Gera naujiena yra tokia, kad Arūnas Oželis per trisdešimt metų pažįsta labai daugelį tų, kam ne tas pats, ką valgyti ir kaip. Todėl jei turite net ir minimalų pažįstamų ratą, ir jei esate gero elgesio ir tinkamos reputacijos, tikrai nebus sunku rasti, kas jus galės rekomenduoti. Jei esate mano draugai, galite rašyti man: jei jus pažįstu, galbūt galėsiu rekomenduoti.
Su juo žmonių sąmonėje siejami tokie restoranai, kaip Senas Grafas (atidarytas 1992 metais ir seniai nebeegzistuojantis, įsivaizduokite, restoranas atsidarė dar iki lito, esant talonams „vagnorkėms“, kai Lietuvoje dar tebebuvo okupacinė kariuomenė, restorano jau nebėra, nepainiokite jo su tokiu pačiu pavadinimu veikiančiu Rokiškyje – reikės vien dėl pavadinimo aplankyti), La Provence, Domm, Žemaičių smuklė, Marche de Provence, St.Hubertus ir kitais.
Dabar Arūnas Oželis atvertė naują lapą, ir padarė super-privatų restoraną savo sodyboje kaime, į šiaurę nuo Vilniaus (apie valandą kelio), restoranas vadinasi The O, ir žinoma, tai yra Oželio pavardės pirmoji raidė.
Su Arūnu Oželiu mane sieja kūrybinė istorija: prieš šešeris metus pradėję savo žurnalą, kuris vadinasi UŽKALNIO, jo veidu parinkome ne kokią nors gražią lialią ar fyfą, kaip kiti prabangūs žurnalai, o išgalvotą personažą, antropomorfinį (žmogaus pavidalo) ožiuką, vardu ir pavarde Arūnas Ožis, kurį nupiešė mūsų žurnalo dailininkė Giedrė Banevičiūtė, ir bet kokios sąsajos su Arūnu Oželiu yra atsitiktinės: Ožio Istorija, pasirodanti kiekviename numeryje jau dvidešimt ketvirtą kartą, yra apie ožiukų porą ir jų gyvenimą. Arūnas yra iš Naujosios Vilnios ir turi kebabų kioską Vilniaus Gedimino prospekte, o jo draugė uteniškė Žaneta turi grožio saloną „Ožio Salonas“ sostinės Tauro gatvėje.
Kai pradėjo eiti mūsų žurnalas, kai kas įsivaizdavo, kad čia šaipymasis iš garsaus restoranų maestro (kiti, kad ir kaip būtų keista, galvojo, kad čia apie Arūną Valinską), bet aš žinojau, kad ponas Oželis nepriims šito, kaip šaipymosi – dar daugiau, UŽKALNIO žurnalas suteikė jam nemirtingumą, lyg garsiam vyrui reikėtų dar daugiau šlovės.
Į sodybos pastatą įžengiu, kaip į namus kokio Anglijos aristokrato, sustojusio savo dvare prie Londono po ilgų kelionių po imperiją: čia viskas alsuoja buvusių Oželio restoranų vaiduokliais ir teberusenančia praeities šiluma, lyg toks namų muziejus, tačiau ne konservuotas, o gyvenantis toliau ir kviečiantis svečius. Taip Britanijos tolimų valdų dulkės ir blizgesiai, kaukės, vazos, kiniški baldai ir japoniški kardai nusėda namuose tų anglų, kurie buvo pakankamai laimingi, nes galėjo sekioti paskui savo svajones ir gyventi jomis.
Jūs nepyksite, jei daug nerašysiu apie valgius – nenoriu išsamiai detalizuoti, nes, kai atvyksite (jei atvyksite), vargu ar ką nors rasite taip, kaip radau aš. Valgiaraščio nėra, viskas pagal sezoną ir pagal tai, ką padaro gamta. Už septyniasdešimt eurų vienam žmogui (plius gėrimai – kaip bežiūrėtum, labai kukli suma, turint galvoje, kad šeimininkas atneša viską savo rankomis, ir bendrauja su jumis; žinoma, kai didesnės šventės, jis kviečia padavėjus).
Meniu buvo feikinis (suklastotas) tunas, kraujinės dešros saldainiai, lazankės, žuvis (otas, kurį man maloniau vadinti angliškai, turbot), antiena ir desertas.
Aš daug matęs, ir mane sunku nustebinti, ir absoliučiai pribloškiančios buvo lietuviškos lazankės (dar skryliais vadinamos Aukštaitijoje), čia jos buvo patiektos išskaptuotame brandinto sūrio inde, su sraigėmis, ir su vištų odelių traškučiais, ir retai kur pamatysi ir paragausi taip aristokratiškai iškelto liaudiško patiekalo, galiu pagalvoti nebent apie senovinį kalnų virtuvės restoraną Italijos Alpėse, į šiaurę nuo Komo ežero, apie kurį rašiau šiemet („Užkalnis valgo pas kaimiečius“) – bet ir ten buvo paprasčiau, negu pas Oželį.
Kraujinės dešros bon-bon (didelis mėsiškas saldainis su obuolio širdele kraujinėje dešroje) buvo totaliai išprotėjęs ir tai yra pavyzdys, kaip reikia interpretuoti ir patiekti lietuvišką virtuvę išmaniai. Čia pagal išmonę panašu į tai, kaip Liutauras Čeprackas savo Gastronomikoje siūlė baravyką ne iš baravyko, arba Kijevo kotletą iš kito pasaulio.
Aš galėčiau nenutilti apie antieną, prie kurios gavau skaniausius gyvenime pastarnokus, ir apie himną žirneliams prie oto, bet juk žadėjau apie viską nerašyti, kodėl jūs norite, kad nenutilčiau?
Šūviai į kosmosą buvo du: feikinis tunas, tuno melagiena, vadinkite, kaip norite. Nesugalvočiau gyvenime, kad taip galima: taip, tai keptas arbūzas su trijų spalvų sezamais ir vasabiu, kurio skonis yra kaip tuno.
Tekstūra yra kaip tuno. Išties, jis labiau tunas negu kai kuris tunas, kurį galite gauti Vilniuje arba Kaune. Tai patiekalas, kuris yra tikras „pokalbio starteris“, kaip sakoma pas mus Amerikoje: „conversation starter“. Apie jį kalbėjome visi. Nekvieskite draugų, kurie nėra atviri inovacijai ir nurautoms idėjoms, nes čia nėra šiaip vakarienė, čia yra gastronominis švietimas ir sąmonės keitimas be narkotinių medžiagų.
Antrasis šūvis – tai lietuviški agurkai (moldaviška veislė „Rodničiok“, sukurta prieš 40 metų) su pavasariniu pievų medumi, švelniu, lengvu, ir varškės sūriu. Taip, tai buvo fantastiška vaikystė, ir žinote, kas keista? Vaikystėje, Kaune, augdamas Žaliakalnyje, aš visai nemėgau šito deserto. Dabar jis buvo visa mano svajonė, aš susiliejau su savo ramybe, pasaulis atrodė, kaip geresnė vieta, ir aš džiaugiausi kiekviena minute (ir ne, aš šiuo metu visai nevartoju alkoholio, kas buvo gal kiek gaila, nes buvome ten su vienais garsiausių Lietuvos someljė, Rasa ir Arūnų Starkais, ir Arūnas Starkus parodė viską, ką sugeba, rinkdamasis iš puikaus Oželio rūsio – aš galėjau tik kvapą vertinti).
Arūnui Oželiui net pasirodė, kad aš nusiminęs – o aš buvau paskendęs mintyse ir klausiausi jo ir kitų svečių, nes toks ir turi būti pats geriausias restoranas: sukeliantis daug minčių, naršantis prisiminimus, keliantis asociacijas ir liekantis ilgam, kaip istorija, kaip gyvenimo kelio dalis. Fantastiška patirtis.
Šešiese, su 10 proc. arbatpinigiais, sumokėjome 935 eurus.
Penkios žąsys iš penkių, ir mano vertinimo skalė braška, nes sunku apibrėžti, kaip norėjau tokios vietos ir kaip man smagu, kad Oželiui sekasi. Jis yra iš tų, kuris daro ne biznį, o eina į gastronominį meilės žygį, ir tegaliu jam padėkoti už tai.
The O – restoranas kaime. Kontaktai neskelbiami: raskite, kas jus pažįsta ir rekomenduos. Kompanija nuo šešių žmonių. Maždaug valanda kelio į šiaurę nuo Vilniaus centro.
Darbo laikas pagal išankstinį susitarimą.
