Ar esu kitų restoranų picas vadinęs irgi geriausiomis? Esu. Jau rašau apie maistą septynerius metus, aplankiau šimtus restoranų ir vieną dalyką žinau tikrai: restoranų rinkoje viskas keičiasi, kaip ir šiaip pasaulyje ir gyvenime. Įsivaizduokite: kai pradėjau rašyti apie restoranus, fotografuodavau maistą telefonu „Google Nexus“, manęs beveik niekur nepažindavo, „Laukinių Žąsų“ prekės ženklo nebuvo, „In Vino“ Nidoje atrodė kaip vienuoliktas pasaulio stebuklas (nes terasa ant stogo, čia tai bent) ir už šimtą litų keturiese šalyje galima buvo neblogai pavalgyti. Tai nenuostabu, kad ir lyderiai keičiasi.
Tos picos, kurias šen bei ten esu vadinęs geriausiomis, jos ir buvo geriausios, kol neatsirado geresnių, arba kol pačios nenusivažiavo. Picerijos, būna, užmiega ant laurų ir pradeda daryti bet ką, taupyti ir paprastinti procesus arba išgalvoti kvailus receptus: picos su lakštingalų kepenėlių paštetu, picos su driežų uodegų kapotiniu, picos su braškių uogiene.
Pradėkime nuo pradžių. „Užupio picerija“ daugel metų man buvo tokia vieta, kurios niekam nerekomenduodavau. Kodėl? Na, pirmiausia, kažkada, labai seniai, ten buvau valgęs ir picos pasirodė abejotinos: tešla buvo per stora ir per sunki, pati pica buvo perkrauta priedų.
Mane, tik ką atvykusį į gyventi Vilnių po septyniolikos metų pertraukos, erzino ta minia, kuri ten rinkdavosi: siauruose ratuose žinomi paaugliai pižonai atvažiuodavo skolintais iš tėvų mandrais automobiliais, pasistatydavo juos priešais piceriją ir sėdėdavo dairydamiesi, ar visi juos matė.
Maniau, kad visas „Užupio picerijos“ patrauklumas yra jos vieta – nuostabus Užupio kampelis, visiškai itališkos išvaizdos aikštukė, piazetta, bet juk man turistinės išvaizdos nepakanka. Maža to, galvojau aš, dažniai tobulose turistinėse vietose esantys restoranai visiškai nesistengia, ten juk bet kuriuo atveju ateina minios. Tiesa yra ne tokia, sakau jums, dar kartą pagalvojęs. Ši taisyklė („neik į turistines vietas“), veikianti Venecijoje ar Londone, turi daug išimčių Vilniuje. Tiesiog priešais Arkikatedrą esantis „Telegrafas“ („Kempinski“ viešbutyje), „Stikliai“ ir „Stiklių aludė“, jaukiausiame Senamiesčio kampe, „Ti‘ana“ Didžiojoje gatvėje, „Dine“ Gedimino prospekte – visa tai yra puikūs restoranai, o ne turistų gaudyklės.
Žinoma, būna ir kitaip. Sostinės Pilies gatvėje ir prie Rotušės esama vietų, kur maistas blogesnis, negu Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje. Neminėsiu pavadinimų, tiek to. Minios keliautojų sėdi, šlamščia pašildytus neva lietuviškus maistus ir galvoja, kad čia gerai.
Tos minios mane gąsdindavo ir „Užupio picerijoje“. Kada tik eidavau pro šalį, tai vis minios ir minios. Kartais net eilė laukia, kada gaus atsisėsti. Dar ko, galvojau. Minia – reiškia blogai. Tai irgi buvo neteisingas nusistatymas: juk puikiai žinau, kad, pavyzdžiui, Čikagoje visos vertos dėmesio picerijos visada pilnos žmonių, iki paskutinės kėdės, ir eilės laukia ir po valandą, ir po dvi. Pats ne kartą esu laukęs, ir žinodavau, ir žinau ligi šiol: Amerikos didmiestyje, jei prie restorano nėra eilės, ten turbūt neapsimoka eiti. Tai kodėl negalėjau pagalvoti, kad ir Vilniuje gali būti taip pat?
Gavome staliuką terasoje tik todėl, kad paskambinome rezervuoti labai iš anksto. Žmonių daugybė. Pilna užsieniečių, ir mane nukrato šiurpas: gal visgi vėl pataikiau į turistų gaudyklę? Prašau, Dieve, būk man gailestingas.
Atsiverčiame valgiaraštį, ir vėl sustoja širdis. Valgiaraštis didžiulis. Aš nemėgstu ilgų valgiaraščių, man jie kelia įtarimą ir primena tinklines picerijas, kurios turi visko, nuo koldūnų iki Kijevo kotletų ir kepsnių, ir viskas būna iš labai didelio šaldytuvo, šildyta labai galingoje mikrobangėje. Tačiau čia, valgiaraštyje, skaitau, kad ši picerija yra sertifikuota Neapolio picų asociacijos (Associazione Verace Pizza Napoletana). Čia ne šiaip sau ženklelis. Lietuvoje daugiau tokių picerijų nėra. Latvija ir Estija neturi nė vienos, kuri būtų taip sertifikuota. Rusijoje yra viena tokia picerija, didžiulėje Vokietijoje – trys. Britanijoje – dvi. Man atrodo, tai fantastinis pasiekimas Užupiui. Ragausiu ir žiūrėsiu, ar ir man ir mano draugams taip pasirodys. Jei kas nors išmano picas, tai aš. Nežinau, ar Lietuvoje yra žmogus, kuris tiek daug sveikatos ir laiko paskyrė atkakliam picų ragavimui penkiuose žemynuose, kaip aš.
Ir tada ateina momentas, kai suprantu, kad noriu beveik visko. Laimei, panašiai jaučiasi visa mūsų kompanija. Tai ir užsisakome, nestabdydami. Klausiame padavėjos, ką rekomenduoja, ir, patikėkite, ji moka ir gali rekomenduoti, neužsikirsdama ir kalbėdama pasitikinčiai. Ir ji pastebi, kada gėrimai eina į pabaigą, ir pasiūlo kaip tik laiku, nors laksto aplink kelis staliukus.
Draugė pašaukia mūsų šuniuką: „Oregon!“. Atsisuka amerikietis diedukas nuo kito staliuko. Sako, aš iš Oregono, tik dabar gyvenu Kalifornijoje. Geras sutapimas? Manau, kad taip. Gal net Dievo ženklas, kad toliau bus dar geriau.
Rekomenduotas užkandis, „Užupio Parmiagana“, yra baklažanai, užkepti su mocarela, pomidorais ir bazilikais, ir užbarstyti kietuoju sūriu (6 EUR). Padavėja sako, čia jų legendinis patiekalas. Ir aš jį ragauju, nors baklažanus retai mėgstu, ir tai yra nuostabu. Nė lašo baklažano kartumo. Saldūs pomidorai.
Aš dar paprašau duonelės „Povera“ (4,50 EUR) – tai picos tešla, užkepta su kietuoju sūriu ir česnakais. Rinkausi pagal aprašymą. Nenuvylė nė kiek. „Povera“ reiškia „vargdienių“. Aš gal ir ne vargdienis, bet man tokie paprasti dalykai labai tinka.
Spagečiai su pesto ir buivolės pieno mocarela (10 EUR) buvo dar viena sėkmė. Nepervirti, al dente, kvepiantys ir tokie, kad vos nesurijau vienas, kai man davė tik paragauti. Čia buvo tikra Italija: jau po užkandžių nebegali daugiau sutalpinti maisto, bet nesustoji, nes viskas labai skanu.
Palaukit, dar užkandžiai nesibaigė. Ravioliai su baravykais ir sūriu (9 EUR). Ravioliai, jeigu ką, yra kaip koldūnai, bet šitie buvo kaip kokie bučiniai. Man jie buvo tokie, kad gaila buvo nuryti. Aš valgiau ir dūsavau, galvodamas, kaip reikės įveikti dar ir picą.
Picas paragavome tris: „Principessa“ (tai reiškia princesę), ir jos kraštas įdarytas sūrio kraštu, su paprastąja mocarela, buivolės pieno mocarela ir pecorino sūriu – 12 EUR, „Fernando“ (9 EUR ir dar 2,50 EUR priedas už buivolės pieno mocarelą), irgi su įdarytais kraštais, su saliamiu ir rikota, o pati pica su kumpiu ir dar pecorino sūriu, ir paprastą su kumpiu ir grybais – 8 EUR. Visos trys buvo tobulos, tešla buvo ideali, priedų buvo tiek, kiek reikia, skonis buvo labai stiprus, bet mane galutinai papirko sūrio kraštas. Aš taip mėgstu sūrio kraštą picoje, net ir pačioje Italijoje jis retai matomas (tai labiau amerikietiškas pramanas). Vienintelis neišpildytas noras (o čia buvo mano norų išsipildymo vakaras) – aš norėčiau itališkos kvapnios kiaulienos dešros su pankoliais, salsiccia, gumuliukų. Jie man yra skaniausias picos priedas. Galėčiau vien juos ir valgyti.
Mes taip pasileidome valgyti, kad net desertus tris užsisakėme: norėjome plikytų pyragaičių su kremu ir spurgyčių, o padavėja dar patarė tiramisu (visi po 4 EUR), tai sakom, neškit, gyvename vieną kartą. Viskas buvo nuostabu, o gal jau mes tada nebegalėjome nieko suprasti? Spurgytės buvo tokios karštos, kad kai kurie vos burnos neišsidegino.
Keturiese už visą šią puotą, po kurios vos galėjome pajudėti, sumokėjome nedaug: 128.15 EUR ir dar šiek tiek arbatpinigių. Kiek? Palikti Lietuvoje reikėtų apie dešimt procentų. Mes taip darome, taip darykite ir jūs.
Koks įvertinimas? O kaip jums atrodo? Tikra Neapolio pica Vilniuje, vienintelė tokia Baltijos šalyse, kur kiekvienas patiekalas buvo nepriekaištingas. Ir dar tas sūrio kraštas. Tai kas, kad pilna turistų. Tai kas, kad reikia laukti. Tai kas, kad kažkada buvo kitaip. Gyvenimas yra dabar: todėl penkios žąsys iš penkių, ir pasveikinkit geriausią Neapolio picą Lietuvoje.
Užupio picerija, Paupio g. 3, Vilnius. Tel. +370 5 215 3666. Facebook profilis.
Pirmadieniais nuo 10:00 iki 23:00, nuo antradienio iki penktadienio nuo 08:00 iki 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 09:00 iki 23:00.
