Manoma, kad mėlynąjį pelėsinį sūrį išrado netyčia – kai viduramžiais sūrį laikė olose, kuriose buvo reguliuojama temperatūra ir drėgnumas. Rokforte, Prancūzijoje sūrio gamintojas kartą pamiršo oloje pusę duonos kepaliuko. Po kiek laiko apsilankęs oloje, jis pamatė, kad duona supelijusi, o pelėsis perėjo į sūrį ir šis tapo melsvas.
Yra daug mėlynojo pelėsinio sūrio rūšių. Pirmosios jo rūšys pradėtos gaminti Prancūzijoje ir Italijoje, vėliau imta gaminti visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Įvairios rūšys yra įvairių tekstūrų ir skonių: pradedant groblėtumu, sūrumu, aštrumu, baigiant minkšta, kremine tekstūra, švelniu skoniu su žemės prieskoniu. Į kai kurias rūšis dedama grietinėlės, todėl jos būna minkštos, turi melsvą žievelę.
Taigi, mėlynieji pelėsiniai sūriai išmarginti žaliais, mėlynais, pilkais ar juodais pelėsių siūlais ar taškais. Daugelio rūšių galima nusipirkti prekybos centruose, o specializuotose sūrių parduotuvėse siūloma pačių įvairiausių rūšių – nuo pigių iki labai brangių.
Kaip gaminamas mėlynasis pelėsinis sūris
Pieną pasterizuoja, prideda tam tikrų medžiagų, nuo kurių laktozė virsta pieno rūgštimi ir skystas pienas kietėja. Įdedama šliužo fermento. Varškės gabalai perpjaunami, kad iš jų išbėgtų išrūgos. Varškės gabalai džiovinami, iš jų suformuojami apskritimai. šiuo etapu jie apšlakstomi mėlynuoju pelėsiu penicillium roqueforti, sūris sūdomas, kad nesugestų. Sūris brandinamas du–tris mėnesius. Pirmuoju brandinimo etapu sūrį bado nerūdijančio plieno virbu, kad cirkuliuotų deguonis ir kad daugintųsi pelėsis, tada sūrį išvagoja mėlynos gyslos. Šis procesas suminkština sūrio tekstūrą, sūris įgauna charakteringą prieskonį.
Sūrio skoniui įtakos turi ir pieno rūšis, iš kurios jis gaminamas, netgi tai, kuo buvo šeriami melžiami gyvūnai. Visi sūrių gamintojai turi savų gudrybių, paslapčių ir metodų.
Mėlynojo pelėsinio sūrio rūšys
Rokforo sūris – viena iš seniausių mėlynųjų pelėsinių sūrių rūšių, jis laikomas delikatesu. Šis sūris gaminamas iš avių pieno, brandinamas kalkakmenių olose pietinėje Prancūzijoje. Rokforo rūšis – su mėlynomis pelėsio gyslomis, sūrio tekstūra minkšta, aromatinga, su aštriu ir salsvu prieskoniu.
Gorgoncolos rūšis – itališki sūriai iš karvės pieno, gaminami Lombardijos ir Pjemonto regionuose. Jaunas gorgoncolos sūris minkštas, kreminės konsistencijos su žydromis gyslelėmis. Senesni gorgoncolos sūriai yra aštresni, pikantiškesni.
Stiltonas gaminamas iš karvių pieno Anglijoje. Jo gabalai – cilindro formos, su marmuro pavidalo mėlynojo pelėsio raštais. Stiltonas drėgnos, groblėtos struktūros, riebus, sūrus, su riešutų prieskoniu.
Yra ir daugiau mėlynojo pelėsinio sūrio rūšių, gaminamų įvairiose pasaulio šalyse.
Su kuo valgomas mėlynasis pelėsinis sūris
Šio sūrio rūšys dera su vaisiais, riešutais, mėlynasis pelėsinis sūris – pageidautinas kiekvieno sūrių padėklo komponentas. Jis pagardins tirštus padažus, užpilus, sriubas, įtrupinus, suteiks ryškesnio skonio įvairioms salotoms.
Kaip laikyti mėlynąjį pelėsinį sūrį
Prapjautą mėlynojo pelėsini sūrio gabalėlį įsukite į foliją, į kepimo popierių ir laikykite šaldytuve iki trijų savaičių. Šį sūrį suvyniotą, įdėtą į sandarią polietileno pakuotę galima užšaldyti ir iki trijų mėnesių laikyti šaldymo kameroje. Šaldytas ir atšildytas mėlynasis pelėsinis sūris bus labiau groblėtas, trupės, jo skonis pasidarys švelnesnis, tokį sūrį geriau naudoti įvairių patiekalų gamybai.
