Šiandien jau kita diena, ir grįžome prie įprastinės tvarkos. Kai kuriuos skysčius vartoti galima, bet jų reklamuoti, girti juos arba garsiai jais mėgautis – ne. Tai todėl nepykite, jei ši restorano apžvalga bus šiek tiek skylėta, bet gal mano dešimties balų humoras ir tikslios įžvalgos, tikiu, vis tiek jus paliks patenkintus.
Ši apžvalga yra iš kelionės po šiaurės Lietuvą. Biržai yra nuostabus miestas su nebeveikiančia siauruko stotimi, o šalia yra Rinkuškių kaimas prie Širvenos ežero. Ten restoranas „Alaus kelias“, kurį labai daugelis rekomendavo Feisbuke, tačiau į kurį spyriojausi ir nenorėjau važiuoti – ne iš kvailo nenoro klausyti patarimų (o toks noras gali būti man būdingas), o todėl, kad maistas prie alaus Lietuvoje turi blogą reputaciją.
Žinote tuos visokius „rinkinius prie alaus“, kur būna papjaustyta ir pačėčkavota pigiausio sūrio iš prekybcentrio, kokio nors kumpelio ir dar prastos duonos, pirktos pagal pigumą. Tie rinkiniai – viena liūdniausių dainų lietuviškos kulinarijos albume. Dar būna rinkiniai prie vyno, ir nuo tų lygiai taip pat norisi verkti. Tie rinkiniai yra nusikaltimas gastronomijai, už kurį turėtų baudžiama, kaip už tyčinį skonio žalojimą.
Aš jau daug metų rašau apie restoranus, ir todėl visai neieškau dar vieno tokio, kur man pasiūlytų rinkinuką. Tačiau, kadangi buvome Biržuose, ir dar su šuniuku, o „Alaus kelias“ turi terasą ir yra šalia, nusprendėme, kad gal viskas bus gerai.
Pastatas ir interjeras nestebino (sakykim, vidutiniškas, tvarkingas), nors didelis Biržų krašto žemėlapis ant sienos atrodo puikiai. Aš šiaip mėgstu žemėlapius.
Valgiaraštis didelis ir visa galva išmanesnis, negu galima buvo tikėtis iš provincijos aludės. Kai perskaitai tokius dalykus: „Austrių padaže marinuoti kiaulienos šonkauliukai su šviežiomis daržovėmis, saldžiaisiais žirneliais bei japoniškais krienais paskaninta bulvių koše“, negali patikėti, kad esi toli nuo Vilniaus, šalies pakraštyje, kur dar prieš dešimt metų apie japoniškus krienus nebuvo girdėję. Žinote, kas yra japoniški krienai? Jie žali, nes padažyti žaliosios arbatos milteliais, ir labai stiprūs, nes pastiprinti garstyčių milteliais.
Pasirodo, valgiaraštį kūrė kviestiniai specialistai, kurie mokė ir vietos personalą. Jokios saviveiklos. Dar valgiaraštyje ir sušių (taip, sušiai Rinkuškiuose, ar galite patikėti?), bet apie tai vėliau.
Sūrio gabalėliai, atnešti kaip užkanda, nudžiugino tiek, kad po vakarienės dar to sūrio nusipirkome parduotuvėje prie restorano. Namuose ragaujamas jis buvo jau prastesnis – sausas ir kietas.
Jautienos karpačas (5 EUR) buvo skanus, gal mano skoniui žalumynų per daug, tiesiog tokia kupeta, bet juk yra kam labai patinka žalumynai.
Aštri raudonųjų pupelių sriuba su mėsa (4,50 EUR) buvo ypač gera ir tiršta. Sriuboje buvo visko tiek, kad širdis džiaugėsi. Labai mėgstu, kai netaupoma.
Šaltibarščiai (3 EUR) buvo vidutiniški, bet, kaip jau esu sakęs, labai retai restoranuose būna puikūs šaltibarščiai. Šituose mums stigo švelnumo ir labai norėjosi daugiau kiaušinio. Dėkite daugiau kiaušinio, visada, ir aš išeisiu su didele šypsena.
Kiaulienos šonkauliukai (jau minėjau juos) buvo žaliai apibarstyti, ir pati mėsa buvo puiki, ne per riebi, tiksliai tokia, kaip man patinka (8 EUR).
Kai yra kiaulienos valgymo nuotaika, tai negalima stabdyti, ir todėl dar užsisakėme kiaulienos išpjovą su bulvių koše ir mažais šoninės gabaliukais (irgi 8 EUR). Man tai buvo absoliučiai nebe provincijos patiekalas – ir rafinuotas, ir kartu jaukus. Net saulėje džiovinti pomidoriukai man patiko. Šoninės gabalėliai stiprino skonį.
Kai dėl sušių, tai mano draugė sakė – kam juos užsisakinėji, nejau nori nusivilti? Aš paaiškinau: tiesiog taip neįprasta juos matyti valgiaraštyje, kad noriu paragauti ir pažiūrėti, ar bus labai blogai. Labai blogai nebuvo. Aštuoni gabalėliai kainavo 6 EUR, ir sušiai buvo įprastinės lietuviškos kokybės, kas nėra didelis pagyrimas. Taip, tokius parduoda daugelyje sušių restoranų Vilniuje, bet nuo to nėra lengviau. Ne, nereikia alaus restoranui užsiimti sušiais. Aš suprantu, yra troškimas, kad valgiaraštis būtų kuo įvairesnis, bet sušius gaminti yra sunkiau, nei atrodo. Aš mokiausi sušius gaminti Londone ir žinau.
Už puikią vakarienę sumokėjome 44,80 EUR, ir jei įdėmiai perskaitysite čekį, pamatysite, kiek arbatpinigių palikome.
Tokių restoranų provincijoje reikia. Tokie restoranai yra žingsnis į priekį. Ir tokie restoranai gerina ir reabilituoja aludės vardą mūsų šalyje. Keturios žąsys iš penkių.
Alaus kelias, Alyvų g. 8, Rinkuškiai, Panevėžio Apskritis. Tel. +370 8 659 52526.
Tinklalapis: http://www.rinkuskiai.lt/restoranas
Feisbuko profilis: https://www.facebook.com/Rinkuskiai/
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.
