Šią vasarą susitikau draugę, kuri visad atrodo tiesiog pritrenkiančiai. Ji visada gyveno sveikai, bėgiojo ir sveikai maitinosi, bet šįkart ji buvo dar labiau išgražėjusi. Draugė man prisipažino, kad atsisakė cukraus pagal Sarah Wilson aštuonių savaičių programą. Ir aš nusprendžiau šią programą išbandyti pati.

Labai greit paaiškėjo, kad tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, norint atsisakyti cukraus pagal šią programą, reikia pamiršti kai kuriuos vaisius, visus saldiklius (ir natūralius, ir dirbtinius) ir praktiškai visą alkoholį.

Man atrodė, kad puikiai suvokiu, į ką veliuosi, bet jau netrukus paaiškėjo, kad ne. Štai keli dalykai, apie kuriuos būčiau norėjusi žinoti prieš atsisakydama cukraus.

1. Silpnybes galima įveikti

Visi turi silpnybių. Maniškė yra šokoladas. Aš jį dievinu, bet tai jau tapo priklausomybe ir pradėjo mane erzinti. Negaliu net suskaičiuoti tų kartų, kai bandžiau „mesti“ šokoladą, bet man nepavyko. Žinojau, kad negalėsiu šito troškimo patenkinti be kovos. Mano uoslė sustiprėjo – galėdavau užuosti šokoladą iš neįmanomų atstumų. Tačiau jau po savaitės laikantis programos be cukraus ši mano prote vykusi kova išblėso – aš nugalėjau mane taip ilgai kankinusią silpnybę.

Foto: Shutterstock

2. Geriau tai daryti kartu su draugais

Jei ketinate atsisakyti cukraus, vertėtų susirasti užnugarį. Žinojimas, kad silpnumo akimirką gali kreipti į draugą (-ę), kuris (-i) eina tuo pačiu keliu, labai motyvuoja. Galima dalintis atradimais, kuo pakeisti cukrų, pasidžiaugti laimėjimais ir pasiguosti dėl detoksikacijos simptomų.

3. Keistas šalutinis poveikis

Atsisakius cukraus gali pasireikšti įvairūs simptomai. Gali nukristi spaudimas, svaigti galva, atsirasti atminties sutrikimų ir miego problemų. Taip pat sustiprėti dirglumas. Visus šiuos simptomus aš jaučiau apie savaitę.

4. Gali atsirasti miego sutrikimų

Miego sutrikimai pasireiškia labai retai, deja, aš išgyvenau ir tai. Nuo antrosios savaitės kas rytą nubusdavau apie 5 ar 6 valandą. Man ir šiaip būdinga nemiga, todėl šitas simptomas mane labai erzino.

5. Norisi šokolado? Suvalgykite bananą

Man visada labiau patiko daržovės, o ne vaisiai, bet atsisakius cukraus tai pasikeitė. Po to, kai man pasireiškė periferinio regėjimo sutrikimai, aš kasdien pradėjau valgyti vaisius. Paprasčiausias bananas man tapo didžiausiu skanėstu.

6. Cukraus yra visur

Stiprus noras suvalgyti plytelę šokolado, porciją ledų ar didelį gabalą torto su kava gana greitai išgaravo. Tačiau aš nenumaniau, kad iš valgiaraščio teks išbraukti, atrodytų, nekaltus produktus – Vorčesterio padažą, indiškus padažus, kečupą, rudąjį cukrų, parduotuvinį majonezą, garstyčias. Atsisakyti visų šių aštrių padažų man buvo sunkiausia.

Foto: Shutterstock

7. Nuolatinis kramsnojimas

Pirmas kelias savaites dažniausiai jaučiau energijos trūkumą, todėl saldumynų poveikį stengdavausi kompensuoti valgydama dažniau nei paprastai. Be desertų valgymas tapo nuobodokas – labiau būtinybė nei nekantriai laukiamas malonumas. Bėgant savaitėms, energija ėmė grįžti ir, atrodo, sumažėjo cukraus kiekio kraujyje svyravimai, kurie man buvo būdingi iki pradedant aštuonių savaičių programą. Pasidarė daug lengviau ištverti be užkandžiavimo tarp valgių.

8. Lengvai tirpstantys kilogramai

Gerai, cukraus atsisakyti nelengva, bet jo atsisakius kasdienių kalorijų kiekis stipriai sumažėja. Reikia tikrinti visų produktų etiketes ir, deja, daugumą parduotuvių lentynose esančių produktų ir pagardų tenka išbraukti iš pirkinių sąrašo. Kalorijų kiekis sumažėja atsisakius desertų, saldžių gaiviųjų gėrimų ir daugumos alkoholinių gėrimų, o jų pakaitalai automatiškai turi daug mažiau kalorijų. Nors stengiausi vengti cukraus, o ne mažinti kalorijų skaičių, kilogramai stebuklingai tirpo.

9. Griežtumas yra gerai

Šeštą savaitę pagal programą galima suvalgyti šiek tiek saldumynų. Pasirinkau sveikesnius šokoladukus ir staigiai sukimšau tris. Kitą dieną, kai pamačiau likusius saldainius, prasidėjo vidinis monologas: „Valgyti? Nevalgyti?“ Supratau, kaip man patiko neturėti tokių minčių. Griežtas atsisakymas man pasirodė lengvesnis kelias. Mažiau mėtymosi ir sąžinės graužimo.

Foto: Shutterstock

10. Kitų žmonių reakcijos

Dėl savo eksperimento sulaukiau įvairių nuomonių. Nebuvo sunku suvilioti ir kitus jame dalyvauti. Iš pradžių jie imdavo klausinėti, po to labai greit mesdavo cukrų kaip ir aš. Bet buvo ir priešinga stovykla: kai kurie žmonės nuoširdžiai įsižeisdavo sužinoję, kad atsisakiau cukraus. Anksčiau buvau „nusikaltimo bendrininkė“ – pirmoji užsisakydavau šokoladinį pudingą restorane, o dabar sėdėjau siurbčiodama mėtų arbatą, spindinčiu naujųjų laikų šventosios veidu. Ne visiems tai patiko. Geriausia strategija buvo nieko nesakyti ir nepatraukti per didelio kitų dėmesio.

Taigi, kas įvyko, kai baigėsi 8 savaitės?

Pasibaigus aštuonių savaičių programai manyje nebeliko fizinio troškimo valgyti cukrų, bet baiminuosi, kad retkarčiais suvalgiusi gabalėlį šokolado vėl prie jo priprasiu kaip ir anksčiau, pradėsiu valgyti jį kokius du kartus per dieną.

Jaučiausi daug sveikesnė, atsikračiau kelių kilogramų, kurių man niekaip nepavykdavo atsikratyti, ir, nepaisant to, kad valgiau maistą gana nemažomis porcijomis, svoris nekito.

Foto: Shutterstock

Iš pradžių psichologiškai jaučiausi išsilaisvinusi iš priklausomybės nuo šokolado, tačiau praėjus kelioms savaitėms aš vėl jaučiu saldumynų viliones ir gundymus. Daug sunkiau jiems atsispirti, kai nebesilaikai griežtos programos. Galiu suvalgyti truputį, bet kada jau ta riba, kai saldumynų per daug? Cukraus valgymas skatina dar didesnį jo troškimą. Visiškas jo atsisakymas išlaisvina. Aš planuoju ir toliau jo nevalgyti.