A. Morozovas yra spaudos apdovanojimuose Lietuvoje ir už jos ribų įvertintas fotožurnalistas. Jo nuotraukas spausdina DELFI, „The Guardian“, „NY Times“, „Der Spiegel“, „Al Jazeera“ ir kiti pasaulyje žinomi leidiniai. Jo nufilmuotus Maidano įvykius, sudėtus į dokumentinį filmą „Winter on Fire“, ukrainiečiai nominavo „Oskarams“.

- Kokiu tikslu fotografai dokumentuoja karą?

- Fotožurnalistai fronte ar (po)konfliktinėse zonose fiksuoja aktualius įvykius, kiti kuria ilgalaikį pasakojimą apie karą. Įvairūs menininkai atvyksta kurti savo projektų, kadangi kiekvienas konfliktas – pilnas emocijų. Tyliesiems antropologams karo zona – jų tyrimo laukas, eksperimentų poligonas.

Tenka sutikti ir tokių fotografų ar karių, kurie į karo zoną vyksta vedini sunkiai paaiškinamų priežasčių. Tokie adrenalino fanatikai (fotografų dar vadinami ekstremaliais turistais) tiesiog mėgsta rizikuoti. Karas iš tiesų „traukia“ įvairius žmones – tai vieta, kurioje gali pabėgti nuo savo problemų. Ten niekam neįdomu, koks žmogus tu esi.

Pagrobę vežė nežinoma kryptimi

- Kokios etinės dilemos tau buvo iškilusios dokumentuojant karo paveiktas zonas?

- Pakliūdavau į įvairias situacijas – kariai liepia imti ginklą ir kovoti: „Supranti, jie – priešai. Jei palaikai mus, kodėl negali būti ginkluotas“. Ginklo, žinoma, niekuomet neėmiau, nes tai būtų neprofesionalu ir iškart baigtųsi mano, žurnalisto, karjera.

Kitą kartą likau vienas su karo belaisviu. Jis buvo uždarytas bulvių rūsyje, o mane jo prižiūrėti paliko kariai, išvykę į skubią karinę operaciją. Donecke separatistai norėjo mane apvogti: įsodino į mašiną ir vežė nežinoma kryptimi ilgą laiką. Tačiau, laimei, pavyko su jais susikalbėti. Tokios situacijos nėra aprašytos jokiame vadovėlyje.

- Kaip saugaisi nuo fizinių ir emocinių traumų?

- Nuo fizinių traumų – neperšaunama liemene, šalmu ir sveiku protu. Kur pavojinga lendu, o kur labai pavojinga – sudvejoju. Fotožurnalisto darbe reikia gerai atlikti namų darbus. Važiuodamas į kelionę visad žinau, kad gali nutikti taip, jog liksiu vienas fronte, būsiu sužeistas, neturėsiu telefono ryšio, matysiu mirtį, pateksiu į apšaudymus, būsiu pagrobtas.

Gerai atlikti namų darbai, apgalvotos situacijos ir nuojauta padeda spręsti tokius iššūkius. Kartais ištisas savaites kalbuosi su žmonėmis, gyvenu su kariais, artilerijos apšaudymų metu pasirenku, šalia ko būti – ar nepatyrusių karių, mėgstančių adrenaliną, ar profesionalų, kuriais galiu pasitikėti.

Emociniai išgyvenimai, žinoma, yra sunkiausi. Kare neieškau tiesios ar grožio. Žengdamas kiekvieną žingsnį vedu pokalbį su savimi: jei žinau, kad už kampo pamatysiu žuvusį žmogų ar tragišką sceną, apgalvoju, kokius jausmus išgyvensiu. Tai man padeda išlikti profesionaliu karo stebėtoju, dokumentuoti jo nelaimes ir neteisybes.

Nejučia ima romantizuoti sužeistus karius

- Gyvename laikais, kai krizių daug, jos migruoja, o naujienos greitai keičiasi. Ar jų sraute tavo aktualūs reportažai nepasimeta?

- Šiandien iš fotografo reikalaujama daug. Nebepakanka, kaip seniau, savo juostelių perduoti lėktuvu į reikiamą šalį, sutartą redakciją. Tenka fotografuoti, filmuoti ir rašyti operatyviai, be to, žinoti, kaip ir kur publikuoti medžiagą, kaip tinkamai parduoti, kad ji nepasimestų naujienų sraute. O svarbiausia – atsirasti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Svarbu ir išmanyti socialinius tinklus, pasirinkti žiniasklaidos redakciją, kad kadras, dėl kurio rizikavai, neliktų nepamatytas.

- Dirbai Ukrainoje, Gruzijoje, Turkijoje, Rusijoje, Čečėnijoje, Palestinoje. Kaip dažnai tau teko susidurti su cenzūra, propaganda, šališkumu?

- Taip, savo darbe, o ypač dirbdamas šiose šalyse, stebėjau, kaip veikia propagandos aparatas, kaip dirba įvairių šalių žurnalistai, kurie skirtingai mato ar, dėl redakcijų politikos yra priversti matyti, tuos pačius įvykius.

Propaganda yra labai įvairi. Daugeliui gerai pažįstama ir atpažįstama paprastoji, kai dėl politinių vertinimų skirtingai pateikiama įvykio ar reiškinio interpretacija. Tačiau yra ir daug sudėtingesnių, ne tokių aiškių propagandos formų – tarkime, šalis, turinti tam tikrų interesų kariaujančioje valstybėje, siunčia savo korespondentus dirbti tik su viena iš kovojančių pusių. Žiūrovas vieną po kito mato pasakojimus apie, pavyzdžiui, sukilėlių gyvenimą. Jis nejučia ima romantizuoti tą kovojančią pusę, tapatintis su vyrais, kurie atrodo taip, kaip ir jis.

Jis mato: kariai kovoja ir po mūšio plaunasi suodinus veidus, išgyvena draugų praradimus, gydosi žaizdas. Apie tokius ilgalaikius propagandos metodus puse lūpų vis užsimena garsūs pasaulio karo reporteriai.

Socialiniuose tinkluose seka rusų ideologus

- Tau turbūt žinomi pavyzdžiai, kai ta pati nuotrauka panaudojama skirtinguose konfliktuose, priešininkų propagandai įgyvendinti ar ja manipuliuojama taip, kaip patogu. Kaip sakė fotožurnalistas Donas McCullinas, negalima pasitikėti skaitmeniniais atvaizdais?

- Pasitikėti reikia ne vaizdais, o fotografais, kurie juos užfiksavo. Fotožurnalistą nuo bet kurio kito žmogaus su fotoaparatu skiria atsakomybė. Jis garantuoja, kad užfiksuoti vaizdai yra teisingi, nesumanipuliuoti.

D. McCullinas sukūrė žymių ciklų naudodamasis tik analogine fotografija. Tačiau visai neseniai, pasaulio fotožurnalistų bendruomenę sukrėtė paaiškėjęs faktas, kad jo laborantas (o greičiausiai ir jis pats) sufalsifikavo kadrus: kur reikėjo ištrynė žmones, paryškino horizontus, sumontavo ir apkirpo vaizdus.

Ukrainos konfliktas yra bene sunkiausia darbo vieta fotožurnalistams. Jis prasidėjo būtent informacinėje erdvėje, todėl žurnalistai jame patys laikomi ginklais. Žurnalistinis objektyvumas tarytum neegzistuoja, o naujienų srautas – milžiniškas, nebėra laiko kritiškai aiškintis, ar nuotrauka teisinga, ar faktas nesufalsifikuotas. Puikus pavyzdys – „Russia Today“ kraupi istorija apie Slovjansko mieste ukrainiečių karių nukryžiuotą berniuką, sukrėtusi visą Rusiją. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad nebuvo jokio nukryžiuoto berniuko. Tačiau tai tapo visiškai nesvarbu, nes visi jau buvo pergyvenę šį sukrėtimą. Tokia yra išmaniųjų technologijų amžiaus kaina.

- Menotyrininkė Agnė Narušytė teigė, kad lietuviai yra mažiau paveikiami šokiruojančios fotografijos, ir tai siejama su sovietmečiu, kai fotografinė kultūra spaudoje buvo griežtai stebima ir prižiūrima. Kaip manai, ar esame visiškai atsparūs propagandai?

- Ne, įvykiai Ukrainoje, migracijos krizė ar net įvykiai Garliavoje parodė, kad intelektualai ir akademikai taip pat „užkimba“ ant propagandos kabliuko, ima palaikyti vieną ar kitą pusę, dvišališkumas suskaldo visuomenę į priešingas stovyklas. Turėtume mokytis ir mokyti jaunimą mokyklose, kaip apsiginti nuo propagandos, kritiškai vertinti ir tikrinti šaltinius, šokiruojančius vaizdus – viskuo ir visuomet abejoti.

- Socialiniai tinklai – sąmoningumo kėlimo arba propagandos įrankis vertinant pagal tai, ką juose matai. Ką pats seki?

- Pirmiausia seku tuos, kuriais nepasitikiu: daugybę Rusijos žiniasklaidos kanalų, politinių veikėjų ir ideologų, taip pat įvairių separatistų profilius, visą Luhansko, Donecko, arabų, amerikečių, britų ir eropiečių spaudą. Stebiu viską, kas įmanoma ir analizuoju, kaip ten pateikiamos naujienos, kaip kinta tendencijos.

Socialinių tinklų šaltiniuose privaloma etika ir higiena, – reikai išmokti ne jiems tarnauti, o gauti naudos.

Kuria etišką ateities žiniasklaidą

- Esi įvertintas spaudos apdovanojimuose tiek Lietuvoje, tik už jos ribų. Ko fotožurnalisto, korespondento, karo dokumentininko darbas tave išmokė? Kokią prasmę jame matai?

- Fotožurnalistika man asocijuojasi su bendravimu, žmonių psichologija ir pagarbos jausmu. Kita vertus šis darbas mane moko kritiškai žvelgti ir vertinti vienus ar kitus įvykius, naujienas, jų atspindžius žiniasklaidoje.

Dažnai gaunu pakvietimų apie savo darbą bei propagandą pasakoti mokyklose. Tai, mano manymu, ypač svarbu – mokyti jaunimą vertinti vienas ar kitas naujienas, suprasti žiniasklaidos mechanizmą, domėtis žurnalisto darbu.

Su kolege Berta Tilmantaite įkūrėme šiuolaikinių medijų agentūrą „Nanook“, kuri vienija apie dvidešimt studentų. Juos įtraukiame į savo projektus, kartu tobulėjame ir siekiame kurti stiprią, etišką ateities žiniasklaidą.

- „Nanook“ – pagal „Nanuką iš Šiaurės“?

- Taip, tai yra pirmoji pasaulyje dokumentika.