Vėlių garbei rengiama šventė

Pomirtinis gyvenimas žmonėms nuo seno buvo nepažįstamas, mistiškas, todėl apipintas daugybe apeigų ir papročių. Žmonės tikėjo, kad vėlės po mirties vis dar lankosi žemėje, o bijodami, kad šios nieko blogo nepadarytų, jas pagerbdavo vaišėmis. Vaišių ir puotų tradicija Vėlinių dieną žinoma jau nuo pagonybės laikų, tačiau apeiginis valgymas, kaip Kūčių vakarienė, iki šių dienų neišliko.

„Paprastai Vėlinių šventei būdavo gaminami „tamsieji“ patiekalai, kaip kraujiniai vėdarai, jukos, barščiai, šiupiniai. Ant stalo taip pat būtinai būdavo dedama ruginė duona ir alus – ant kiekvieno kampo po ąsotį“, – Kaune vykusioje Vėlinių tradicijoms atminti skirtoje Tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų mugėje pasakojo etnologė Jūratė Bytautė.

Pasak etnologės, kur kas gilesnės ir senesnės tradicijos mirusiesiems per Vėlines ant kapų nešti ne gėles ar žvakes, bet vaišes. Ši tradicija dar kai kur sutinkama Baltarusijoje, tačiau visiškai išnykusi Lietuvoje.

Paprastai Vėlinių šventei būdavo gaminami „tamsieji“ patiekalai, kaip kraujiniai vėdarai, jukos, barščiai, šiupiniai. Ant stalo taip pat būtinai būdavo dedama ruginė duona ir alus – ant kiekvieno kampo po ąsotį.
J. Bytautė

„Į mirusiesiems skirtą šventę būdavo kviečiami giminės ar kaimynai, o vėliau likusios vaišės nešamos ant kapų: gėrimai (vynas ar midus) išpilami ant kapo, o maistas paliekamas. Paprastai šias vaišes surinkdavo gyvūnai ar elgetos. Buvo tikima, kad e

Foto: Shutterstock

Duona – gyvųjų ir mirusiųjų maistas

Surengtoje mugėje duonos kepėjas Gintaras Ruzgys papasakojo apie duonos simboliką ir kepimo ritualą. Pasak amatininko, duoną lietuviai laikė tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų maistu, todėl per Vėlines duona būdavo dedama garbingiausioje stalo vietoje, dalinama nepasiturintiems, elgetoms.

Pagal senuosius receptus tris dienas ruošiama, minkoma ir kepama duona yra ritualas, reikalaujantis ramybės ir susikaupimo. „Gaminant tikrą tautinio paveldo duoną, taip, kaip darė mūsų protėviai, nenaudojame jokių prietaisų, viskas „matuojama“ pojūčiais – tiek minkymas, tiek malkų kūrenimas. Kad visa tai padarytume tinkamai, turime išlaikyti vidinį balansą, būti ramybėje, viską daryti švaria galva, o tai reiškia atsiduoti laiko tėkmei, vengti pašalinių įtampų ar streso. Štai, pavyzdžiui, kūrenant krosnį, netgi paskambinę telefonu gali išmušti iš ritmo, o tada reikia susikaupti ir vėl nurimti, kad suprasčiau ugnį, koks karštis, kada galima kepti duoną“, – su ruginės duonos gamybos procesu mugės svečius pažindino G. Ruzgys, pridurdamas įdomų faktą, kad anksčiau iškeptą duoną valgydavo po savaitės ar šventinėmis dienomis, kai ji tapdavo brandesnė ir skalsesnė, mat šviežiai kepta duona, turinti daugiau cukrų, skatindavo apetitą.

Foto: Shutterstock

Visais laikais žmonės norėjo bendrauti

Nors Vėlinės šiandien laikomos rimties ir susikaupimo diena, senosios tradicijos atskleidžia kitą šios šventė pusę – socialinį bendravimo poreikį. Buvo ne tik pagerbiami mirusieji – prie stalų ar kapų susirinkę giminės bendraudavo, dalindavosi naujienomis.

„Be abejonės, ši tradicija, noras bendrauti, parodyti rūpestį ne tik mirusiesiems, bet ir gyviesiems, išlikusi iki šių dienų: per Vėlines lankomi kapai, artimieji, kaimuose gyvenantys giminaičiai. Žmonės prie stalų šią šventę pamini kukliau, tačiau taip pat šventiškai. Tai rodo ir prieš Vėlines suaktyvėjusi prekyba tautinio paveldo produktais, kaip šakočiai, pyragai, sūriai, duona ir pan.“, – sako Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos pirmininkė bei mugės organizatorė Jolanta Kubolienė.

Į mirusiesiems skirtą šventę būdavo kviečiami giminės ar kaimynai, o vėliau likusios vaišės nešamos ant kapų: gėrimai (vynas ar midus) išpilami ant kapo, o maistas paliekamas. Paprastai šias vaišes surinkdavo gyvūnai ar elgetos.
J. Bytautė

Kaune, Šilainių turgavietėje, vykusios rudens mugės „100 metų iš kartos į kartą“ vieta pasirinkta neatsitiktinai, mat turgavietė kaip prekybinė vieta taip pat yra tautinio paveldo objektas.

Iki šiol tautinio paveldo kūrėjai savo produkciją garsino pavieniui, dažnai išsimėtę įvairiuose didžiuosiuose Lietuvos turguose ar mugėse. Asociacija tikisi suburti tautinio paveldo gamintojus po vienu stogu ir kartu su atpažįstamais ženklais keliauti po Lietuvą organizuojant muges, šviečiant visuomenę apie senuosius amatus ir tradicijas bei garsinant tautinio paveldo ženklą.