O su turgaviete, konkrečiai, Kauno Žaliakalnio turgumi, susijęs mano vienas geriausių vaikystės prisiminimų: kadangi mano mylima amžinatilsį močiutė, Izabelė Marčiulionienė, buvo gėlininkė ir prekiaudavo bijūnais ir astrais ir šitaip uždirbinėjo pinigą, tai aš kartais nueidavau jos aplankyti iš namų Žaliakalnyje ir ji man nupirkdavo turguje dar karštų varškės spurgų, ir skanesnių nebuvo net Laisvės alėjoje. Jei manote, kad čia bus dar vienas pagiriamasis straipsnis apie tai, kaip Kaune beveik viskas geriau, tai jūs klystate.
Straipsnis apie jamaikietiškos vištienos restoraną Vilniaus Halės turguje, prie geležinkelio stoties.
Halės turgus jau seniai yra atsigavęs ir pamėgtas sostinės mandruomenės, piniguočių ir gurmanų (šeštadienį gali ne vieną ekrano ir interneto žvaigždę sutikti, žvelgiančią iš po didelių tamsių akinių nuo saulės), čia yra ne tik gero maisto (greta, žinoma, vis dar yra kvepalų klastotės, plastmasinė avalynė deklasuotiems elementams ir tigrinės bei leopardinės tympos jų patelėms, o taip pat plastiko auskarai tokių spalvų, lyg būtų nukabinti nuo Kalėdų eglutės Pchenjane) – čia jau galima ir pavalgyti. Čia naujoji Vilniaus kulinarinė slaptoji vietelė.
Ir Halėje valgoma ir skaniai, ir stilingai. Tai labai džiugina, nes turgaus, kaip didmiesčio valgymo įvairovės, tradicija yra Vakarų civilizacijos požymis. Pavyzdžiui, čia, Los Andžele, iš kur dabar rašau, nepaisant beprotiškos puikaus maisto įvairovės, laukiame kiekvieno sekmadienio, kai mūsų Holivudo krašte būna ūkininkų turgus su visokia puikuma, nuo Azijos makaronų iki beprotiškai skanių picų ir tobulų burgerių ir dešrainių, nekalbant jau apie visokias šviežiai spaustas sultis ir rojaus sodų mandarinus ir persikus. Ir išsipustę Holivudo gyventojai nesibaido nei plastiko kėdžių, nei vienkartinių indų.
Valgymas turguje niekada nebus su baltomis staltiesėmis ir sidabro įrankiais; čia nebus ir padavėjų ir žvakių: visas dėmesys visad tik į maistą.
Halės turguje veikiantis restoranas „Wingis“ (žodžių žaismas, samplaika iš lietuviško „vingio“ ir angliškų sparnelių, „wings“), iš esmės, tiekia tik Jamaikos stiliaus vištieną, keptą ant ypatingo besisukančio konvejerio-krosnies ir įtrintą savos receptūros padažu. Padažas, pasak darbuotojų, yra optimizuotas ir pritaikytas lietuvių skoniui: mes, šiaurės žmonės, nemėgstame labai aštriai, ir pilnos apimties Karibų aitrumas patiks nedaugeliui.
Tai man yra pasakoję daugelyje Lietuvos restoranų: lietuviai dažnai giriasi, kad valgo, girdi, taip aštriai, kad iš akiduobių rūktų dūmai ir kad ausys švytėtų tamsoje, bet tikrovėje lietuviai yra visgi švelnesnio skonio mėgėjai.
Vištiena dėl istorinių priežasčių yra mėgstamiausias Amerikos ir Karibų juodaodžių maistas. Atgabentiems iš Afrikos vergams leisdavo prie savo lūšnelių turėti ūkelius, auginti daržoves, o iš gyvių didžiausias leidžiamas augintinis buvo višta (nei stambių raguočių, nei kiaulių vergams turėti nebuvo leidžiama, kad pernelyg nepraturtėtų ir nepasidarytų ekonomiškai nepriklausomi). Todėl juodaodžiams vištiena tapo nacionaliniu skanėstu.
Jamaikos „jerk chicken“, vištiena, įtrinta ir išmaudyta cukraus, sojų padažo, pipirų, sezamo aliejaus, žolelių ir slaptų prieskonių mišinyje, yra tai, ko Vilnius dar neturėjo. Dabar turi.
„Wingis“ yra Halės turgavietės paviljono centre, vietos daug, valgiaraštis mažas, receptas sėkmei. Mes, kad ir kaip būtų gaila, jau atėjome sotūs (skubėdami per gyvenimą, bandėme dar vieną restoraną Halėje, apie tai kada kitą kartą). Todėl pasiimame tik pusę viščiuko (5 EUR), bulvių ir salsos.
Na, ir kaip? Fantastika. Halės palubėje sugiedojo Karibų angelai, brazdindami Jimmy Hendrix’o gitaras. Sodraus, stipraus skonio vištiena krito nuo kaulo. Padažai kirto į skonio receptorius kumštim geležinėm, bet maloniai. Taip, tikrai, tai nebuvo pragaro aitrumas, bet žmones, supraskite, jie ruošia ne maniakams, kurie gali kramtyti habanero pipirus (taip, aš esu vienas jų). Bulvytės (aš šiaip labai retai jas mėgstu, net burgerį užsisakau be jų) buvo ne taukuotos, labai geros konsistencijos, tinkamai pasūdytos, traškios išorėje, švelnutės viduje. Net žalumynai (o aš juos labai saikingai vartoju) mane džiugino.
Netoliese sėdėjo garbaus amžiaus inteligentiškai ir poniškai atrodanti moteriškė, valgė pati sau vištieną ir gurkšnojo alų, ir atrodė gerai besijaučianti. Tai atrodė, kaip koks Stokholmas. Vien pamačius tą moteriškę galima buvo gerai vertinti restoraną.
Dviese su visais gėrimais, apie kuriuos nepasakosiu, sumokėjome 25 eurus ir džiaugėmės, kad gyvenimas nestovi vietoje ir štai tokie entuziastai ir skonio meistrai ima ir atsidaro ir parodo visiems, kaip reikia. Penkios žąsys iš penkių, skubėkite.
Wingis, Halės turgavietė, Pylimo g. 58, Vilnius. Tel. +370 699 60999. Facebook profilis.
Nuo antradienio iki šeštadienio - nuo 11:00 iki 16:00.
