Desertą Vilniui sukūręs italas dalijasi jam skaniausio saldumyno receptu: skaniausia, kai galima valgyti šaukštu

Lapkritį Vilniuje vykusiame Vyno ir desertų derinių čempionate antrąją vietą su somelje Simonu Laukaičiu laimėjęs italas virtuvės šefas Matteo Covacci buvo apdovanotas ir už Vilnių geriausiai atspindintį desertą. Lazdyno riešutų kremas, šaltalankiai ir įspūdingų raštų deginta karamelė – šiuos skonius jis pasirinko kurdamas saldumyną, skirtą sostinei.

M. Covacci jo atstovų atsiųstoje informacijoje sako esąs įsitikinęs, kad desertų gamyba reikalauja aukščiausio meistriškumo ir tikslumo.

„Ruošiant desertą svarbiausia turėti gerą receptą ir tiksliai juo vadovautis. Tikslumas yra raktas! Tešlos gaminiai yra labai subtilūs, net pavadinčiau juos moksliškiausia virtuvės sritimi, nes net ir nedidelis ingredientų pakeitimas gali viską sugadinti. Per savo karjerą esu turėjęs daug galvos skausmo dėl nepavykusių desertų“, – juokiasi geriausiuose Europos restoranuose, apdovanotuose „Michelin“ žvaigždutėmis, dirbęs virtuvės šefas.

Dažniausiai desertą valgome po pagrindinio patiekalo, kai alkis jau numalšintas. Tai – puikus būdas skaniai pabaigti pietus ar vakarienę ir pasilepinti. Kaip pastebi M. Covacci, virtuvės šefui tai užkrauna nemažai atsakomybės, nes desertas turi intriguoti ir viršyti lūkesčius. „Desertai paprastai turi daugiau kalorijų nei kiti patiekalai, todėl tos papildomos kalorijos tikrai turi būti vertos nuodėmės!“ – pastebi virtuvės šefas.

Klasikiniai desertai

Anot trejus metus Lietuvoje gyvenančio virtuvės šefo iš Italijos, desertų kategorijoje klasika išlieka populiari – tiramisu, panakota, ledai. Jis pasakoja, kad itališkų restoranų valgiaraščiuose taip pat nesunku rasti ir vietinių desertų, būdingų tik tam tikram regionui.

„Būtent tokius aš visada ir užsisakau, nes jie turi istoriją, o juos ruošęs virtuvės šefas greičiausiai naudoja tradicinį savo mamos ar močiutės receptą.

Pastebėjau, kad lietuviai taip pat mėgsta klasikinius itališkus desertus. Dažniausiai jie būna su nedideliais pakeitimais ar improvizacijomis, pritaikytomis vietinių skoniui. O desertas, kurio žmonės manęs visada prašo paruošti, žinoma, yra espresso tiramisu“, – pasakoja jis.

Tiesa, pats virtuvės šefas pirmenybę teikia desertams, kuriuos galima valgyti šaukštu, todėl parfė (parfė arba prancūziškai parfait – įmantrus šaltas desertas iš plaktos grietinėlės, kiaušinių, dažnai dar ir vaisių arba desertas iš ledų, morengų ir vaisių sluoksnių) ir grietinėlė yra jo mėgstamiausiųjų sąraše.

„Mano skonis labai keičiasi priklausomai nuo sezono: vasarą mėgstu gaivų rūgštų desertą, ruošiamą su šviežiais vaisiais, o žiemą – riebesnį ir sotesnį.

Visiems metų laikams tinkantis ir niekada nepabostantis desertas yra „Bunet“ – minkštas piemontiškas pudingas, ruošiamas su kakava, amaretu ir karamele. Jis tikrai primena saldų sapną!“ – šypsosi virtuvės šefas.

M. Covacci dalijasi mėgstamiausio deserto receptu.

Panakota su vaisiais

5 porcijoms reikia:

90 g cukraus
300 g pieno
300 g grietinėlės
10 g želatinos
riekelę biskvito

Gaminimo eiga:

* Pirmiausia suminkštinkite želatiną šaltame vandenyje apie 10 minučių.
* Pieną ir grietinėlę pašildykite kartu.
* Į skystį galite pridėti mėgstamų skonių, pavyzdžiui, vanilės, cinamono miltelių ar vaisių tyrės. Venkite ananasų ir kivių, nes jie ardo želatinos struktūrą.
* Kai skystis pradeda švelniai garuoti, ištirpinkite jame cukrų ir išplakite, tada supilkite perkoštą želatiną.
* Plakite, stebėdami, kad temperatūra nebūtų per aukšta ir skystis neužvirtų.
* Naudodami samtį ir ąsotį padalinkite skystą panakotą į 5 stiklines ar kitus serviravimo indus.
Prieš patiekdami leiskite jiems stingti šaldytuve bent 6 valandas.
* Biskvitą sutrupinkite ir naudokite kaip papuošimą kartu su uogomis ar šviežiais vaisiais. Panakotą mėgstu valgyti tiesiai iš stiklinės, bet jei norite ją patiekti lėkštėje, stiklinę su panakota kelioms sekundėms padėkite į šiltą vandenį ir tada apverskite ant lėkštės.