Tai ne iš fantastikos lentynos. Kėdainiškio Emilio (10) ir trylikamečių vilniečių Estelos bei Miko šeimose tokie rytai – įprasta praktika.
Šeštadienį namų virtuvės šefai suvažiavo į virtuvės mitų griovėjo Alfo Ivanausko laidą „Alfas live“, kad papasakotų savo istorijas.
„Ačiū“ močiutėms
Alfas Ivanauskas laidą pradėjo drąsiai pareikšdamas, kad būdami tik dešimties ir trylikos šie vaikai jau gamina geriau nei jų mamos, tėčiai arba močiutės. Jaunieji laidos herojai nepuolė ginčytis, atvirkščiai, hipotezę užtvirtino. Štai Emilis įsitikinęs, kad polinkį gaminti paveldėjo iš tėčio ir šiandien virtuvės reikaluose yra jam lygus, tuo tarpu mamos gebėjimai, jo nuomone, dvigubai žemesnio lygio. Ir tai nėra keista, nes gaminti pradėjo būdamas vos trejų, taigi, jau sukauptas gana solidus septynių metų stažas. Pirmas Emilio patiekalas – kartu su močiute pagaminti varškėtukai. Įdomu tai, kad vilnietį Miką susidomėjimas gaminimu ištiko taip pat močiutės virtuvėje, o pirmieji savarankiški tada penkiamečio eksperimentai prasidėjo klasika – virtais makaronais su sūriu ir dešrelėmis. Trylikametės Estelos įkvėpėjai – tėvai. Mergaitė pasakojo, kad jos karjera prasidėjo nuo maždaug šešerių metų, stebint virtuvėje besisukiojančius mamą ir tėtį, kuriems vaikas virtuvėje nė kiek netrukdė – jie leisdavo dukrai apversti kepamą blyną, įberti prieskonių ir pan.
Gaminantys – savarankiškesni
Alfo pastebėjimas, kad gaminantys vaikai yra savarankiškesni, nes gali valgyti ne tai, kas pagaminta, o tai, ko nori patys (nes gali pasigaminti!), taip pat sulaukė vienbalsio pritarimo. Mikas prisiminė įkvepiantį pavyzdį apie tai, kaip kartą atsidaręs šaldytuvą pamatė, kad jis beveik tuščias. Radęs gabalėlį moliūgo paauglys jį iškepė orkaitėje, tada sumaišė su virtomis kuskuso kruopomis ir pagardino kietuoju sūriu. „Pats sugalvojau, nes šaldytuve nieko daugiau nebuvo, o labai norėjosi valgyti”.
Emilis prisipažįsta, kad šeimoje yra tas, kuris rūpinasi maisto produktais, t. y., sudaro maisto produktų sąrašą, eina į parduotuvę, viską surenka, tėtis tik padeda nunešti produktus iki mašinos ir parvežti gėrybes namo. Estela taip pat pati sprendžia, kokių produktų jai reikės, tačiau produktų sąrašą įteikia tėčiui, nes juo pasitiki. Kita vertus, pritrūkusi vieno ar kito produkto nesutrinka, nes, pasak paauglės, kuo mažiau ingredientų, tuo didesnis kūrybiškumas.
Svajonės apie restoraną
Panašu, kad gaminantys vaikai savarankiškesni ne tik kasdieniuose reikaluose, bet ir galvodami apie savo ateitį. Jeigu dauguma mūsų kraipome galvas, esą, dabartinis jaunimas nežino, ko nori, tai šie trys paauglėjantys talentai, ko nori, žino labai gerai – nuosavo restorano. „Gal ne aukščiausio lygio restorano, bet kavinukės – tai tikrai.“, – Mikas, regis, jau dabar tvirtai stovi ant žemės ir išmano, kaip prasideda dalykai. „Ar sudėtingas šitas verslas?”, – paklausė Alfas. Vienbalsiai atsakydami „taip“, vaikai įrodė, kad ne naivumas yra šefų draugas. Puikus virtuvės ir būtinai – verslo pagrindų išmanymas, visapusiškumas, kasdienis darbas, smalsumas ir… pinigai. Tai dalykai, kurių reikia, kad svajonės taptų realybe. „Tačiau nieko nėra neįmanomo“, – lyg tarp kita ko tarsteli Estela, kulinarinius ir konditerinius įgūdžius tobulinanti bent tris penkis kartus per savaitę, t. y. ne tik savaitgaliais, kai nereikia į mokyklą.
„Nori pasakyti, kad tu nesėdi prie kompiuterio?“, – nustebęs paklausė Alfas, kai Emilis ėmė vardinti priežastis, kodėl tas jaunimas šiais laikais mažai ko nori. „Jeigu man reikėtų rinktis, kompiuteris ar virtuvė, rinkčiausi virtuvę“, – nuoširdžiai atsakė.
Kritika mokyklos maistui
Tiesą pasakius, virtuvės reikalus, t. y. maisto gaminimo techniką, patiekalų sudėtis ir kas yra geras produktas, išmanantis žmogus kartais gali tapti tikra rakštis geroje vietoje. Net ir gastronomija besidomintys vaikai kur kas kritiškiau nei jų bendraamžiai žvelgia į kitus gaminančiuosius – ne tik savo mamas ir tėčius, bet ir tuos, kurie gamina maistą mokyklose. „Aš nevalgau mokyklos maisto, nes jis ten šlykštynė, – tarsi kirviu nukirto Emilis. – Kažkada ragavau, nepatiko, nes mokykla iš tiekėjų gauna šaldytą maistą, kuris man nepatinka.“ Berniukas su Alfu sukirto rankomis, kad pirmadienį nuėjęs į mokyklą Emilis susitiks su virėjomis ir aptars, ką galima padaryti, kad maistas būtų ne tik valgomas, bet ir skanesnis.
Įdomu ir tai, kad virtuvės vunderkindai lyg susitarę nemėgsta traškučių. „Be to, jų galima patiems pasigaminti”, – priminė Estela.
Apie tai, kuo vaišintų užsienio svečius, kuris šefas geresnis – G. Ramzis ar J. Oliveris, ir ką jaunieji virtuvės virtuozai pagamino vaišėms tiesioginiame Delfi eteryje.
