Mano toks sąrašas jau turbūt išsiplėtė iki begalybės, todėl pradėjau jį grupuoti į skirtingų kelionės krypčių sąrašus. Šiai dienai norėčiau pakalbėti apie Japoniją ir jos keistus patiekalus bei gėrimus, kuriuos norėčiau paragauti keliaudamas po šią šalį ateityje. Šio straipsnio tikslas yra supažindinti jus su kitų kultūrų keistenybėmis ir galbūt jūsų sąraše atsiras bent vienas iš šių nestandartinių patiekalų, o gal tiesiog praturtins jūsų žinias apie kitų šalių maisto kultūrą.
Nenumeruosiu sąrašo ir neskirstysiu į labiau ar mažiau geidžiamus, tad be jokios eilės pristatau:
Sashimi – tai plonai supjaustyta žalia (neapdorota) mėsa. Arklio mėsa skiriasi skoniu nuo jautienos, Japonijoje šis sashimi vadinamas „basashi“ arba „sakuruniku“, kas išvertus reiškia „vyšninė mėsa“ – dėl savo spalvos. Ši mėsa turi daug baltymų ir geležies. Šio gyvūno mėsos teko ieškoti Lietuvoje, tik kol kas nesėkmingai.
Šis patiekalas vadinasi „ikizukuri“, kas išsiverčia „pagaminta gyva“. Šiuo metodu gamina ne tik žuvį, tačiau ir aštuonkojus, krevetes ir omarus. Nors šis gaminimo metodas yra laikomas žiauriu, tačiau vis dar praktikuojamas Japonijoje. Patiekalas pateikiamas su galva ir vis dar juda.
Nors tunas nėra mums svetima žuvis, tačiau retas kuris yra ragavęs ar net matęs šios žuvies akis, kurių dydis kaip teniso kamuoliuko. Šis delikatesas turi kietą išorinę dalį, žinomą kaip „sklera“, kuri laiko lešį, akies rainelę ir želatininį skystį. Nors pats patiekalas nėra ypatingas skoninėmis savybėmis, tačiau šefai dažnai jį ruošia su įvairiais padažais ir marinatais, o skonis primena kalmarą, moliuskus ar kietai virtą kiaušinį. Dar iš akies daromas rečiau sutinkamas „Tuna tears shot“ – alkoholinis gėrimas sumaišytas su šios žuvies ašaromis.
Šis patiekalas, vadinamas „San-nakji“, gaminamas iš mažos rūšies aštuonkojų, apvyniotų aplink valgomą lazdelę, pamirkant į padažą ir tiesiog dedant į burną. Gan svarbu šį patiekalą valgyti labai atsargiai, kadangi čiuptuvai gali labai stipriai įsikibti į gerklę ir yra tikimybė uždusti, todėl reikia kramtyti ir daug. Nors šis patiekalas laikomas korėjiečių, tačiau valgomas ir Japonijoje.
Ši įdomi žuvis yra labai nuodinga, nes valgo nuodingus moliuskus. Apie šią žuvį turbūt nemažai žmonių yra girdėję. Iš tikrųjų, ne visos rūšys yra nuodingos, o patiekalai iš nuodingųjų gali būti ruošiami tik sertifikuotuose restoranuose, kur šefas turi specialią licenziją. Šios žuvies oda ir kepenys turi tetrodotoksino, kuris yra nuodingesnis už cianidą ar arseną, tačiau japonų šefai išmoko detoksikuoti šią žuvį, o jų naudojama technika vadinasi „migaki“. Nuo šios žuvies nuodų niekas nemiršta, nebent valgo ją nelicencijuotuose restoranuose.
Šis keistas greito maisto užkandis sužavėjo savo paprastumu. „Tako Senbei“ – tai maži aštuonkojai, kurie pamirkomi į krakmolą su prieskoniais, dedami ant įkaitintos keptuvės, kuri uždaroma ir presuojama, kol aštuonkojis tampa kaip lapas. Užkandis atrodo neįprastai, tačiau labai skaniai.
Šis keistas gyvis yra giminingas krabams ir krevetėms, savo išvaizda gasdinantis, tačiau skanus delikatesas. Nors yra nepigus, tačiau tikrai norėčiau paragauti tokio keisto siaubūno.
Unikalių barų idėjos
Nors šis sąrašas vis papildomas, norėjau pridėti prie jo ir išskirtinio tipo barą, kuris mane be galo sužavėjo ir yra vienas unikaliausių pasaulyje. Kurdamas galvoje išskirtinio baro, kurį norėčiau atidaryti Lietuvoje, idėją, rėmiausi šio baro Japonijoje praktika. Kadangi pas mus Lietuvoje turime didelį virtuvės šefų ir virėjų trūkumą, o įstaigų, kuriose mokytų šio amato profesionaliai, nėra (neskaitant privačių), tad kodėl nepasinaudojus pono Kanso patirtimi iš Nagoya miesto Japonijoje ir neatidaryti baro, kuriame visas maistas būtų iš skardinių? Skamba neskaniai? Siūlau pažiūrėti videoįrašą apie šį barą ir liksite sužavėti. Koncepcija gana paprasta: mažas prekystalis, pilnos sienos lentynų, kuriose – įvairūs japoniški konservuoti patiekalai ir pilstomas alus. Atėjęs klientas išsirenka patiekalus, susimoka už juos, pasiima bokalą alaus ir prisėdęs leidžia laiką.
Dar vienas keistas restoranas, kuris mane sužavėjo ir būtinai noriu apsilankyti, yra „Ne Quittez“ kurį galima rasti Tokijuje. Visus patiekalus šiame restorane šefas Toshio Tanabe gamina iš „geriausios pasaulyje“ žemės – tikros natūralios žemės. Šis šefas perka organinį kompostą, pagamintą iš kokosų lukštų, importuojamą iš Šri Lankos ir Indijos. Čia galima rasti desertų, sriubų, salotų ir įvairių patiekalų, o tokia neįprasta vakarienė atsieis apie 110 dolerių vienam asmeniui. Fenomenas – kai valgoma žemė – yra vadinamas geofagija ir yra žinomas ne vieną šimtmetį. Šis keistas restoranas nuskambėjo visame pasaulyje savo išskirtinumu, o ir mane sužavėjo savo keistumu, todėl žadu čia apsilankyti. Plačiau apie restoraną galite pasižiūrėti video.
Ar jūs išdrįstumėt paragauti šių keistų patiekalų Japonijoje? Tikiuosi ateityje parašyti straipsnį jau apie patirtis ragaujant šiuos patiekalus. Skanaus!
