Smagu, kad beveik po dvidešimties metų visas pasaulis atsigręžė atgal ir pažvelgė į priekį – tapo aktualūs ne tik plastiko naudojimo mažinimo klausimai, bet ir viso ko, kas aplink mus ir patenka į vidų.
Tokia labai trumpa įžanga, kaip man būdinga, noriu pasidžiaugti ir savo meile – restoranų, barų ir viso laisvalaikio paslaugų sektoriaus pokyčiais. Jau kokie gražūs treti metai kai šefai, verslų savininkai ir kiti restoranų gyventojai galvoja apie vietinius produktus, giliai ir stipriai vysto šią tematiką.
Oazė Neries pakrantėje – „Vilkinė Gastro Fields“
Viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur laikomasi „zero mile“ bei „slow food“ koncepcijų, – „Vilkinė Gastro Fields“.
Truputį už Vilniaus, Buivydžiuose, Vilkinės kaime, sodyboje įkurtas restoranas. Čia, prie pat Neries krantų, auginami vaismedžiai, uogos, didžiulis daržas su gausybe sodo gėrybių (ir ne tik vietinių, bet ir egzotinių, prisitaikiusių ir užaugusių būtent čia) ir žolelių. Vietiniai parūpina laisvai auginamų vištų ar kitos mėsos, žvejai – žuvų laimikiu, o miškas dar visa krūva kitų gėrybių. Pastarosios paskutiniais metais tapo itin populiarios Skandinavijos ir Baltijos šalių virtuvėse.
Vėlyvieji pusryčiai, vestuvės ir kiti vakarėliai geroje auroje
Savaitgaliais čia rengiami vėlyvieji pusryčiai, pietūs ir vakarienės. Penktadieniais – dažniausiai privatūs renginiai ar teminės degustacinės vakarienės. O nuo šio sezono jau ir ketvirtadieniais vyks gastronominiai vakarai.
Kaip sako vietos savininkas Domas Vyšniauskas: „Vilkinė - tai ne tik miškai, upės, laukinės pievos ir visiška ramybė. Miškų apsuptis, slėniai, laukinės pievos bei šalia tekanti Nėris – poilsio ir skonių oazė ieškantiems visiško privatumo“.
O aš dar sakau, kad čia ne tik mums reikia vykti, bet ir tempti šalies svečius...
Tik atvykus, svečiams įteikiamas žemėlapis su visomis Vilkinės pažymėtomis vietomis ir pramogomis. Tad atvykę svečiai gali ne tik sėsti prie stalo ir puotauti, čia galima susirengti puikią ekskursiją. Beje, pavadinimas kilo nuo Vilko akmens. Mat šioje Neries vietoje yra upės rėva, o jame beveik dviejų metrų raudono granito akmuo. Juos irgi galima aplankyti.
Į naują sezoną su nauju šefu
Vėlyvą pavasarį prie „Vilkinės“ komandos prisijungė talentingas meistras – šefas Rokas Jarašūnas. Jis čia grįžo tiesiai iš Ispanijos. Tačiau savo virtuvėje naudoja ne tik ispanų, bet ir prancūzų, italų bei japonų virtuvės technikas, jas puikiai suintegruodamas ir sujungdamas su vietine, čia pat augančia produkcija.
Didžiausią džiaugsmą, kaip jis pats pasakojo, jam kelia miškų ir laukų įkvėptas maistas. „Pasiskini pušų pumpurų, laukinių rūgštynių, nueini į avilį, prisirenki medaus, o pyragui paprašai Domo virto alaus. Ir ko daugiau norėti?“, – sako Rokas.
Išties meniu paprastai įspūdingas. Mat beveik viskas, ką valgai – tiesiog stūkso tau už nugaros. Pasisveikinimui gauname šefo keptos duonos ir šefo mušto sviesto, agurkėlių iš šiltnamio ir medaus iš avilio už keliolikos metrų. Laukinių rūgštynių sriubai skirtas kiaušinis marinuojamas alaus samagone, o ant žuvies – Vilkinės miškų pesto. Prie 16 val. ruošto jaučio žando – pastarnokų šienas. Šaltai sriubai gazpacho – viskas kas tuo metu lauke ir truputėlis pernykščių pomidorų dėl skonio stiprumo ir spalvos. Šokoladiniam vietinio alaus pyragui brownie tereikia sezoninių uogyčių ir iš daržo atkeliavusių braškių ledų. O drąsesniems – pasmaližiauti gavome ir traškių bitučių.
Kadangi dar ragavau ir pusryčius, tai didžiausią laimę gomuriui suteikė Pastrami sumuštinis. Ant šefo keptos duonos savaitę ruošta jautiena su marinuotais agurkėliais. O vietines salotas papildė alaus padažas, nes kaip įprasta, Joninų savaitgalį čia vyko aludarių suvažiavimas – „Homebrew Symposium’19“.
Vietos šeimininkas Domas Vyšniauskas ne tik domisi alaus kultūra, bet ir pats netrukus oficialiai pakvies į savo alaus daryklą Danijoje.
Ne tik alus
Kaip Dervynas be vyno? Taip, čia yra nedidelė, bet puikiai parinkta vyno korta. Galima užsisakyti ir šampano, ir austriškų, garsaus gamintojo, vynuogių sulčių – vairuojantiems. Aišku, jeigu jums vietinių obuolių sulčių negana.
