Garsioji Madrido Didžioji aikštė skaičiuoja jau beveik 400 metų. Ji mena bulių kautynes ir Ispanijos inkvizicijos teismus. Šiais laikais čia mėgstama susitikimų vieta.

„Čia kunkuliuoja gyvenimas, pilna restoranų, kavinių ir suvenyrų krautuvėlių. Tačiau turistai dažniausiai nė neįtaria, kad už kolonados yra seniausias pasaulyje restoranas“, – pasakoja reporterė Meggin Leigh.

Didžioji aikštė apsupta senovės. Daugelis akmenimis grįstų gatvelių skaičiuoja šimtmečius. Už kiekvieno kampo slypi istorinės vertybės, bet viena yra tiesiog išskirtinė.

Gonzalesų šeima seniausią pasaulyje restoraną perėmė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Dabar jam vadovaujantis Antonio Gonzalezas yra jau trečios kartos atstovas. Šeimos tradicijos čia pačios svarbiausios. Restorano interjere atspindėta tiek dabartinių savininkų šeimos istorija, tiek originali aplinka.

1986-aisiais Guinnesso rekordų knyga paskelbė, kad „Sobrino de Botin“ yra seniausias pasaulio restoranas. Dėl tokio statuso svarbu laikytis kelių sąlygų, teigia restorano valdytojas A. Gonzalezas.

„Kriterijai tokie, kad reikia būti išsaugojus vardą, veikti toje pačioje vietoje ir veikla turi būti nenutrūkusi nuo pat įsteigimo. Mūsų restoranas juos visus atitinka“, – paaiškina jis.

Restoranas kasdien atidaromas apie 13 val., o darbuotojai jau nuo ryto įtemptai triūsia, ruošdamiesi lankytojų antplūdžiui. „Botino sūnėnas“ garsėja tradicine ispanų virtuve.

„Mūsų pagrindinis patiekalas yra keptas, tik pienu žindytas paršelis. Tai senas tradicinis patiekalas, kurį kepame unikalioje krosnyje. Ji sumūryta 1725 metais ir išliko originali. Joje ant atviros ugnies kepame savo patiekalus“, – sako Robertas Manzaneque`as, virtuvės šefas.

Kaip papasakoja restorano valdytojas, valgomasis yra net senesnis už patį restoraną, įrengtą 1580-aisiais. Vynas čia išdėliotas tik kaip dekoracija, nes patalpoje per daug drėgmės.

„Tokia patalpa buvo naudojama galbūt nuo maurų laikų, nuo 9-ojo amžiaus. Jos paskirtis buvo gynybinė, kaip ir visų Madrido senamiestyje esančių pastatų. Tai tradicinė arabiška konstrukcija“, – aiškina A. Gonzalezas.

Vienas ypatingas čia nuolat valgydavęs svečias buvo amerikiečių rašytojas E. Hemingway, supažindina Meggin Leigh: „Jis taip mėgo šį restoraną, kad aprašė jį savo knygose „Fiesta“ ir „Mirtis per popietę“.

„Jis buvo lyg mūsų šeimos narys, restorane jautėsi kaip namie. Kartą pamėgino gaminti paeliją, bet rezultatas buvo nekoks. Mano senelis jam pasakė: „Ernestai, tu geriau rašyk, o paeliją aš pats paruošiu“, – atskleidžia A. Gonzalezas.

Kaip vienoje iš savo knygų teigia rašytojas, apsilankymo metu jis pietavo antrame restorano aukšte, valgė būtent anksčiau minėtą tik pienu žindytą paršelį.

Daugiau apie restoraną žiūrėkite reportaže.