiga pakeičia nuomonę ar ima balsuoti už Rusijos interesus atitinkančius teisės aktus. Galiausiai „Wilfried Martens“ tyrimų centro ataskaitoje pažymima, kad tokiems projektams, kaip Laisvosios Europos radijas ES diplomatai turėtų skirti daugiau dėmesio ir lėšų.