Buvau lygiai taip pasijutęs vienos restorano inspekcijos metu, nors jokios prievartos mums netaikė. Viskas vyko savo noru.
Nuėjome netikėtos vietos bandyti sostinės Naujamiestyje su bičiuliu, plačiai pagarsėjusiu universalaus rašymo meistru Rokiškiu Rabinovičiumi. Jo tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi, taip pat žinomi ir valdžios atstovams, nes neseniai jis gavo valstybės apdovanojimą už savo rašymus ir kovą su priešiška propaganda, ir aš nežinau vertesnio autoriaus tokiam apdovanojimui gauti. Rabinovičiaus net neapsiverčia liežuvis vadinti tinklaraštininku, nes jis yra tikras rašytojas.
Ko daugelis iš jūsų nežino, tai Rabinovičiaus dėmesio maistui ir išmanymo apie jį: ekscentriškasis eruditas žino viską ne tik apie intymią higieną (yra rašęs stulbinamo populiarumo straipsnių apie niežėjimą įvairiose kūno vietose) ir apie šiuolaikinės bankininkystės suktybes ir verslo organizavimo procesus ir įdomybes, bet ir apie pavalgymą. Prieš daugel metų, kai jis buvo jaunesnis, stulbindavo gebėjimais valgyti beprotiškai daug. Žinote tas picas, kurios yra per visą stalą? “Šeimyninio” dydžio ar panašiai? Tokias jis dvi suvalgydavo, ir dar užsisakydavo cepelinų. Ir išgerdavo kavos ant viršaus.
Su Rabinovičiumi nuėjome, mano iniciatyva, išbandyti „Žemaičių ąsočio“. Restoraną jau daug metų praeidamas ir pravažiuodamas matydavau Naugarduko gatvėje (iš lauko langinės išpaišytos, šviečia iš toli - gal nebūtinai mano mėgstamas liaudies stilius, bet tai juk liaudiško maisto restoranas), bet vis niekaip neprisiruošdavau nueiti, vis ko nors egzotiškesnio ieškodavau. Lietuviškam maistui man visada būdavo tik “Stiklių aludė” Senamiestyje, o čia toks lyg ir ne pakraštys (kur ten, Naujamiestis visai centras), bet kažkaip niekas nieko nebuvo apie tą vietą minėjęs, tai ir aplenkdavau. Pasirodo, be reikalo.
Iš išvaizdos - tradicinis lietuviškas restoranas. Virš baro parašyta “Rytoj alus nemokamai” - senas ir gerokai nutrintas angliškos aludės juokas (panašiai, kaip mano mėgstamas: “Neprašykite gerti skolon, nes mūsų neigiamas atsakymas gali jus įžeisti”), išverstas į lietuvių kalbą, bet kažkaip laiku ir vietoje. Apačioje ta pati informacija išversta atgal iš lietuvių į anglų kalbą, “Tomorrow beer for free” - angliškose aludėse ne visai taip būna parašyta, bet tiek jau to, svarbu, klaidos kaip ir nėra.
Ant sienos - eklektiškas garsių lietuvių portretų rinkinys, nuo Simono Daukanto ir Žemaitės iki Antano Smetonos, Maironio ir Salomėjos Nėries. Nemanau, kad šie žmonės čia valgė, ypač Maironis. Šiaip, dėl grožio turbūt.
Tinklalapyje rašoma: “Restoranas „Žemaičių ąsotis“ jums pristato laiko patikrintą lietuvišką-žemaitišką virtuvę. Lietuviško paveldo patiekalai gaminami iš seniausių receptų ir šeimos senolių užrašų. Čia rasite jaukią aplinką, įspūdingų molinių ąsočiu kolekciją, nuoširdų ir profesionalų aptarnavimą, naminio alaus ir maisto, paruošto, kaip pas močiutę kaime.” Visada skeptiškai vertinu tuos pareiškimus apie “senolių užrašus” - dar nemačiau senolių, kurie užsirašinėjo į bloknotą arba planšetę, kaip cepelinus ar blynus gaminti, bet tebūnie. “Laiko patiktintą” - šiaip jau tikrai. Jei tie lietuviški patiekalai tiek išgyveno, turbūt jie kažką turi savyje.
Ir mudu puolame užsisakinėti, nes toks sumanymas: dabar patys sau pasidarysim tą giminės balių, kai viską kemša kone per prievartą. Viską išbandysim, ko nesuvalgysim, tą prakandysim ir paliksim. Padavėja draugiška, bet lengvai šokiruota mūsų užsakymo, ir siūlo bent jau kai kuriuos patiekalus nešti po pusę porcijos. Gerai, sakom mes. Neškit po pusę.
Žinokit, vis tiek viskas išvirto į didžiausias istorijoje persivalgymo pratybas: ėjome per valgiaraštį kaip tankai, sėjome užsakymus kaip bombas, taškančias aplink visa, kas gyva. Šaudėme į viską, kas juda. JAV ir sąjungininkai kažkada (1991 metais) Irakui ištaisė operaciją “Audra dykumoje”, mudu gi su Rabinovičiumi surengėme plataus fronto puolimą “Branduolinis bulviakasis”, užsisakydami praktiškai be stabdžių. Manau, mus ligi šiol ten prisimena.
Kaip aš anksčiau nebuvau radęs šio restorano? Tai buvo kaimiškos virtuvės triumfas, net jei nebūtinai kiekvienas valgytas patiekalas būtinai buvo čempionas savo kategorijoje, bet viskas buvo dorai ir skaniai paruošta: tirštai, kvapniai ir gausiai.
Pats savęs nesuprasdamas, užsisakiau naminės giros, kurios paprastai nemėgstu, ir ji buvo puiki: ne sirupinis birzgalas, kokį gali prekybcentryje rasti, o tirštas eliksyras, kvepiantis duona.
Paėmėme dvi sriubas, abi po 3 eurus (dar ir kainos juokingos): alaus sriubą ir grybų sriubą, vienas iš kito ragavome ir negalėjome nuspręsti, kuri geresnė. Grybienė kvepėjo mišku ir grybų šviežuma, alaus sriuba buvo tiršta ir kartu gaivi, dar ir sūrio traškučiai prie sriubos, gal ir ne visai žemaitiški, bet buvo tobulai vietoje. Ir dar tie maži grybukai ant lėkštės prie sriubos puoduko: tokia graži detalė. Ne bet kaip padaryta.
Žirniai su spirgais, mano mėgstamas tradicinis šelmiškas patiekalas, po kurio geriausia miegoti vienam (tokia specifika, kam reikia, tas supras), tie išvis kainavo du eurus, bet spirgų buvo pridėta už dvidešimt eurų, ir kiekvienas spirgas buvo kaip sūrus gardėsis. Dabar rašau ir einu iš proto, kaip vėl noriu to maisto.
Pažiūrėkite į tas nuotraukas, kur cepelinas ir žemaičių blynas. Čia pusinė porcija! Vos į lėkštę telpa, ir čia pusė. Net valgiaraštyje įspėjama, kad porcija gana didelė. Normali porcija yra 6 EUR, mums už pusines paskaičiavo po tris eurus. Ir cepelinas, ir žemaičių blynas, kurio buvau pasiilgęs kone nuo vaikystės laikų, jie buvo puikūs. Gera bulvinė tešla, ne guminė, švelni ir kartu stangri.
Ir tai dar nebuvo viskas, nes mūsų dar laukė bulviniai vėdarai, kai jau vos galėjome kvėpuoti - ant metalinės petelnės, su spirgučių padažu ir grietine (6 EUR). Lietuva yra verta laisvės jau vien todėl, kad jos žmonės gamina bulvinius vėdarus.
Ar mes nesveiki? Taip, ypač Rokiškis Rabinovičius, nes jis dar norėjo grietinėlėje troškintų baravykų su bulvėmis (6 EUR), ir tie baravykai buvo įstabūs, kvepiantys - pažiūrėkite, net nuotraukoje atrodo gerai, čia tas patiekalas, kur rudo popieriaus gniutule.
Kai smegenų veikla buvo sustojusi ir mudu su bičiuliu jau sunkiai susišnekėjome dėl maisto sukeltos komos, atnešė dar ir uolektį keptos kiaulienos dešros (10 EUR). Uolektis yra 65 cm., ir iš nuotraukos galite pamatyti, kad čia niekas nesukčiauja. Man atrodo, kad dar ir ilgesnė ta dešra. Kiek jos suvalgėme, jau neprisimenu. Jei turite svečių iš užsienio, veskitės į tą restoraną ir užsakykite tos dešros, ir sakykite, kad lietuviai tokias po dvi kasdien suvalgo.
Dviese už viską sumokėjome 56 eurus, arbatpinigius ir likome nugalėti. Aš žiūrėjau į valgiaraštį ir man skaudėjo širdį, kad dar daug ko neužsisakėme - šonkaulių, kepsnio, žuvies, visokių rūkytų mėsų.
Yra lietuviškos patarlės, kurios šlovina saiką ir pamatuotą elgesį. Sakau jums: saikas, bičiuliai, yra tik tiems, kas neturi fantazijos. Kartais gera gyventi taip, lyg nebūtų rytdienos.
Puiki vieta lietuviškai pavalgyti ir svečią priblokšti. Keturios žąsys iš penkių.
Žemaičių ąsotis, Naugarduko g. 32, Vilnius. Tel. +370 616 99005. Tinklalapis: http://zemaiciuasotisz.lt/ Facebook profilis: https://www.facebook.com/Žemaičių-Ąsotis-899293793442250/
Nuo pirmadienio iki penktadienio: nuo 11:00 iki 23:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 13:00 iki 23:00.
