Paskutinį kartą lietuvius rimčiau sudominęs viešbučio restoranas buvo šefo Egidijaus Lapinsko „Time“, esantis „Comfort Hotel LT“ kur tikrai galima pasitrinti alkūnėmis su atvykusiais apžiūrėti Aušros Vartų, bet kartu ir pavalgyti originalaus ir profesionalaus valgiaraščio patiekalų.

Lietuviai mano, kad viešbučio restoranas bus nepagrįstai ir nepamatuotai brangus („nes ten atvažiuoja užsieniečiai“, o užsieniečiai, kaip žinia, lietuvišku supratimu, yra pinigo pritvinkę, gyvena oriai ir jiems šimtas eurų yra vienas juokas), nors yra šiaip jau atvirkščiai. Gero viešbučio restoranas yra viena nedaugelio vietų pavalgyti, kuri gali, kaip verslas, išsivaduoti iš dalies finansinių gniaužtų, nes jam nebereikia skaičiuoti išlaidų patalpų nuomai, smaugiančių daugelį konkurentų. Viešbučio restoranui nebereikia derėtis su pastato šeimininku ir drebėti, kad šis persigalvos: viešbučiui restorano visada reikės. Išlaidos baldams, apdailai, indams ir virtuvei gali būti sumuojamos su bendromis viešbučio išlaidomis, ir todėl ne taip pjauna. Atitinkamai galima labiau eksperimentuoti ir rodyti ne nuobodesnį, ne „budintį“, bet fantastišką maistą, jei tik yra noras ir sugebėjimai.

Taigi, burgzdavau ir aiškindavau, bet ir pats elgiausi panašiai, ir net pats sau negaliu šito paaiškinti: jau kiek metų Vilniuje veikia viešbutis „Kempinski“, priešais Katedros aikštę, sename telegrafo pastate, ir ten yra restoranas „Telegrafas“, viliojantis garsiais šefais, turintis savo vyno somelje, šalia glaudžiantis išskirtinį barą (ne tik todėl, kad ten valgiaraštis ant planšečių, tiesa, planšetės neštis į namus neduoda). Aš apie tą restoraną žinojau, šefas Javier Lopez ne kartą mane kvietė, dalyvavau degustaciniuose pietuose, eidavau ir pusryčių, ir pietų, bet ilgus metus niekaip neprisiruošdavau ateiti, pavakarieniauti ir parašyti, kaip maitina vienas labiausiai išskirtinių adresų sostinėje.

Maža to, tuo restoranu ir baru dažnai naudojuosi darbui: kadangi lietuvių aplinkui nėra daug (tiksliau sakant, dažniausiai visai nėra), niekas nespokso ir nebaksnoja vienas į kitą alkūnėmis, ir tai yra puiki vieta darbo susitikimams ir interviu. Daug geriausių pokalbių, kuriuos esu turėjęs, buvo būtent „Kempinskyje“, pagardinti vienu ar dviem kokteiliais.

Bet pagaliau ledai buvo pralaužti, ir netyčia nuėjome ten pavakarieniauti. Kodėl netyčia? Kita planuota vieta buvo užsakyta korporatyviniam vakarėliui, todėl nuvažiavome ten ir išvažiavome lauk. „Į Kempinskį“, – pasakėme taksi vairuotojui.

Geriausias laikas „Kempinskyje“ būna tada, kai hole pasitinka Kalėdų eglutė (liko nebeilgai laukti), o sėdint restorano salėje, galima per didelius langus matyti ne tik dirsčiojančius praeivius, bet ir Katedros aikštės eglę. Dar ne dabar.

Nežinau, kaip bus jums, bet mane gerai nuteikė jau džinas su toniku (17 Eur), maloniai kartus, su plaukiojančiais pipiriukais. Ir duona (bandelės), pateiktos su prancūzišku sviestu su jūros druska. Mano draugė sako: „o tu pastebėjai, kad kai restoranas kepa savo gerą duoną, ir ji būna skani, tai dažniausiai ir kiti patiekalai būna labai geri“. Aš nebuvau pastebėjęs, bet dabar žinosiu. Nors stengiuosi bandelių, baltų ir juodų, nekrimsti kaip papuola, bet negalėjome sustoti: tos duonos užsisakėme dar pakartoti. Du kartus. Bandelės su alyvuogėm. Su saulėje džiovintais pomidorais. Su špinatais. Karštos, tik ką iškeptos. Trečioji porcija buvo ypatinga: ją sunaudojau padažams išdažyti. Nors dažyti padažus duonos gabalėliu nėra aristorkratiško valgymo požymis, bet, patikėkite, kai padažas toks, tai norėsite išdažyti ir jūs. Net jei jūs – aristokratai. Aš tai žmogus paprastas, iš Kauno.

Valgiaraštis ne per trumpiausias ir tikrai jo nepavadinsi nuobodžiai viešbutiniu. Yra privalomi patiekalai (norintys jautienos kepsnio gaus kepsnį, jokių problemų, ir, esu tikras, tai bus labai geras kepsnys), bet mes čia atėjome užsisakyti drąsiau.

Pradėjome nuo austrių (trys Bretanės austrės, 10 Eur, su skirtingais ikrais, ir su linktelėjimu Lietuvai: juodos ruginės lietuviškos duonos gabalėliai – aš juos dažiau į austrėms skirtą acto ir svogūnėlių padažą, čia mano tokia užgaida). Geriausios austrės, kurias teko valgyti per ilgą, ilgą laiką. Aš net nežinau, ar tai buvo pačios austrės, ar sukurta nuotaika. Bet šventė jau buvo prasidėjusi.

Polenta, itališka kukurūzų košė (18 Eur) su trumais buvo kaip šilkas. Ir trumai buvo ne tik dėl pavadinimo – patiekalas kvepėjo trumais, ir tas kvapas derėjo su mažutėmis voveraitėmis. Net ne grybai, o tiesiog grybučiai. Ir vėl linkėjimai Lietuvai – tarptautinis restoranas, bet, turbūt, reikšmės turi dar ir tai, kad virtuvės šeimininkas yra ispanas. Ispanų virtuvė gerbia ir žino miško grybus. Ispanai net rudmėses kartais valgo ir vertina.

Be lukšto virtas kiaušinis su virtiniais „tortelloni“, taip pat su voveraitėmis (17 Eur) buvo vakaro vinis. Vienintelė užkandžių problema buvo ta, kad jie nustelbė ir beveik nurungė pagrindinius patiekalus, kurie buvo puikūs, tačiau mums jau buvo atėmę kvapą. Skystas kiaušinis su padažu ir su virtinukais buvo tai, kur norėjosi išdažyti kiekvieną padažo ir išvarvėjusio kiaušinio trynio lašą. Taip ir padarėme. Aš pažadu kada nors ateiti ir tų kiaušinių užsisakyti trigubą porciją ir suvalgyti viską, užsigerdamas šampanu, nes tai yra svajonė ir vienas geriausių kulinarinių dalykų, kuriuos galima patirti Vilniuje.

Pagrindiniams patiekalams užsisakėme šukutes (25 Eur) su artišokais ir riešutais, kurios buvo iškeptos dieviškai (nė sekundės nepadauginant) ir firminį patiekalą, elnieną („Žemaitijos miškų lobiai“), 28 Eur, kuri buvo fantastiškai raudona, sultinga, su bulvių naminiais švilpikais ir keptais svieste baravykais (ir vėl miško grybai!) ir mėlynių uogiene. Aš dar nesu matęs užsieniečio šefo, kuris taip jaustų Lietuvą.

Desertui nebeliko vietos, todėl pasivaišinome tik šokoladiniais saldainiais. Gal ir gerai, kad desertui neliko vietos, nes visur reikia žinoti saiką; antra vertus, ši vakarienė buvo ne apie saiką, o apie prabangą ir išmonę.

Dviese sumokėjome 184,50 Eur ir arbatpinigius. Ar tai buvo pigu? Nepasakyčiau, bet verta kiekvieno euro. Ar padarė už tuos pinigus šventę? Absoliučiai. Ar noriu vėl tenai grįžti šiandien pat? Be jokios abejonės.

Nedažnai taip pasakau, bet dėjau į šį restoraną nemažas viltis – garsus tarptautinis prekės ženklas bet ko nesamdo ir bet kaip dalykų nedaro. Tačiau, kad ir kokios būtų didelės viltys, „Telegrafas“ sugebėjo jas viršyti, ir mano atskiri komplimentai už lietuviško skonio ir kvapo įpynimą į tarptautinį valgiaraštį. Vilniaus pasididžiavimas. Penkios žąsys iš penkių.

Telegrafas, Universiteto g. 14, Vilnius. Tel. +370 5 220 1600. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo vidurdienio iki 15:00 ir nuo 18:30 iki 22:30. Šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 18:30 iki 22:30.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (166)