Indija

Indiška arbata populiari visame pasaulyje, tačiau pačioje Indijoje ji geriama ne taip nuobodžiai kaip Europoje: kuriems galams apsiriboti vien cukrumi (arba apsieiti ir be jo), jei į arbatinuką dar galima įmesti tam tikrų prieskonių?

Tradiciškai Indijoje geriama masala – stipri juodoji arbata, pagardinta kardamonu, cinamonu ir imbieru, į kurią panorus galima įsidėti cukraus arba įsipilti pieno. Šiandien toks gėrimas ruošiamas daugelio šalių užkandinėse, tačiau norint pajusti tikrąjį masalos skonį, geriausia jos paragauti toje šalyje, iš kurios ji kilusi.

Turkija

Iki pat XIX a. Turkijoje buvo itin populiari kava: šio gėrimo šalyje būdavo išgeriama ne ką mažiau nei, tarkim, Vokietijoje. Visgi gerokai pakilus kavos pupelių kainai turkai buvo tiesiog priversti pamėgti arbatą, be to, patys pradėjo ją auginti.

Kartu su juodąja arbata kelią Turkijoje intensyviai skynėsi ir vadinamoji obuolių arbata. Norint paskanauti tokios arbatos, porą raudonskruosčių obuolių reikia išvirti 1,5 litro vandens su gvazdikėliais ir cinamonu.

Kai obuoliai nusileis ant puodo dugno, arbatą galima nukaisti nuo ugnies ir pagal skonį pagardinti medumi arba cukrumi. Suminkštėjusius vaisius reikia sutrinti ir sumaišyti su skystimu. Kai mišinys atauš, jį reikia nukošti, o tada jau – mėgautis.

Japonija

Tekančios saulės šalies gyventojai itin pamėgo mačią – iš aukščiausios rūšies žaliosios arbatos arbatžolių miltelių ruošiamą gėrimą, dažnai naudojamą makaronams arba valgomiesiems ledams nuspalvinti.

Mačia yra kilusi iš Kinijos, tačiau gimtinėje šis gėrimas ilgainiui buvo užmirštas, na o Japonijoje XII a. vienuolių atgabenta arbata tolydžio išpopuliarėjo aristokratų sluoksniuose. Beje, kaip tik ši žalios spalvos iš miltelių ruošiama arbata ragaujama per Japoniją garsinančias arbatos gėrimo ceremonijas.

Dar viena japonų pamėgta arbata – genmaicha. Tai žalioji arbata, papildyta rudaisiais ryžiais – įstabaus skonio, kaloringas gėrimas.

Arbatos gėrimo ritualai
Foto: Shutterstock



Egiptas

Egipte, be klasikinės juodosios arbatos, į kurią pridedama mėtos, įprasta gerti kardake – raudonos spalvos iš Sudano rožių (kitaip – jamaikinė kinrožė) ruošiamą gėrimą. Gimtinėje jis paprastai tiekimas per vestuves, tačiau kitose pasaulio šalyse gali būti geriamas, neatsižvelgiant į įvykio svarbą arba kitas aplinkybes.

Egipte taip pat priimta gerti plikant vaistines ožrages ruošiamą arbatą. Vaistinė ožragė – tai vienmetis iš Tibeto kildinamas augalas. Geltonos spalvos gėrimas išsiskiria maloniu, riešutus primenančiu aromatu ir salsvoku skoniu. Verta akcentuoti jo naudą sveikatai, būtent – įtaką normalizuojant žarnyno darbą ir mažinant gliukozės kiekį kraujyje.

Argentina

Argentinoje, kaip, beje, ir kitose Pietų Amerikos šalyse, arbata nėra itin populiari: pirmenybė čia paprastai teikiama kavai. Vis dėlto šis gėrimas tikrai turi vieną unikalią alternatyvą – matę. Tai iš džiovintų bugienių lapų ruošiamas gėrimas. Vertinant į jį įeinančių vitaminų sudėtį ir tonizuojamąjį poveikį, tenka pasakyti, kad matė iš tiesų labai panaši į arbatą.

Tai žalsvos spalvos gėrimas, paprastai tiekiamas karštas. Būtina paminėti, kad matė geriama iš specialių indų – kalebasų, be to, siurbčiojama per specialius vamzdelius, vadinamus bombilijomis, prie kurių pritvirtinti sieteliai, skirti užplikytiems lapams filtruoti.

Arbatos gėrimo ritualai
Foto: Shutterstock

Nyderlandai

Vargu ar galima teigti, kad Nyderlanduose buvo išrasta kokia nors ypatinga arbatos ruošimo metodika – tik Frislando provincijoje šis gėrimas tiekiamas kiek kitaip nei likusioje šalies dalyje. Pirmiausia į puodelį įberiama šiek tiek karamelinio cukraus, o tada užpilama arbata. Vos tik cukrus ima tirpti, į gėrimą įpilamas vienas kitas šaukštelis grietinėlės: taip, kad jai maišantis susidarytų debesis primenantis vaizdas. Taip paruoštos arbatos šiukštu negalima maišyti: kaip teigia šio recepto puoselėtojai, gėrimo ir grietinėlės skonių kontrastas suteikia taip patiekimai arbatai išskirtinumo.

Senegalas

Senegale, kaip ir kitose Vakarų Afrikos valstybėse, arbata – mėgstamas ir didžiai vertinamas gėrimas, tik ruošiamas jis kiek kitaip nei esame pratę mes. Į metalinį arbatinuką įberiama išties nemažai arbatžolių, taip pat mėtos lapelių bei cukraus ir visa tai užpilama šaltu vandeniu.

Tada arbatinukas užkaičiamas ir palaukiama, kol užvirs vanduo. Taip paruošta arbata pilama į stiklinį puodelį: būtinai iš aukštai ir plona srovele, kad susidarytų putų. Vėliau lygiai taip pat arbata perpilama iš vieno puodelio į kitą, o galiausiai vėl grąžinama į arbatinuką ir vėl užverdama. Tik tada gėrimas supilstomas į stiklines, kuriose tebėra likę putų, ir pagaliau patiekiamas.

Reikia pasakyti, kad šitaip paruošta arbata yra labai saldi, kvapni, stipri ir tonizuojanti. Ši metodika pasiteisina ruošiant tiek juodąją, tiek žaliąją arbatą. Aplankius įkvėpimui ir turint pakankamai laiko šį triuką laisvai galima išmėginti namuose.

Arbatos gėrimo ritualai
Foto: Shutterstock



Tailandas

Tailande sumanytas, matyt, pats neįprasčiausias arbatos ruošimo būdas. Šioje šalyje išpopuliarėjo unikalus gėrimas, kurį gaminant į stiprią raudonąją arba juodąją arbatą pridedama įvairių prieskonių: kininio cinamono lazdelių (suteikiančių elementarų cinamoną primenantį skonį), traiškytų tamarindų sėklų, apelsinų esencijos ir kartais maistinių raudonos spalvos dažų.

Į taip paruoštą gėrimą paprastai dar įpilama sutirštinto pieno ir pridedama nemažai cukraus. Kai pienas suskystėja, arbata ataušinama ir į ją įberiama ledo kubelių. Tailande tokia arbata geriama iš aukštų stiklinių, gausiai paskaninta plakta grietinėle.

Arbatos gėrimo ritualai
Foto: Shutterstock