Tinklaraščio „Man patinka“ kūrėjas ir aistringas kulinaras Arnas Raulinaitis lietuvišką virtuvę vasarai iškeitė į darbą viename egzotiškos Malaizijos restorane. Su DELFI Maisto skaitytojais jis dalinasi ne tik šios gastronominės kelionės įspūdžiais, bet ir išskirtiniais receptais.
Šios vietos pavadinimas atspindi tikrąją jos esmę ir išskirtinumą – „Mama‘s restaurant“. Iš pradžių buvau įsitikinęs, kad tai tik reklaminis triukas turistams pritraukti, bet tada pamačiau ją – Mamą, sėdinčią ir prižiūrinčią tvarką, padedančią klientams išsirinkti jūrų gėrybes, skaldančią kokosus, vadovaujančią savo giminaičiams, bendraujančią ir besišypsančią klientams. Nuo pat pirmos minutės, kai prisėdi prie staliuko ir sukiši basas kojas į smėlį, tave apima jausmas, lyg būtum namuose, apima vidinė šiluma ir noras kuo ilgiau čia pabūti, visiškai negalvojant apie tai, ko sulauksi ant stalo. To truputį pasigendu Lietuvoje – meilės savo darbui ir pačių klientų atsipalaidavimo.
Išrenku sau ir dviem savo vakaro viešnioms jūrų gėrybių. Užsisakome po kokosų kokteilį, o užkandžiams – springroll‘sų (čia jų yra tik su daržovėmis).
Pirmiausia atkeliauja kokosų kokteiliai (1,6 Eur). Ilgoką laukimą atperka vien vaizdas – čia niekas neskuba, bet niekas ir neklausinėja, kodėl reikia ilgai laukti. Vos paragavęs supranti, kad tai 100% natūralu, tikras kokosų pienas, smulkintas ledas ir šokolado gabalėliai ant viršaus. Skamba labai paprastai, bet tai tikra atgaiva po ilgo laiko, kuri užlieja smegenis ir akimirkai atvėsina taip, lyg tau snigtų tiesiai ant viršugalvio.
Po kelių minučių ant mūsų stalo atkeliauja springrolls‘ai (2,45 Eur). Vos paėmęs į ranką supranti, kad jie gaminti rankomis, jauti neseniai minkytą tešlą, pjaustytas šviežias daržoves. Atsikandęs pirmą kąsnį tuo tik įsitikini. Atrodo, kad jauti visą į šį patiekalą įdėtą meilę. Ar tai gali būti tiesa? Manau, kad taip, juk mamos niekada neskriaudžia savo vaikų ir prastesnį kąsnį visada pasilieka sau. Tokios jau jos yra, mūsų mamos.
Palaukus dar gerą pusvalandį, ant mūsų stalo atkeliauja taip ilgai lauktos ant grilio keptos krevetės (7,15 Eur). Čia krevetės vadinamos tiesiog krevetėmis, paprastai, be jokių ditirambų. Tačiau apie jas ditirambus tikrai būtų galima rašyti ir rašyti, be jokio sustojimo.
Krevetės keptos ant banano lapo, patiektos su keletu daržovių, ryžiais ir citrinos skiltele. Paprasta? Labai. Tačiau kažkas mane ir mano koleges užbūrė, tik negaliu dar tiksliai pasakyti, kas. Galbūt mama turi antgamtinių galių ar kokosų kokteilis su priemaišomis, o galbūt ir jūros bangų mūša mus užhipnotizavo, bet tai buvo pačios skaniausios krevetės, kokias teko valgyti ne tik šioje kelionėje, bet ir per visą savo, nors dar ir trumpą, gyvenimą. Įsitikinau, kad norint pasiekti tobulumą su krevetėmis niekada nereikia perspausti, užtenka tik gerai iškepti ir pagardinti keletu prieskonių.
Kitas patiekalas, keptas ant grilio, – kalmaras (8,17 Eur). Buvau įsitikinęs, kad išvykęs iš Lietuvos, kur kalmaras dažniausiai perkepamas ir dėl to neįkandamas, čia, Malaizijoje, to man neteks patirti, juk čia jūrų gėrybės – vienas pagrindinių patiekalų. Tačiau realybė visiškai kitokia – kiek teko ragauti, tiek kartų teko ir nusivilti. Iki apsilankymo svečiuose pas Mamą. Kalmaras iškeptas tobulai, kaip ir prieš tai buvusios krevetės. Ne veltui visi žmonės, sėdėję šalia mūsų, valgė barbekiu. Grįžęs gimtinėn praktikuosiu kalmarų kepimą, kol tai galėsiu padaryti tobulai ir be priekaištų, nes šio maisto tikrai pasiilgsiu.
Desertui – dvi šaltos kavos (po 0,7 Eur), kepti bananai su medumi (1 Eur) ir bananų pyragas (0,4 Eur). Keptų bananų pirmą kartą teko valgyti Argentinoje. Vaišino mergina iš Peru, nes ten tiesiog orkaitėje kepti bananai – tradicinis patiekalas. Galvojau, kad šįkart teks ragauti kažką panašaus, bet nė velnio. Bananas, keptas aliejuje ir su traškia plutele, – skaniausia, ką saldaus teko valgyti Malaizijoje (dar parašysiu apie jų desertą su svogūnais, pupelėmis ir kukurūzais) per visą mėnesį. Smagiausia tai, kad valgai ne skirtingų ingredientų produktą, o tiesiog vaisių, išvoliotą trupiniuose. Nors ir žinai, kad tai desertas, tačiau sąžinė ne taip stipriai graužia.
Desertų skiltyje pamatęs bananų pyragą žinojau, kad niekuo nenustebins, ypač kai paveikslėlyje pavaizduota tiesiog bananų duona. Juk tiek daug kartų valgyta, tiek daug skirtingų receptų išbandyta ir tiek daug kartų šia duona pasimėgauta, bet pamačius vis tiek kirba kirminėlis, kuris sako: „O jei?“
Užsisakau gabalėlį ir vos po minutės gaunu lėkštutę su gabalėliu bananų duonos. Viskas atrodo įprastai, kol neužuodžiu kvapo. Galvoje iš karto iškyla vaizdinys: žiema, sėdžiu pas močiutę vienkiemyje ant krosnies, šalia murkia katinas ir su stikline šilto pieno laukiu, kol iškeps pyragas, kurį moka pagaminti tik mano mylimiausia močiutė. Greitai grįžtu į realybę, atsikandu kąsnelį ir jis tiesiog pradingsta, net nespėju sureaguoti, kaip jis ištirpsta nuo savo glotnumo.
Trise už vakarienę su arbatpinigiais sumokame 32 Eur, atsisveikiname su Mama ir jos giminaičiais, palinkime vieni kitiems gerų likusių metų ir prasmingų atradimų. Išeidamas pagalvoju, kad jei kada dar teks grįžti į Malaiziją – vieną mamą čia jau tikrai turėsiu.
