„Galima sakyti, kad Lietuvoje šokoladas tapo laisvai gaunamu skanėstu tik prieš šimtą metų, beveik tuo pat metu, kai šalis tapo laisva. Tarpukariu šokoladas buvo daugiau nei saldumynas – ypatinga dovana, meilės ženklas, skanus ir geidžiamas šventės akcentas, džiaugsmo akimirka“, – atsiųstame pranešime cituojama Šiauliuose įsikūrusio Šokolado muziejaus vadovė Odeta Kirnienė.
Artėjant Lietuvos šimtmečiui, ji kviečia atsigręžti į savas šokolado tradicijas ir istoriją, kupiną netikėtumų ir įdomių jungčių su šalies istorija.
Šokoladas – ne kiekvienam. Tikslių duomenų, kada pirmą kartą šokoladas atkeliavo į Lietuvą, nėra, mat kakavos pupelės buvo gabenamos iš Vakarų Europos tik asmeniniam vartojimui. Yra žinoma, kad XVIII a. šokoladu mėgavosi išskirtinai Lietuvos aukštuomenė, o platesniam žmonių ratui šis saldumynas tapo prieinamas tik tada, kai iš kakavos pupelių pradėtas gaminti kakavinis gėrimas. XIX a. viduryje kakavos buvo galima užsisakyti net ir Lietuvos smuklėse.
Pirmieji gamintojai – prieš šimtmetį. Pramoninė šokolado gamyba į Lietuvą atkeliavo 1886 m., kai M. Abramsonas Vilniuje įkūrė pirmąjį šokolado ir saldainių fabriką. Vėliau 1913 m. A. Gricevičius Šiauliuose įkūrė ir iki šiol veikiantį „Rūtos“ saldainių fabriką, kuris gana greitai ėmė gaminti ir šokolado gaminius. Net caro priespaudos metais buvo didžiuojamasi lietuviška fabriko kilme ir ant kiekvieno saldainių popierėlio buvo rašoma: lietuvių saldainių fabrikas. Fabrikas nepriklausomybės metais ypač suklestėjo ir siūlė net 300 skirtingų saldainių. Tuometiniai šokolado gaminiai buvo ypatingi – įvertinti medaliais tiek šalies, tiek užsienio mastu.
Tada ir dabar. Vystantis maisto pramonei, šokolado Lietuvoje galėjo įsigyti daugelis, tačiau tai buvo proginis, brangus produktas. Tarpukario laikotarpiu vaikino merginai padovanota šokolado dėžutė ar saldainių maišelis savo verte ir reikšme prilygo šių dienų jaunuolio dovanai – gerų kvepalų buteliukui. Tarpukariu 100 g šokolado plytelė kainavo vidutiniškai 1,2 lito, kai vidutinis darbininko mėnesio uždarbis siekė 100 litų. Derėtų prisiminti, kad 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime ir, apskritai, stabilių pajamų neturėjo. Tad šokolado plytelė ar saldainių dėžutė būdavo iš anksto suplanuotas ir dėmesingai renkamas pirkinys.
Stebinanti reklama. Šokolado verslas Lietuvoje nuo pat pradžių buvo gana konkurencingas. Maži fabrikėliai kopijuodavo saldainių pakuotes ir receptus, todėl didieji gamintojai nuolat ieškojo kūrybingų reklamos idėjų, kurios išskirtų jų siūlomą produkciją. Pavyzdžiui, velykinio „Šiaulių naujienų“ numerio puslapyje (1928 m.) buvo patalpinta naujiena su antrašte „Didelis gaisras Šiauliuose“, po kuria, atkreipus skaitytojų dėmesį, meistriškai pristatyti „Rūtos“ saldainių fabriko pranašumai bei apdovanojimai. Dabar tokia reklama galėtų būti laikoma klaidinanti, tačiau tuo metu ji puikiai pasitarnavo ieškantiems išskirtinumo. Be to, saldainių reklamas iliustruodavo žymiausi to laiko dailininkai: A. Varnas, G. Bagdonavičius, K. Šimonis ir kt.
Istorija – saugoma. Lietuvos šokolado istorija yra saugoma Šiauliuose – vieninteliame šalyje šokolado muziejuje. Muziejus yra įkurtas vieno seniausių saldainių fabrikų teritorijoje, tame pačiame pastate, kuriame tarpukariu ir buvo gaminami saldainiai. Muziejuje galima pamatyti, kaip atrodė senosios saldainių pakuotės, yra išsaugota net 400 saldainių popierėlių, kurie buvo gaminti tarpukariu, reklaminės iškarpos, kurios šiandien nustebintų ne vieną, ir kt.
Tai tik keli įdomūs faktai iš šimtmetį trunkančios šokolado istorijos Lietuvoje. Pasak O. Kirnienės, yra detalių, kurias sunku perduoti žodžiu, reikia pamatyti, paliesti, pajausti, o tai padarius, šokoladas tampa tik dar skanesnis.
