Šiais smagurių ir gurmanų laikais nutarėme panagrinėti, ką valgė didžiausi XX a. diktatoriai. Nenorėjome sumenkinti jų nusikaltimų žmonijai, tiesiog norėjome sumažinti juos – iki eilinio žmogaus dydžio. Riba tarp žmogaus ir pabaisos gali būti labai plona.
Bėgant metams dauguma diktatorių vis daugiau dėmesio skyrė valgomo maisto grynumui. Šiaurės Korėjos lyderiui Kim Il Sungui atskirai augindavo ir rinkdavo ryžius, netgi įsteigė instituciją, kurios tikslas buvo ieškoti būdų, kaip pailginti jo gyvenimą.
Rumunijos komunistų partijos lyderis Nicolae Ceausescu erzindavo užsienio šalių, kuriose lankydavosi, lyderius, atsiveždamas savo maistą. Tuometinės Jugoslavijos lyderis Josipas Brozas Titas baisėjosi jo įpročiu gerti žalių daržovių sultis per šiaudelį ir kieto maisto vengimas. J. Titas vaišindavo šalių lyderius, scenos ir ekrano žvaigždes prabangiausiomis vakarienėmis, bet pats nieko taip nemėgo kaip pakepintų lašinių. Beje, namuose N. Ceausescu turėjo silpnybę vištienos troškiniui, kurį gamindavo iš visos vištos – su kojomis ir snapu...
Portugalijos ministras pirmininkas Antonio Salazaras mėgo sardines, nes jos priminė jam skurdžią vaikystę – jis pasakojo, kad tekdavo pasidalinti vieną vienintelę sardinę su broliu ar seserimi.
Vieni iš liūdniausiai pagarsėjusių mūsų aprašytųjų diktatorių – Adolfas Hitleris, Mao Zedongas ir Benito Mussolinis – jautė didelį stresą dėl didžiulės prisiimtos atsakomybės, ir tai atsiliepė jų virškinimo sistemai.
A. Hitleris kentė nuo chroniško meteorizmo ir tai ko gero paskatino jį tapti vegetaru, be to, greičiausiai, dėl to jis pasidavė šarlatano gydytojo Theodore‘o Morrello įtakai ir vartojo jo paskirtus 28 skirtingus preparatus, tarp kurių buvo ekstraktas, pagamintas iš bulgarų valstiečio išmatų.
Kita vertus, Muammaras Gaddafi, kuriam, kaip visi žinojo, nuolat pūtė pilvą, atrodo, visai dėl to nesikankino.
Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui nusilpusį Benito Musollinį apžiūrėjęs gydytojas konstatavo, kad jam vidurių užkietėjimas, be to, pasiekęs pavojingą lygį.
Mao Zedongas labai mėgo valgyti mėsą ir visą gyvenimą buvo tuštinimosi įkaitas. „Aš daug valgau ir daug tuštinuosi“, – rašė jis visas laimingas laiške savo draugui jaunystės dienomis. Daug vėliau, vizito Sovietų Sąjungoje metu, kur jis atvyko susitikti su Josifu Stalinu, Mao Zedongas įniršo supratęs, kad visai negali tuštintis, nes Maskvoje nebuvo tokio tualeto, prie kurio jis buvo pratęs – kuriame tuštinamasi pritūpus.
Draugas Stalinas ko gero ne veltui pasivadino plieniniu vardu – greičiausiai, jo ir sveikata buvo geležinė. Pasisėdėjimai jo vasarnamyje Kunceve prie gardžiais ir aštriais gruziniškais patiekalais nukloto stalo buvo neįsivaizduojami be galios žaidimų, kurie priminė patyčias.
Užstalės trukdavo po 5-6 valandas, nuo vienuolikos vakaro iki penkių ryto, tai labiau priminė rafinuotą kankinimą, nes reikėjo privalomai dalyvauti gėrimo žaidimuose, pritarti dainoms ir šokti.
Pernelyg gausus alkoholio vartojimas, paralyžiuojanti baimė ir žiaurios patyčios Nikitą Chruščiovą pavertė svyruojančia, šlapimo nelaikančia griuvena.
Jugoslavijos diktatorius Josipas Brozas Titas neatsilikti nuo taurelių kilnojimo ir tostų galėjo tik vemdamas į švarko rankovę.
Ferdinandas ir Imelda Marcosai linksminosi ne taip brutaliai kaip Stalinas – Imelda kartą įsakė visam filipinų kariuomenės pučiamųjų orkestrui persirengti moteriškais drabužiais. Taip buvo švenčiama jos vyro gimimo diena.
Adolfas Hitleris buvo fanatiškas vegetaras – pasakota, kad prie stalo jis mėgdavo susirinkusiesiems pasakoti apie tai, kas vyksta Ukrainos skerdyklose. Jo pasakojimai buvo tokie vaizdingi ir pasibjaurėtini, kad mėsėdžiai svečiai nesugebėdavo užbaigti savo maisto.
Vis dėlto, vargu ar tokia A. Hitlerio taktika būtų šokiravusi Jeaną Bedelį Bokassą iš Centrinės Afrikos Respublikos, Idi Aminą iš Ugandos ar Francisco Nguemą iš Pusiaujo Gvinėjos. Manoma, kad jie visi turėjo kanibalistinių polinkių.
Be abejonės, knygoje nepateikiamas receptas, kaip pagaminti žmogieną, įdarytą ryžiais, apipiltą džinu ir iškeptą liepsnose. Buvęs J. Bokassos virėjas pasakojo, kad diktatorius liepęs jam pagaminti tokį patiekalą, tačiau kažkodėl neprisiminė, kokios lyties buvo lavonas, kurį jam teko įdaryti.
Tarp pačių žiauriausių ir įtariausių diktatorių buvo paplitusi mada turėti maisto ragautoją. Pavyzdžiui, A. Hitleris per karo metus turėjo 15 maisto ragautojų merginų – jam nebuvo patiekiamas joks maistas, kurio visų pirma neparagaudavo šios merginos. Tik po ragavimo praėjus 45 min. (jei jos išgyvendavo), maistą tiesdavo A. Hitleriui.
Saddamo Husseino sūnus paklydėlis Uday‘us buvo sumuštas ir įmestas į kalėjimą už tai, kad nužudė vieną iš tėvo etatinių maisto ragautojų.
Rumunijos diktatorius Nicolae Ceausescu niekur nekeliavo be aukšto rango saugumo pareigūno, kuris buvo chemikas ir visur su savimi vežiojosi mobilią maisto testavimo laboratoriją.
Vis dėlto, kaip žinome, jokie maisto ragautojai, chemikai, jokios net ir pačios didžiausios atsargumo priemonės šių diktatorių neišgelbėjo. Galiausiai jie visi mirė – dauguma jų smurtine mirtimi.
Sacivi receptas
Sacivi yra gruzinų nacionalinis patiekalas, kurio pavadinimas gali būti verčiamas kaip „maistas, kuris buvo ataušintas“. Šį patiekalą, kuris yra valgomas ne karštas, bet kambario temperatūros, labai mėgo I. Stalinas. Jo gaminimas reikalauja absurdiškai daug pastangų.
Produktai
- 1,5 kg vištienos
- 700 g graikinių riešutų
- 5 vidutinio dydžio svogūnai
- 4 skiltelės česnako
- 2 valgomieji šaukštai baltojo vyno acto
- 1 arb. šaukštelis maltų kalendrų
- 1 arb. šaukštelis mėlynžiedės ožragės
- 1 nubrauktas arb. šaukštelis džiovintų medetkų
- ½ arb. šaukštelio cinamono
- 5 susmulkinti gvazdikėliai
- Druskos pagal skonį
Gaminimas
Į puodą įpilkite 2 litrus vandens ir įdėkite vištieną. Šildykite, kol užvirs, tada išimkite vištieną ir perkelkite ją ant kepimo skardos. Ištepkite ją riebalais, nurinktais nuo verdančio vandens paviršiaus, kurių liko verdant vištieną. Vandens, kuriame užvirė vištiena, vis dar neišpilkite.
Kepkite vištieną 180 laipsnių C temperatūroje.
Iškeptą vištieną supjaustykite porcijos dydžio gabalais.
Smulkiai sukapokite svogūnus ir 6–7 min. kepinkite juos riebaluose, nurinktuose nuo vandens puode.
Sukrėskite juos į trintuvo indą ir sutrinkite iki pastos konsistencijos. Gautą svogūnų pastą sukrėskite į vandenį, kuriame virė vištiena.
Smulkiai sugrūskite graikinius riešutus kartu su kalendromis, ožragėmis, medetkomis, cinamonu ir gvazdikėliais. Grūstuvėje sugrūskite aitriąją papriką ir česnaką, tada šį mišinį sukrėskite į grūstų riešutų ir prieskonių mišinį, supilkite actą.
Po truputį į mišinį pilkite vištienos nuovirą su svogūnų pasta. Gautas padažas turi būti tolygios konsistencijos.
Virš puodo, kuriame virė vištiena, laikykite sietą ir perpilkite mišinį, kad siete liktų visos per didelės, nesutrintos produktų dalelės.
Į mišinį sudėkite vištienos gabalus ir užvirinkite, tada nukelkite nuo ugnies.
Prieš patiekdami patiekalą, jį ataušinkite.
