– Ne paslaptis, kad šv. Kūčios krikščioniška šventė. Tačiau ar tikrai šios šventės ištakos Lietuvoje siekia tik krikšto laikotarpį?

– Didžiosios šventės, kurios yra susietos su astronominiais saulės judėjimo dangaus skliautu keliais, yra vienos archajiškausių švenčių. Kiek mes domimės žmonijos civilizacija – ne tik civilizacija, bet ir ankstesniais laikais – tiek matome žmogaus dėmesį visatos astronominiams ritmams. Šis dėmesys atsispindi ritualuose, šventėse. Ir kalėdinės šventės šiuo atveju nėra išimtis.

Be abejo, tai labai archajiškos šventės, žinomos jau nuo Senovės, nuo pirmųjų civilizacijų, pavyzdžiui, Babilone. Krikščioniškoje tradicijoje tai yra kūdikėlio Kristaus gimimo diena, tačiau Tigro ir Eufrato tarpupio kultūrose tai buvo Saulės dievo Mitros gimtadienis. Krikščionybė daug nukopijavo iš senųjų Artimųjų Rytų kultūrų.

– Kaip Lietuvoje atsirado dvylikos šv. Kūčių patiekalų tradicija?

– Šaltiniuose minimi įvairūs šv. Kūčių patiekalų skaičiai – ir septyni, ir devyni. Dvylika minimas dažniausiai. Kaip per užgavėnes dvylika kartų būdavo valgoma, taip ir ant Kūčių stalo dvylika patiekalų.

Bet kodėl dvylika Galima skirti dvi aiškinimų kryptis. Vienas yra žemdirbiškas simbolinis paaiškinimas, o kitas yra krikščionybės uždėtas atspalvis. Beveik visą laiką egzistuoja ir viena, ir kita, dar ir tyrėjai prideda nuo savęs. Pagal krikščionišką aiškinimą – ne oficialų liturginį, bet išplaukiantį iš liaudiško religingumo – patiekalai simbolizuoja dvylika apaštalų ir Kūčios siejamos su paskutine vakariene. Bet juk paskutinė vakarienė vyko per šv. Velykas. Idėjos tarsi perkeliamos.

Kitas, liaudiškas, ir, sakyčiau, artimiausias mitologinei tradicijai aiškinimas: dvylika patiekalų – dvylika sočių mėnesių. Iš tiesų, tyrėjai retai svarsto skaičių simboliką. Jie arba atsispiria nuo krikščioniškos versijos arba susieja su dvylika mėnesių, pasitelkdami įvairius argumentai.

Kai kurie argumentai apžvelgia ikikrikščioniškus laikus. Pavyzdžiui, galime rasti daug paralelių tarp kalėdinių švenčių ir Naujųjų metų minėjimo Babilone. Mes turime dvylikos dienų tarpušventį iki Trijų Karalių dienos, o Senovės Babilone vykdavo dvylikos dienų būrimai. Kiekvieną dieną buvo spėjama kiekvieno mėnesio ateitis.
Kalėdų stalas

Taip pat reikėtų pakalbėti apie mitologinį laiko suvokimą. Senosioms kultūroms būdingą ciklinį laiko suvokimą šiandien sunku suprasti europiečiui, mąstančiam baigtinio laiko rėmuose. Dar vienas mitologinio laiko požymis, tai – nelaikinis laikas. Laikas, kuris neturi tėkmės. Kaip buvo pasaulis sukurtas, taip jis ir nekinta. Senųjų archajiškų ritualų esmė yra patikrinti, kiek žmonių pasaulio laikas atitinka mitinį, nekintantį, pirminį laiką. Jei yra šventės metu, tai bus ir visą laiką – iš čia ir kyla kuo gausesnių vaišių poreikis. O pati simbolika čia nėra tokia jau svarbi.

Iš visų egzistuojančių skaičiaus dvylika aiškinimų man labiausia patinka versija, kad tai yra skaičiaus 3 kartotinis. Seniai seniai žmogus skaičiavo „1,2 ir daug“. Dvylika – daug kartų po daug. Tai yra simbolinis gausos akcentavimas.

– Ar istorijos tėkmėje keitėsi šv. Kūčių patiekalų ingredientai?

– Kalbant apie ritualinius dalykus, jie keičiasi labai nenoriai ir lėtai. Mūsų šventinės tradicijos susiformavo XX a. pr. bendruomeniniame kaime. Tačiau iš tiesų XIX a. kaimas ir tarpukario kaimas skyrėsi labiau nei XX a. pradžios ir šiandieninė miesto kultūra. Bendruomeninį kaimą keitė individualus ūkininkavimas, ir papročiai buvo pritaikyti prie naujos visuomenės. Aišku, tradicija keičiasi ir šiandien. Tačiau galima sakyti, kad iki I pasaulinio karo tradicijų kaita priklausė nuo gamtinių sąlygų ir auginamų augalų kultūrų, gyvulių.

Kai kalbame apie patiekalą Kūčią, kalbame apie kviečius. Nors seniausioje tradicijoje tai turėtų būti rugiai. Mūsų gamtos sąlygos, dirvožemis, orai labiausiai tinka rugiams auginti. Todėl lietuviška duona yra maisto pagrindas ir dominuojantis ritualinis simbolis. Mes nerasime šventės, kur nebūtų vienokių ar kitokių apeigų su rugine duona. Vėliau atsiranda kviečiai, o kartu su jais kūčiukai ir kiti patiekalai iš kvietinių miltų. Tačiau europinėje tradicijoje kviečiai atsiranda žymiai anksčiau, ten dominuoja kvietiniai pyragai.
Kalėdų stalas

Kalbėdamas apie Europos tautų šventes, sakau: Europos šventinė tradicija bendra, joje labai mažai skirtumų, nes ritualiniai dalykai ateina net iš mūsų protėvių indoeuropiečių laikų. Pavyzdžiui, visur rasime ankštines kultūras. Tai antras pagal svarbą patiekalas po duonos. O visi ritualai nukreipti į protėvių pagerbimą. Mirusieji pagerbiami geriausiu, ką turima. Na, o geriausia yra duona ir šventiniai patiekalai. Vienaip ar kitaip išnyra mirusių protėvių pagerbimo kontekstas. Nuo Antikos laikų iki šių dienų švenčių ankštinės kultūros sutinkamos per visas didžiąsias kalendorines šventes, taip pat šiuos produktus matome ir laidotuvėse.

Tyrinėtojų pastebėjimu, kalbant apie laidotuvių patiekalus, pirmoje vietoje atsiduria ankštinės kultūros. Kalbant apie kisielių, ir slavai, ir mes juo vaišiname mirusius protėvius. Taigi, laikai keičiasi, bet esmė ta pati – mes maitiname, pagerbiame savo mirusius protėvius.

– Ar yra regionių kulinarinio šv. Kūčių paveldo skirtumų Lietuvoje?

– Be abejo, yra. Bet vėlgi, kiekviena šeima turi kažką sava. Pavyzdžiui, man šv. Kūčių nebeliko, nes nebeliko mamos, senelės ir nebeliko jų keptų mielinių pyragėlių su grybais, kopūstais. Noriu pasakyti, kad yra skirtumai, kurie nėra regioniniai – kiekvienos šeimos švenčių stalo savitumai.

Bet yra ir akivaizdūs regioniniai skirtumai. Pavyzdžiui, Užnemunėje per šv. Kūčias nerasime sriubų. O aukštaičiai, dzūkai verda sriubas su grybais. Žemaičiai irgi turi sriubų tradiciją, bet žemaičiai verda specifines regionui būdingas sriubas, pavyzdžiui, cibulinę.

Kalbant apie šv. Kūčių stalo produktus apskritai, pas žemaičius dominuoja kanapės ir bulvės. Jeigu aukštaičiai labiau mėgdavo aguonpienį, tai žemaičiai – kanapių pieną. Ir viską valgydavo su bulvėmis. Aukštaičių ir dzūkų šv. Kūčių virtuvė panaši, pagrindinis skirtumas išplaukia iš ekonominių dalykų.

Dzūkijoje žemės nederlingos, geriausiai auga grikiai. Todėl matome daug patiekalų su grikiais. O štai Užnemunėje matomas žemaitiškos, netgi prūsiškos ir dzūkiškos kultūrų savitas mišinys. Taip pat svarbu, kad ten baudžiava buvo panaikinta anksčiau nei likusioje Lietuvoje. Todėl Užnemunėje patiekalai turtingesni, modernesni. Ir, be abejo, tradiciškai ant visos Lietuvos šv. Kūčių stalų randame duoną, kūčiukus, Kūčią, žirnius, pupas, žuvį, grybus, uogas, obuolius.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją