Anot Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. maisto produktų inspektorės Ritos Sadūnaitės, uogienės – vienas iš nacionalinių lietuviškų produktų. Konservuotos daržovės vienų mėgiamos, kitų vertinamos skeptiškai, o kaip yra su uogienėmis, džemais ir marmeladais – ar tikrai šie produktai, gaminti namuose, yra sveikesni už pirktus?
Specialistė tikina, kad prieš perkant šiuos saldėsius labai svarbus skaityti etiketes: „Reikia žiūrėti, ką perki: ar pasterizuotą, ar paprastai išvirtą, ar su konservantais produktą. Pastarojo skonis tikrai skirsis.“
Tikra klasikinė uogienė turi būti verdama didelės koncentracijos sirupe, tuomet ir uogos išlaiko savo formą, teigia Vilniaus kolegijos Maisto technologijos katedros vedėja Laimutė Milašienė. Anot R. Sadūnaitės, išvirti gerą uogienę namų sąlygomis neįmanoma: „Aukštos kokybės uogienėje uogos turi būti nesuvirusios, namuose tą pasiekti labai sudėtinga.“
„Kuo ilgiau verdame produktą, tuo mažiau jame lieka vertingų medžiagų. Keičiasi net spalva – galima ir iš to matyti“, – pasakoja mitybos specialistė Vaida Kurpienė. Tačiau, anot specialistų, uogienė ir nėra naudingų medžiagų šaltinis, ji gali būti mažiau vertinga net už šokoladą.
Renkantis uogienę parduotuvėje, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek uogų yra 100 g produkto – aukščiausios kokybės uogienėje uogų turi būti ne mažiau 50 g, žemesnės kokybės – 40 g. Tačiau rinkoje yra produktų, neatitinkančių šių reikalavimų. „Šiais metais gavome 3 vartotojų skundus ir iš jų 2 pasitvirtino – gamintojai praktiškai klastojo uogienes“, – pasakoja inspektorė R. Sadūnaitė.
Daugybę uogienių kasmet verdanti maisto tinklaraštininkė Renata Šniolienė sako, kad taip pat labai svarbus santykis su kitomis sudedamosiomis dalimis. Namuose verdant uogienę didžiausia klaida – receptūros nesilaikymas, „iš akies“ dėti cukraus nereikėtų: „Cukrus yra konservantas – turime tai prisiminti, nes tai svarbiausias dalykas. Jeigu jo bus per mažai, uogienė suges.“
Mažiausias kiekis natūralių uogų ar vaisių – marmelade
Džemas dažnai laikomas mažiau natūraliu – kodėl? Ir kuo šis produktas skiriasi nuo uogienės? „Gaminant džemą uogos verdamos iki vienalytės masės“, – teigia L. Milašienė. Pasak R. Sadūnaitės, aukščiausios kokybės džemuose negali būti saldiklių, konservantų, dažiklių, o 100 g produkto uogų ar vaisių turi būti ne mažiau 45 g.
„Analizuojant tirpiųjų sausųjų medžiagų kiekį, džemuose reglamentuojama ne mažiau 60 %, o uogienėse – ne mažiau 50 %. Tirpiosios sausosios medžiagos garantuoja produkto patvarumą ir kokybę, dėl to džemai ir uogienės yra skirtingi produktai“, – kalba pašnekovė.
Kaip sako specialistai, šių dviejų produktų nereikėtų vertinti pagal vienodus kriterijus, nes jie – skirtingos konsistencijos ir paskirties.
R. Šniolienė tikina dažnai džemuose jaučianti pektiną – vieną iš konservantų, dedamų siekiant sutirštinti džemą: „Pats pektinas skonio neturi, tačiau, kai jo per daug, džemas tampa marmelado konsistencijos. Man tai nepriimtina.“
Natūralaus pektino būna vaisiuose, uogose, kai kuriose daržovėse – tai tirpiosios skaidulos, naudingos žarnynui, mažinančios cholesterolį, tačiau, anot V. Kurpienės, valgydami daug šio produkto sau nepagelbėsime.
Dar vienas pagardas – marmeladas. L. Milašienės teigimu, juos gaminant naudojami citrusiniai vaisiai – 100 g produkto turėtų būti ne mažiau 20 g vaisių ar uogų. „Gaminant marmeladą leidžiama naudoti ir sultis, ir žieveles, ir vandeninius ekstraktus, tad jo struktūra kitokia“, – sako R. Sadūnaitė.
Smarkiai rizikuojate, jei pašalinę pelėsį, uogienę valgote toliau
Nors marmeladuose rasime mažiausiai natūralių uogų ir vaisių, jame slypi ir dar viena blogybė. Medikai ir mitybos specialistai nepadauginti šio produkto pataria ne tik dėl cukraus kiekio.
„Marmeladas, ypač iš greipfrutų, stabdo tam tikrų fermentų įsisavinimą ir gali sutrikdyti kai kurių vaistų poveikį, pavyzdžiui, įvairių širdies kraujagyslių ligų vaistų, širdies ritmą atstatančių statinų, antihistamininių vaistų“, – vardija V. Kurpienė.
Apie pavojus perspėja ir odontologai – šių produktų, nors dažnai teigiama priešingai, geriausiais saldumynais tituluoti negalime. Tokie gaminiai dantis padengia cukraus „kailiuku“, kuriame dauginasi bakterijos.
„Jeigu šokoladas turi mažai cukraus arba yra kartusis, tai, ko gero, yra sveikesnis už uogienę, kurioje pilna cukraus, ir nesvarbu, ji virta namie ar gamykloje“, – teigia odontologė Rūta Bendinskaitė.
Specialistai užsimena ir apie tai, jog uogienės, džemai ir marmeladai yra „emocinis“ maistas. Pačioje mitybos piramidės viršuje esantys produktai mažai naudingi sveikatai, tačiau teikia didelį pasitenkinimą. Tad jais piktnaudžiauti nereikėtų.
V. Kurpienė perspėja arbatos su uogiene mėgėjus. Anot jos, tai ne gėrimas, o desertas: „Verdantis vanduo sumažina antioksidantų kiekį, bet cukraus nesunaikina. Jeigu geriame skystą desertą, tai kietų reikėtų atsisakyti.“
Ekspertai sako, kad klaidų padarome uogienę, džemą ir marmeladą ne tik valgydami, bet ir laikydami.
„Uogienes, jeigu jos yra gerai paruoštos ir sudėtos į stiklainius, kambario temperatūroje galima laikyti 2 metus. Tačiau pagamintų fabrikuose ir sufasuotų į plastikinę tarą vartojimo terminas yra 6–9 mėn.“, – tikina R. Sadūnaitė.
R. Šniolienė perspėja nenaudoti ir sugadintų, aprūdijusių dangtelių. Būtent nesandarūs ir nešvarūs indeliai, kartais – patys stiklainiai ar netinkamas jų paruošimas lemia pelėsio atsiradimą. O nugriebti pelėsį ir uogienę vis dėlto suvalgyti šiukštu negalima. Anot R. Sadūnaitės, pelėsio grybiena būna išplitusi po visą produktą, o pelėsis kepenims – labai toksiškas.
Daugiau – laidos įraše.
