Amerikiečiai nemėgsta laukti eilėse, ir jei jie sutinka laukti eilėje, reiškia, restoranas to vertas (tas pats pasakytina ir apie lietuvius, bet gal yra išimčių – prekybcentriuose kartais matai laukiančius prie tinklinių picerijų, ir ten tikrai neverta laukti, patikėkite manimi).
Yra dar ir kitas aspektas: jei restoranas Amerikoje leidžia sau neimti kredito kortelių, tai tikrai reiškia, kad jis nelabai vargsta ir kad turi daugiau norinčių ten pavalgyti, negu gali pamaitinti. „Peter Luger Steakhouse“ Brukline, trisdešimt metų renkamas geriausiu miesto kepsnių restoranu Niujorke, nepriima nei „Visa“, nei „MasterCard“, nei „American Express“ – tik grynuosius arba nuosavą kepsninės kredito kortelę, kuri negalioja niekur kitur, tik toje kepsninėje. Lietuviai piktžodžiautojai jau būtų prakeikę tą restoraną ir apkaltinę mokesčių nusukinėjimu – kažkodėl Lietuvoje pirkėjai šventai įsitikinę, kad atsiskaitymas kortele yra Dievo duota jiems teisė, ir jei kortelių nepriima, tai kažką daro blogai. Nieko panašaus. Lietuvoje nėra jokių įstatymų, draudžiančių priimti atsiskaitymus tik grynaisiais. Bet čia straipsnis yra ne apie tai.
Restoranas „Kamikadzė“ (keistas japoniškas pavadinimas, reiškiantis karį-mirtininką) yra pusrūsyje, ir eilę pamatysite, dar nepriėję prie durų. Restoranas siūlo tik pietus ir tik darbo dienomis, ir kasdien atidarytas tik tris valandas, ir nepriima rezervacijų staliukams. Galima telefonu užsisakyti maistą (ir aš tai rekomenduoju padaryti, antraip galite atėję nebegauti, jei viskas bus išparduota), tačiau jei norėsite atsisėsti prie vieno iš kelių staliukų, jums reikės laukti tol, kol atsiras laisva vieta. Kitų variantų čia nėra. Lengva suprasti, kodėl jie nerezervuoja staliukų: taip pat, kaip ir populiariausiose Amerikos vietose, staliukų rezervavimas reiškia, kad kažkiek laiko staliukai stovi tušti, laukdami savo klientų, o populiarus restoranas sau to negali leisti. Todėl klientai laukia (kai kurie stebisi ir gūžčioja pečiais, girdi, argi negalima kažkaip šito sutvarkyti – ne, negalima, čia tokia tvarka, ir viskas; aš gerbiu restoraną už tai, kad jis pats žino, koks optimalus būdas jam tvarkytis).
Valgiaraštis kasdien kitas, labai trumpas ir parašytas kreida ant lentos – kai patiekalai baigiasi, juos išbraukia. Jie žino, kiek maždaug porcijų per dieną galės parduoti, ir gamina tik tiek, kiek reikia. Negaliu patikėti, kad tai vyksta Vilniuje: paprastas restoranas, kur dirba du žmonės - šefas ir dar šeimininkė, kuri priima užsakymus ir aptarnauja visus klientus, yra optimizavęs gamybos ir pardavimo procesus taip, lyg viską būtų sustygavę geriausi specialistai, mokantys restoranus išspausti maksimumą iš jų turimo ploto ir darbo laiko. Greičiai nelietuviški, galėtum pagalvoti, kad esi kokiame pasaulio didmiestyje, kur kiekviena sekundė suskaičiuota.
Dairomės į klientus: daugumas jų, kaip atrodo, ateina čia dažnai. Štai viena vieta, pagalvoju aš, kur mano apžvalga nieko nepakeis – kaip jie turėjo maksimalų, šimtaprocentinį užsodinimą, taip ir turės. Mano, maisto kritiko, teksto poveikis čia bus nulinis.
Paragaujame visų dienos pietų, kokių jie turi (ne iš gobšumo, tiesiog toks mūsų darbas). Smulkinto žalio tuno sašimi ant ryžių, su žaliu putpelės kiaušiniu (negi toro don, €5,50) yra puikus patiekalas, visiškai nesiskiriantis nuo to, ką paragaučiau kur nors Osakoje, paprastoje valgykloje, kur pietauja biurų darbuotojai (čia irgi pietauja biurų darbuotojai – galima atspėti iš kostiumų).
Žalios lašišos sašimis su avokadu, aštrokame padaže (€5) buvo puikus, kaip ir tuno gabaliukų sašimis sojos padaže (€5). Miso (fermentuotos sojos) sriuba, tradicinė japonų sriuba, buvo puiki, bet, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad net Vilniuje ją retai sugadina.
Ar būčiau norėjęs daugiau įvairovės? Turbūt, bet už tokią mažą kainą jos nebūtų logiška tikėtis. Ypač kai restoranas dirba tik tris valandas per dieną. Ar restoranas užpildo japonų virtuvės spragą Lietuvoje? Ne, tai kol kas tik trupinėlis, o spraga labai didelė: kai tokių „Kamikadzių“ Vilniuje bus trisdešimt, tada galėsime kalbėti apie artėjimą prie patenkinamos situacijos. Ar gavome autentišką, Japonija kvepiantį, japonišką maistą? Taip, tikrai. Ar dviese sumokėjome juokingą €17,50 sumą už trijų žmonių pietus, ir dar arbatpinigius? Tikrai taip. Ar grįšime ten? Būtinai.
Keturios žąsys iš penkių.
Kamikadzė, A. Smetonos 3-50, Vilnius. Tel. +370 675 56242. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki 14:30.
