– Mėgstamiausias prieskonis.

Rolandas: Jei tai prieskonis, tai baziliko actas. Dar – saldžioji paprika.
Jonas: Kalendra.
Rolandas:
Martas Kalendra (juokiasi).

– Produktas/patiekalas, kurį galėtumėte valgyti kasdien.

Rolandas: Kijevo kotletas ir jūrinės sraigės. Paprastų sraigių jau atsivalgiau, o šių dar ne. Dabar šaldytuve jų turiu aštuonis pakelius po 50 vienetų ir galiu garantuoti, kad iki vasario jas tikrai suvalgysiu.
Jonas: Kol buvau be breketų, kasdienis mano maistas būdavo jautienos steikas. Dabar jautieną tenka keisti į vištieną.

– Kokio skonio negalite pakęsti?

Jonas: Aš negaliu pakęsti surūgusių produktų.
Rolandas: O aš tokio specialaus prieskonio, kurį deda į paelją. Lietuvoje pasitaiko retai, bet jei kur nors jį užuodžiu, negaliu valgyti. Nežinau, kaip jis vadinasi, bet primena tokias pavargusias krevetes. O šiaip nėra to, ko negalėčiau suvalgyti. Skorpioną džiovintą – ir tą galėčiau suvalgyti. Norėčiau suvalgyti šikšnosparnį, plakančią kobros širdį – sako, kad tai suteikia nemirtingumą.
Jonas: Drąsiai eksperimentuoju, vienoje televizijos laidoje esu net kirmėles valgęs. Kadangi užaugau kaime, esu išragavęs visų kaimiškų patiekalų, todėl man keistesni šiuolaikiniai gurmaniški patiekalai. Tačiau kai išvažiuojame atostogų, būtinai užsisakome ko nors neragauto. Pavyzdžiui, buvome Brazilijoje dviejų „Michelin“ žvaigždučių restorane – atneša lėkštėje kelis taškelius, ir tu nesupranti, ką valgai, bet įsidėjus į burną – kiek skonių atsiveria...

– „Firminiai pusryčiai“.

Jonas: Dabar pradėjau sportuoti, tai kas rytą išsiverdu 100 g ryžių, 3 kiaušinius. Tiesą pasakius, nelabai mėgstu tokį maistą, bet dėl sporto režimo valgau per prievartą. O šiaip turiu mylimą vietą – vadinasi „Kavos era“, ir ten pusryčiams valgau labai skanius Benedikto kiaušinius.
Rolandas: O mes labai stengiamės visa šeima valgyti namuose ir firminis mūsų pusryčių patiekalas yra omletas. Kartais nutyliu jo pavadinimą, bet šiaip vadinu jį atliekų omletu, nes gaminu iš to, kas liko šaldytuve po visos savaitės – gal koks mažas gabaliukas dešrytės, pusė paprikos, ketvirtis svogūno, kt. Sudedi viską į keptuvę, pakepini, iškepi šviežių ragelių, išspaudi natūralių sulčių – tai tokie pusryčiai. Omletą gaminu aš, išmokęs dar nuo studentavimo laikų.

– Mėgstamiausia vieta pavalgyti mieste.
Jonas: Man tai tikra jaučio meka yra „Markus ir ko“. Kaskart, kai ten valgom firminį steiką, abu su Sima sakom: nu brač, kaip skanu (juokiasi).
Rolandas: Aš tokios vietos neturiu. Jei norisi vienokio patiekalo – eini vienur, jei norisi kitokio – eini kitur. Bet šiaip nesu maisto vergas. Pastaruosius du kartus su žmona ėjome į „La Provence“, taip pat jai labai patinka „Saint Germain“ – arčiau prancūziška virtuvė.

– Jei renkatės picą – su kuo?
Jonas: Niekada neišsirenku iš meniu. Visada pats dar prisidedu kokius šešis ingredientus. Man nepatinka vištiena, ananasai – pica turi būti su saliamio dešra, sūriu, paprikomis, agurkėliais, svogūnais, grybais. Meniu niekada nebūna tokios picos, kokios aš noriu.
Rolandas: Anksčiau visada prašydavau, kad pridėtų dvigubai mėsos, pavyzdžiui, jei pica su „Pepperoni“ dešra, prašydavau dar uždėti faršo. Ir dar būtinai pica turėdavo būti ultra aštri. Tačiau dabar turiu prisitaikyti prie šeimynos, tad užsisakinėjame tokias picas, kad valgytų visi. Paprastai renkamės itališką variantą, kad pica būtų su kuo mažiau ingredientų.

– Mėgstamiausias pusfabrikatis.

Rolandas: Mano žmonos mėgstamiausias pusfabrikatis yra koldūnai – galėtų juos valgyt ir valgyt. O aš tokio neturiu.
Jonas: Dabar tokius dalykus valgome rečiau, bet pamenu, kai būdami studentai kiekvieną dieną valgydavome šaldytas picas. Tai būdavo mūsų pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Ir net nesusimąstydavome, kad tai blogai. Dabar, kai aplink tiek daug kalbama apie sveiką mitybą, jau supranti, kad negerai gerti tiek daug limonado ar valgyti snikersus.

– Desertas, kuriam negalite atsispirti?

Rolandas: Mėgstu absoliučiai visus desertus. Jei po valgio nesuvalgau deserto, jaučiuosi alkanas. Galiu suvalgyti dvi porcijas antrekoto, bet jausiuosi liūdnas, jei negausiu deserto. Vieni iš mėgstamiausių man yra panakota, krembriulė, lava brownie, dar vienas mėgstamas desertas – kondensuotas pienas, o desertų karalius – mano močiutės medaus tortas. Ir kas liūdniausia – arba mano močiutė išdavė receptą, arba tai labai panašus receptas, bet viename prekybos centre yra visiškai toks pat tortas.
Jonas: Nesu didelis smaližius. Jei visi užsisako, tai paragauju ir aš, bet šiaip man desertų galėtų ir nebūti. Skaniausia man ledai su vaisiais. Nors neseniai sužinojau, kad restorano kokybė būtent ir vertinama pagal desertus, tad jei būnam kokiame restorane, desertą užsisakau.

– Kokio patiekalo nebegamintumėt antrą kartą?

Rolandas: Yra toks dalykas, kurį aš labai mėgstu, bet tingėčiau daryti, – tai kanelės. Vieną kartą jau dariau, bet daugiau nebedarysiu. Labai daug vargo – tešla turi parą marinuotis, paskui kepi. Pavyko labai labai skaniai, labai patiko žmonai. Bet dabar kanelių formelėse kepu sraiges (juokiasi).
Jonas: O aš vieną kartą gaminau, bet nepavyko lietuviški tradiciniai balandėliai. Išėjo visiška pliurza, tad nebegaminčiau, nepasitikiu savo jėgomis.

– Veganiški patiekalai – už ar prieš?

Jonas: Mano kūnas labai nori mėsos. Bet pasirinkimo laisvė visada gerai. Veganiškų patiekalą esu ragavęs ir aš, bet nepajaučiau tokio didelio malonumo, vis galvojau, kad galėtų dar atnešti ir jautienos ar vištienos kepsnį (juokiasi).
Rolandas: Aš nesu iš tų, kurie negali gyventi be mėsos, bet manęs veganiškas maistas taip pat nedžiugina. Skanu paragauti kitokių patiekalų, bet tai ne man.

– Įsimintiniausia vakarienė.

Jonas: Jau minėjau Braziliją. Kai ten vykom, iš anksto domėjausi, kur galima bus nueiti, ir daugelis rekomendavo vieną restoranėlį. Kai priėjom prie durų, pamatėm, kad tai dviejų „Michelin“ žvaigždučių restoranas. Aš tik Simos paklausiau: ar mums grynųjų užteks? (juokiasi) Kai atsisėdom, atnešė meniu, vynų korta buvo storesnė negu mano kada nors skaityta knyga (juokiasi). Skaitau ir nepažįstu nė vieno vyno, o ten niekas nekalbėjo angliškai. Tai ta vakarienė man labiausiai įsiminė – ir džiaugsminga, ir gąsdinanti, nes nežinai, kiek mokėsi. Pasirinkome septynių patiekalų degustacinį meniu, viskas tikrai buvo labai skanu, bet lauki galo ir bijai, ar užteks pinigų. Galiausiai nebuvo taip brangu, kaip įsivaizdavom. O juokingiausia tai, kad išėjom alkani, tai Simai sakiau – einam ieškoti kebabų (juokiasi).
Rolandas: Man įsimintiniausios būna tos vakarienės, per kurias susitinkame su draugais. Man svarbiausia koncentruotis ne į maistą, noriu, kad maistas būtų tik pretekstas susitikti su kompanija. Esame turėję daug smagių vakarienių, o pagrindinis patiekalas turėtų būti juokas, daug juoko. Taigi visi juokiasi, dalijasi, ragauja vieni iš kitų.

– Kalorijų skaičiavimas – už ar prieš?

Rolandas: Aš kalorijas labai skaičiuodavau anksčiau. Bet tada iš to streso, kad negaliu viršyti tiek ir tiek kalorijų, labai daug valgydavau, o dabar išvis nieko nebeskaičiuoju, tiesiog stengiuosi daugiau pasportuoti, kad labai neišsipūsčiau. Linkiu visiems neskaičiuoti kalorijų.
Jonas: Man buvo atvirkščiai – svoris visada buvo per mažas, aš noriu priaugti, todėl stengiuosi suvartoti tam tikrą kiekį kalorijų. Vis dėlto nėra taip, kad skaičiuočiau labai tiksliai, stengiuosi laikytis to režimo, bet jei praleidžiu, pavyzdžiui, pusryčius, nesijaudinu.