– Milnora, pradėkime nuo žliūgės. Koks tai augalas?
– Tai piktžolė, kuri labai nervina šeimininkes. Kas keisčiausia, kad dar šiųmetinių žliūgių nėra, tačiau yra tokių, kurios nutirpus sniegui jau yra su žiedukais. Tai praktiškai yra visžalis augalas Lietuvoje. Jos jau brandina sėklas ir toliau mums gadins nervus. Bet tai yra puikus komponentas salotoms, įdarams. Tai yra vienas iš pirmųjų žalumynų, kuriuo galime praturtinti maistą. Svarbiausia jas valgyti žalias, o ne termiškai apdorotas. Žinoma, galima ir taip jas ruošti, bet patariu valgyti šviežias. Tai patys pirmieji vitaminai po žiemos. Jos valgomos visos: tiek žiedai, tiek lapai, tik nukirpkite šaknis. Būtinai švariai jas nuplaukite: sudėkite jas į kiaurasamtį ir nuplaukite šaltu vandeniu.
– Jei kalbėsime apie kiaulpienę, tai visi puikiai žino, kad ji yra kartoka?
– Taip, šiek tiek yra, bet juk daugelio išgirta ir mėgstama gražgarstė taip pat turi kartumo, net ta pati salota turi savo kartumo. Bet ši, ką tik išdygusi, neturi kartumo, nes dar nesukaupė visos savo jėgos žydėjimui ir sėklų brandinimui. Ją reikėtų vartoti šviežią. Pirmas lietuviškas derlius yra būtent mūsų žolės, o ne šiltnaminiai augalai.
– Kuo naudingos visos šios žolelės?
– Pirmosios surinktos žolės yra turtingos vitaminų, mineralinių medžiagų, tai yra pirma pagalba išvalyti organizmą ir skatinti kraujo gamybą.
– Tai pakalbėkime apie dilgėles. Kuo jos ypatingos?
– Pačios pirmosios dilgėlės turi šiek tiek raudonumo, kol dar pilnai neišsilapojo. Sakoma, kad galima jas nuplikyti, bet šiaip gerai ir pagrūsti. Jos tikrai minkštutės, lengvai trūkinėja, ir iš tikrųjų nelabai dilgina, bet kam rizikuoti. Jos ant lapelių turi mažus spygliukus ir jiems lūžus išskiria nedidelį kiekį skruzdėlių rūgščių, kurios dirgina liežuvį. Todėl prieš valgydami sumalkite smulkintuvu ar sutrinkite grūstuvėje. Aš pati iš jų gaminu sriubą, bet jas galime dėti daug kur. Jos iš visų žolelių turi daugiausiai vitaminų ir jų kiekiu net lenkia kai kurias daržoves.
– Ar tiesa, kad žoleles reikia skinti tol, kol jos pradeda žydėti, o vasarai įpusėjus jau nereikėtų rinkti jokių žolelių, nes jos ne tokios naudingos?
– Ne, netiesa. Kai mes išsiilgę pavasarinės žalumos, valgome pirmąsias žoleles. Dauguma augalų renkami iki jų žydėjimo, bet jei mes dilgelę vis nupjauname, tai ji nežydi. Jei mums reikia jos žiemai pasisūdyti ar pasišaldyti, nes ją konservuoti galima įvairiai, galima rinkti visą vasarą, o sulaukus žydėjimo galima susirinkti sėklas, nes jose taip pat gausu vitaminų.
– Garšva dabar tikriausiai yra viena madingiausių žolelių, net restoranų šefai ją naudoja. Ką galėtumėte papasakoti apie ją? Ir kaip ją tinkamai vartoti?
– Vartojimas paprastas. Tikriausiai visų šių žolelių vartojimas panašus, kai dedama daug skonių, kad viskas persipintų. Ji neturi jokio specialaus skonio, todėl aš ją naudoju pagardinti kotletus ar sriubą. Ją galima rinkti visus metus. Ši piktžolė visada atauga.
– Kaip reikėtų laikyti žoleles? Tikriausiai šaldytuve porą dienų, kaip salotas?
– Parą, dvi. Geriausias laikymas yra lauke, nenuskintos (šypsosi). Žinoma, nuskintos jos vysta ir praranda savo maistines medžiagas, dėl kurių jas renkame.
– Pirmą kartą pats matau tokią žolelę. Kas toji čiužutė?
– Tai mano pačios atradimas, kai pradėjau domėtis visais šiais augalais. Pirmiausia aš išgirdau tarmišką pavadinimą, nes dažniausiai naudojamos jos sėklos, kurias vadina kolitomis. Ji nėra labai išplitusi kaip piktžolė, o paragavus pačios žolelės, tai lyg česnakas. Ji mane labai sužavėjo, bet ji valgoma tik šviežia, nes sudžiovinus česnako skonis dingsta ir reikia laukti sėklų, kuriose šis skonis išlieka.
– Ar iš tikrųjų yra kažkokių augalų, kurie mums būtų nuodingi ir ragauti jų negalima?
– Yra tokių augalų. Ypač pavasarinių, kurie skleidžiasi, kai dar nėra lapijos. Jei pasakysiu, kad tokie yra visi dabartiniai augalai, tai bus ne tiesa. Bet, pavyzdžiui, žibutė – ji pirmoji, kada nėra lapijos ir ji yra tarp nuodingų. Žinoma, yra ir Sosnovskio barštis, kurio negalima ne tik valgyti, bet ir liesti. Domėkimės tuo, ką galime atskirti, kas yra mūsų pašonėje ir gerai žinoma. Nes atskirti maudą nuo laukinės morkos gali būti sudėtinga.
– Ar kiaulpienė ir pienė yra tas pats?
– Ne, tai yra visiškai skirtingi augalai, gal šiek tiek panašūs lapai. Bet kiaulpienės žiedus visi atskiria, kur susiformuoja pūkai. Jos žiedus taip pat galima valgyti. O pienės žiedas yra ant ilgo koto ir tada išsiskleidžia į du, tris ar keturis žiedynus. Kiaulpienę galima valgyti visą, o piene geriausia grožėtis.
