Šiais laikais aš labai noriu, kad Lietuvos restoranai – ypač tie, kurie yra Vilniuje, kur ateina daug gerai uždirbančių žmonių – būtų įdomūs. Kad juose pagaliau nebūtų nuobodaus valgiaraščio. Kad būtų ką papasakoti.

Man įtikti nėra lengva, nes pats užsikėliau kartelę. Šį pavasarį gyvendamas ir dirbdamas Los Andžele, patyriau tokį fejerverką puikių virtuvių – nuo Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės tradicinių jūros gėrybių interpretacijų ir turbūt geriausios geldelių sriubos („clam chowder“) pasaulyje iki meksikiečių istorinės virtuvės ir įvairiausių japoniškų improvizacijų, nuo tradicinių iki hipsteriškų, kad jaučiuos pasidaręs dar labiau reiklus, rašydamas apie Lietuvą. Todėl čia, Kalifornijoje, atsivertęs nuotraukas ir užrašus iš Lietuvos, jaučiuosi nusiteikęs kritiškai. Kas gal ir nėra blogai, o tai jau dariausi švelnus ir gal ir per daug visus giriantis.

Restoranas „Šventaragio sodas“ yra auksinėje Vilniaus vietoje, priešais Katedros aikštę, su fantastišku vaizdu, kuriam sostinėje mažai kas prilygsta. Nebent „Užupio picerija“, kuri yra tokioje itališko tipo aikštukėje, „piazetta", kokių reta Vilniuje, bet čia ne apie ją.

„Šventaragio sodas“ yra viešbučio restoranas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Viena vertus, viešbučio gyventojai jam užtikrina pastovesnį lankytojų srautą. Antra vertus, daugelis lankytojų Lietuvoje vis dar vengia eiti į viešbučių restoranus, nes galvoja, kad čia skirta tik kvailiems ir pinigingiems užsieniečiams, o normaliems, paprastiems žmonėms ten eiti neverta. Baikit, mielieji. Restoranui buvimas viešbutyje yra didelė dovana: prognozuojami užpildymai ir rytiniai pusryčiaujantieji jam suteikia įplaukų stuburą ir leidžia laisviau kvėpuoti finansiškai. Kai restoranas laisviau kvėpuoja finansiškai, smagesnis vaizdas ir skonis ir lėkštėse.

Šio restorano atėjome patikrinti su draugais, kurie Vilniaus restoranus pažįsta turbūt ne ką blogiau už mus, tik apie juos nerašo: Agne ir Artūru Zuokais, kurie kilniaširdiškai sutiko prisijungti prie inspekcijos. Čia restoranui, manau, pasisekė: su gera kompanija lengviau nusitrina grublėti kampai, kaip ir šiuo atveju – aptarnavimas buvo išskirtinai lėtas (gal stengėsi, kaip geriau, bet vis tiek), tačiau mes tai pastebėjome tik puse akies, nes buvome pasinėrę į pokalbius apie Vilnių, apie valgymus, apie keliones ir apie įdomius žmones, kurių Zuokai pažįsta daugiau, negu aš esu pažinęs per gyvenimą burgerių.

Restorano interjeras – išmanus, bet erdvė didoka, ir itin jaukia jos nepavadinsi (suprantu, kad tokios reikia, kad galėtų susodinti visus pusryčiaujančius rytais). Bet matyti Katedra, ir tai yra puiku. Vaizdas pro langus restoranui reiškia labai daug. Ne mažiau nei viešbučiui.

Valgiaraštis dvilypis: užkandžiai nuobodūs ir neįspūdingi, pagrindiniai patiekalai išmanūs. Mūsų draugai nusprendė elgtis nebūdingai ir viską užsisakė tiksliai taip pat, kaip ir mudu su drauge. Tokios inspekcijos dar nesame darę – paprastai stengiamės visi imti skirtingus patiekalus. Užtat šis variantas leidžia kiekvieną patiekalą įvertinti du kartus.

Apskritai, atmosfera buvo geranoriška, ir jausmas teigiamas. Gal todėl man ir pasigirdo balsai galvoje, raginę labai skaudžiai nekirsti vertinimu. Aš balsų paklausiau, ir štai kokios išvados.

Man absoliučiai geriausias dalykas ir priežastis sugrįžti buvo sriuba – omarų bisque (8 EUR). Ji kvėpavo ir kvepėjo jūra ir buvo tarsi atostogų ir kelionių pažadas vis dar šaltame ir žiemiškame Vilniuje, į kurį taip vėlavo pavasaris. Užsisakykite tos sriubos. Aš gal kitą kartą imsiu dvi porcijas.

Keptos ant grilio jūrų šukutės (16 EUR) buvo paruoštos gerai, bet porcijos mažumas nuvylė. Gerai dar, kad prie jų užsisakėme kvapnios ir švelnios bulvių košės su šonine (3,50 EUR) – sotus priedas padidino kiekį iki pilno patiekalo, tačiau be jų tos šukutės būtų tik madų demonstravimas.

Lašiša (16 EUR) nei nustebino, nei nuvylė: šiaip jau ši žuvis stebina retai, dažnai ją paruošia gerai, bet ji vis tiek lieka banali kaip bulvė, ir čia buvo kažkas panašaus: daugiau papasakoti negaliu, išskyrus tai, kad žuvis tikrai buvo nesugadinta.

Man sunku nuspręsti, ką turėčiau pasakyti apie Velingtono jautieną (22 EUR). Tradicinės, aristokratinės anglų virtuvės patiekalas paprastai atrodo kitaip ir niekada negaminamas vienam arba dviem valgytojams (todėl čia ir buvo paruoštas visai kitaip) – tai didelis gabalas jautienos, paprastai ne mažesnis nei kilogramo svorio, apsuktas grybais, šonine ir sluoksniuotos tešlos sluoksniu, kuris pagaminus supjaustomas skersai ir padalinamas visiems valgytojams. Čia „Beef Wellington“ buvo su panašiomis sudėtinėmis dalimis, bet sukomponuotas bokšteliu. Tai nebuvo blogai arba neteisinga, bet manęs šiaip jau nežavi tie dekonstruoti arba rekonstruoti patiekalai, na, kaip kokios nesumaišytos Nicos salotos – tikėjausi klasikos, galbūt ir naiviai, bet gavau visai ką kita.

Desertai paprasti (obuolių pyragas, 6 EUR, buvo skanus, bet ne išradimas ir ne stogo nurovimas), užtat arbata („Kusmi“, 4,50 EUR) buvo puiki, tikrai geriausia, ką galima Vilniuje gauti už pinigus, kaip ir rafinuotas ir elegantiškas jos pateikimas. Čia galima sustoti vien tos arbatos. Detalė, bet verta paminėti: labai kokybiški ir gražūs indai.

Keturiese pavalgėme už 254 EUR ir palikome arbatpinigių. Kaina prasminga, įspūdis dvejopas. Viena vertus, kvalifikuotai paruošti ir gerai pateikti patiekalai, antra vertus, aukščiausiam įvertinimui reikėtų daugiau įdomumo, įkv4pimo ir ugnies, kad visas įdomumas nebūtų visas daugiau už langų, Katedros pavidalu. Keturios žąsys iš penkių.

Šventaragio sodas, L.Stuokos-Gucevičiaus g.1, Vilnius. Tel. +370 5 208 0805. Tinklalapis: http://ambertonhotels.com/lt/vilnius/restoranas/ Facebook profilis: https://www.facebook.com/SventaragioSodas/

Nuo sekmadienio iki trečiadienio: nuo 08:00 iki 23:00, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio: nuo 08:00 iki vidurnakčio.