Kai šis barbekiu restoranas pradėjo darbą, iškart sugalvojau, kad man ten eiti nereikia. Nors mane ir ragino skaitytojai, ir klausė mano nuomonės.
Buvęs savininkas (dabar jau nebe savininkas) garsiai nuo scenos sakė, kad restoranui viskas bus gerai ir be Užkalnio, nereik jiems apžvalgų. Niekas lipdukų apie mane neklijavo, niekas nesakė, kad man ten eiti negalima, bet aš neinu ten, kur nesu laukiamas. Vaikštau ten, kur manęs pasiilgo, nes tokių yra pakankamai, ir ačiū Dievui. Esu laukiamiausias svečias šimtuose Lietuvos restoranų ir tuo didžiuojuosi. Kam nepatinka būti mylimu ir laukiamu?
Dar „Keulė rūkė“ buvo ta bendrovė, kuri, atrodė, mokė visą Lietuvą rinkodaros. Buvo visko. Prieštarą kėlė pats pavadinimas: pirmiausia, argi taip galima rašyti žodį „kiaulė“, sakė megztieji sijonai kalbininkų apkasuose. Antra, nebuvo aišku, ar ta kiaulė rūkė, tai yra, traukė cigaretę po cigaretės, ar ta kiaulė buvo rūke, tai yra, rūkuose, panašiai, kaip „Ežiukas rūke“ (žinote tą rusišką animacinį filmą, kurį Sovietų Sąjungoje laikė geriausia pasaulio animacija, neva, apdovanotą ir pripažintą geriausia pasaulyje, nors tai buvo tokia pati išsigalvota nesąmonė, kaip ir tai, kad Anglijos karalienė geria Anykščių vyną – „Ežiukas rūke“ vieną kartą laimėjo vieną tarptautinį konkursą).
Be to, „Keulė rūkė“ labai mėgo šokiruojamą rinkodarą, apie kurią neturiu nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Pats kažkada pardavinėjau Vilniaus oro uoste puodelius „Duskit pavidolei“ ir moteriškas kelnaites su Vytim, didelių pinigų nepasidariau, bet paskui nusprendėme su bičiuliu, kad yra geresnių būdų uždirbinėti pinigus.
Manęs neįžeidė nei žavėjo nei šventos knygos, aptepliotos barbekiu padažu, nei infantilūs piešiniai ant sienos su Vladimiru Putinu ir Donaldu Trumpu (apgailėtina moksleiviško lygio kūryba, bet čia tik mano nuomonė, ir jei parodė per kokią nors Vakarų žinių laidą, vis tiek tai apgailėtina). Tačiau esu pakankamai patyręs maisto kritikas, kad žinočiau, jog jokios marketingo priemonės nepadės, jei maistas nėra vertas dėmesio. Žinoma, jei maistas geras, tai rinkodara gali atkreipti į ją valgytojų dėmesį ir sukurti šiokį tokį išskirtinumą informacijos lauke. Tačiau visų pirma aš vertinu maistą. Net aptarnavimas man yra ne toks svarbus, juo labiau, kad, būdamas pažįstamu veidu, dažniausiai gaunu geresnį aptarnavimą, nei vidutinis.
Aš atvažiavau į Kauną, kad įvertinčiau būtent šį restoraną, esantį prie prekybos miestelio „Urmas“. Kaunas yra mano gimtasis miestas, kuris mane tokį išaugino. Kas be ko, Kaune, Pramonės prospekte, turbūt esu mažiau pažįstamas, nei hipsteriniame Vilniaus Senamiestyje, tiksliau, toje gatvėje prie stoties, kur „Keulė rūke“ atidarė pirmąjį restoraną.
Restoranas atrodo kaip didelis stiklo ir metalo stačiakampis gretasienis, gal tokia laikina autobusų stotis. Langai tamsinti, kad smalsuoliai nematytų, kas darosi viduje. Interjeras industrinis, daug metalo. Aplink viskas apkabinėta šmaikščiais užrašais. Šmaikštūs užrašai man įspūdžio nedaro, bet ir netrukdo.
Pasiimam su bičiuliu visko labai daug – pirmiausia, reikia visko paragauti, o antriausia, man juk reikia paerzinti tuos skaitytojus, kurie vėl sakys „kiek tu gali valgyti“. Aš valgau, kaip jau esu sakęs, kiekvieną dieną, ir dažniausiai net po kelis kartus. Kiek užsisakau, ne viską suvalgau. Man svarbu daug visko paragauti.
Einame į terasą ant stogo: ten šviesiau bus fotografuoti, juo labiau, kad gražūs orai.
Maistas man pasirodo įvairus. Geriausias dalykas yra šonkauliai (8,50 EUR) – jie tikrai ne per riebūs, pilni skonio ir jei ne vieni geriausių šalyje, tai tikrai Kaune skanesnių nesu valgęs, ir tai stiprūs žodžiai, patikėkit jūs manim. Pažiūrėkite tą nuotrauką, kur praplėšta šonkaulių mėsa parodyta iš arti.
Mažiau įspūdingas yra mėsainis su plėšyta kiauliena (4 EUR). Jis galbūt būtų daugelį nustebinęs prieš keletą metų (tiesa, ir stebino), bet šiandien plėšyta kiauliena nėra joks stebuklas. Plėšytą kiaulieną net Anykščiuose ir Joniškyje galima gauti, ir net labai neblogą. Ir čia nieko išskirtinio neradome. Matyt, nepakanka būti pradidinku, reikia judėti ir į priekį. Nors sumuštinis skanus ir suvalgau jį visą.
Bulvytės su visokiais priedais (3 EUR) – štai jos, nuotraukoje – džiugina netaupumu ir vizualia bei skonio gausa. Taip ir turėtų būti. Vien šito patiekalo turėtų užtekti visiems pietums bet kuriam normaliam asmeniui.
Mane kiek nuvylė dešrelės (5 EUR). Restoranas su žodžiu „kiaulė“ pavadinime turėtų pateikti neįtikėtinas kiaulienos dešreles, tegu jos nors ir dešimt eurų kainuoja, nors ir penkiolika, bet tegu tai būna kvapnios, su aiškia struktūra, su priedais – kokiais aitriais pipirais, ar pankoliais, ar sūriu – o ne truputį pagerintos prekybcentrio pieniškos dešrelės. Nesakau, gal šitos ir ne iš prekybcentrio. Tikriausiai ne iš prekybcentrio. Bet buvo blankios.
Dviese sumokėjome 23,50 EUR (įskaitant ir padažą, kurį nusipirko mano bičiulis, ir kuris žadina išdeginti tą kūno dalį, apie kurią čia mes nerašysime, žiūrėkite nuotrauką) ir dar, žinoma, palikau arbatpinigių (tam ant prekystalio yra dežutė). Kokios išvados? Šonkauliai – geriausi Kaune, verta nuvažiuoti. Labai geros bulvytės. Kiti dalykai suvalgomi, nors revoliucijos nepadarys. Tai normalus restoranas, ir turbūt dar ilgai ten bus, nes lietuviams patinka paprastas stipraus skonio maistas, dar ir su mandru pavadinimu. Trys žąsys iš penkių.
Keulė rūke, Pramonės 16A, Kaunas. Tel. +370 629 26163.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 20:00,
penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki 22:00
