Jūsų karjeros pradžioje, rodos, apie vyną net užsimenama nebuvo – Niujorke studijavote anglų kalbą, vėliau – kino meną.

Per kino studijas profesorius rodydavo mums filmus dar prieš jiems atsirandant didžiuosiuose ekranuose. Po peržiūros auditorijoje vykdavo diskusijos su režisieriais, scenaristais ar viena kuria iš filmo žvaigždžių. Asistuodavau profesoriui per tas paskaitas, gal todėl jis mane pakvietė dėstyti kruiziniame laive, kuris plaukė į Baltijos jūrą. Išvykome kartu. Tai buvo 1986-ieji metai, aš pirmą kartą pamačiau Europą. Apiplaukėme Baltijos jūros pakrantę, o grįžtant atgal, savaitgaliui sustojau Paryžiuje. Šešias minutes pavėlavau į lėktuvą, skrendantį atgal į Niujorką – taip pasilikau Paryžiuje mėnesiui. Pasirodo, tiek ir užtenka, kad pasikeistų visas tavo gyvenimas! Per tą mėnesį įsimylėjau Paryžių. Ir nors nemokėjau prancūziškai, prisiekiau sau, kad sugrįšiu čia gyventi.

Jūsų istorija primena gražų romantinį filmą...

Svajonę iškart ėmiausi realizuoti. Pirmiausia Amerikoje padariau du dalykus – Prancūzų institute pradėjau mokytis kalbos, įstojau į prestižinį kulinarinį institutą ir dirbau Niujorko restoranuose. Po devynių mėnesių grįžau į savo svajonę, kurioje gyvenau trejus metus. Paryžiuje vadovavau kulinarijos mokyklai „L’ecole de Cuisine La Varenne“, pažindinausi su prancūziška kultūra, lankiau someljė kursus ir labai daug skaičiau apie vynus. Pradžioje visa tai rodėsi lyg tamsus miškas – tiek daug informacijos teko sukimšti į galvą. Dirbdamas su restoranų šefais, susipažinau ir su vynininkais. Supratau, kad žinios ir informacija, kurią gauni mokydamasis apie vyną, tau susuka galvą. Tiesa yra ta, kad į vyną reikia pažvelgti paprasčiau ir tuomet jį perskaityti yra labai lengva.

Dewey Markham
Foto: Organizatorių nuotr.

Nesusidūrusiems su vyno pasauliu tai būtų gera žinoti. Argi ne keista, kad žmonės apie vyną dažnai bijo klausti, lyg bijodami parodyti savo neišmanymą?

Žmogus paima vyno butelį ir galvoja, kad privalo suprasti viską, kas parašyta etiketėje. Pasakysiu jums tiesą – jau net patys vynininkai supranta, kad visko žinoti žmogui nė nereikia. 2005 metais Prancūzijoje buvo įvestas įstatymas, aiškiai nurodantis, kas turi būti parašyta etiketėje. Šiandien vyndariai smulkmenišką informaciją perkelia į galinę etiketę, o priekyje palieka tik svarbiausią informaciją, kurios visiškai užtenka, kai renkatės vyną.

Dar viena bėda ir nuo seno susiklosčiusi nuomonė Amerikoje – daugelis mano, jei gersi vyną, sulauksi pašaipių žvilgsnių ir būsi apšauktas snobu. Paryžiuje supratau – žmonės vyną geria, bent jau Prancūzijoje – kasdien. Vyno butelis čia ant stalo stovi šalia druskos ir pipirų. O dar supratau, kad į vyną reikia žiūrėti paprastai – tarsi į komplimentą prie maisto. Ir atsikratyti vaizdų iš filmų, kuriuose kiekvienas vyną ragaujantis veikėjas, vos pauostęs taurę, pasako, kelintų metų tai derlius.

Jau dvidešimt šešerius metus gyvenate Bordo. Kuo save laikote? Prancūzu, ar amerikiečiu, gyvenančiu Prancūzijoje?

Amerikiečiu, be abejonės. Galėjau rinktis dvigubą pilietybę, tačiau nusprendžiau likti tik amerikiečiu. Mano vaikai turi dvigubas – Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybes. Niekada net negalvojau pamesti savo amerikietiškosios būties ir tai ypatingai girdisi, kai kalbu prancūziškai. Ir vis dėlto, savo kelio pradžioje, kai gyvenau Paryžiuje, stengiausi atsiriboti nuo amerikiečių. Norėjau palikti komforto zoną, būti kuo arčiau prancūziškos kultūros ir kalbos. Sunku patikėti, tačiau Paryžiuje yra didžiulis, amerikiečių tinklas, kurį jie taip puikiai išvystę, kad gyvendami ten dešimtmečius, moka vos tris žodžius prancūziškai. Amerikietiškos bažnyčios, bibliotekos, ligoninės, rasi visko, ko tik nori. Stengiausi to patogumo vengti.

Gal ne vien Senojo Žemyno romantika, bet ir jūsų lietuviškos šaknys stipriai traukė jus į Europą?

Labai gali būti! Mano mamos šeima iš Vilniaus atkeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas 1914 metais. Gyvendamas Paryžiuje jaučiausi patogiai, nes Niujorkas yra ypatingai kosmopolitiškas miestas. O kai pirmą kartą beveik prieš dvidešimtmetį atvykau į Vilnių, jaučiau, kad grįžau namo, tarsi lankyčiausi čia ne pirmąjį kartą.

Ar šeima jums pasakodavo apie Lietuvą?

Tiesą sakant – ne. Viskas, ką žinojome apie savo šeimą, buvo tai, kad ji atkeliavo iš Vilniaus, kuris tuo metu buvo Rusijos dalis. Todėl ilgus metus, iki pat devyniasdešimtųjų, kartojome – esame kilę iš Rusijos. Tačiau net ir tuomet, kai pasikeitė žemėlapio kontūrai, to per daug nesureikšminau. Iki tos akimirkos, kol nesutikau jūsų vyno žinovės Rasos Starkus, kuri man išdidžiai pareiškė: tu esi lietuvis. Nuo tada kitaip ir nebesakiau.

Regis, daugelis niujorkiečių mėgsta pabrėžti savo šaknis, jie tarsi atstovauja šalis, kuriose dažnai nėra buvę ir kartais – net kalbos negirdėję...

Tikrai! Ir gali tai labai aiškiai matyti, netgi pagal rajonus. Žmonės mėgsta burtis į bendruomenes, Niujorke rasi kinų kvartalą, mažąją Italiją, graikų, vokiečių kvartalus. Jie vis dar gyvi, žmonės rengia savo šalių, kultūrų paradus. Sako, Niujorkas – lyg puodas, kuriame verda tautos. Tačiau man jis labiau primena troškinį, kur visi troškinasi kartu, tačiau bulvė išlieka bulve, o morka – morka.

Kokį Vilnių prisimenate, kai buvote čia prieš dvidešimt metų?

Labiausiai mane nustebino, kaip greitai nepriklausomybę atgavusi šalis sugebėjo pasikeisti. Keliaudamas mėgstu apsilankyti dideliuose prekybos centruose, ypač, kai neturiu daug laiko būti naujoje šalyje. Ten gali susidėlioti aiškų vaizdą: ką žmonės valgo, geria, kokius rūbus nešioja, o iš baldų galima spręsti, kaip atrodo jų namai. Pamenu, prekybos centre Amsterdame, baldų salone, niekaip negalėjau suprasti, kaip olandai telpa ant tokių mažų dviviečių pardavinėjamų sofų. Tačiau vėliau supranti – jų namai iškilę į viršų, o ne į plotį, taigi, standartinė amerikietiška sofa jų svetainėje net netilptų. Kai paprašiau Rasos nuvežti mane į tuomet ką tik atsidariusį Akropolį, negalėjau patikėti savo akimis – prekės nesiskyrė nuo esančių Amerikoje. Buvo nuostabu pamatyti tokią Lietuvos pažangą, tačiau kartu atrodė, lyg visi pradeda vilktis vieną ir tą pačią uniformą – gatvėmis važinėja tos pačios markės automobiliai, visi rengiasi tų pačių prekės ženklų drabužiais. Nekantrauju pamatyti, kaip Vilnius pasikeitė per šiuos metus.

Jūsų gyvenimas apsuptas vyndariais, vynu ir vynuogėmis, ar knygos, kurias skaitote – irgi tik apie tai?

Skaitau daug ir tikrai – ne apie vyndarystę. Kai dirbau restoranų virtuvėse, daug skaičiau apie maistą. Pirmuosius penkiolika metų Bordo praleidau daug laiko skaitydamas apie vynus. Tačiau dabar esu atsitraukęs, retai į rankas paimu knygą apie vyną, nors ir taip stipriai juo domiuosi. Manau, reikia domėtis visais pasaulio aspektais, ne tik tuo, kas vyksta tavo asmeniniame ar profesiniame lauke. Persodinau save iš Niujorko į visai kitą pasaulio galą ir vynas man suteikė galimybę susipažinti su daugybe žmonių, kultūrų, skonių... Jei ne vynas, tiesą sakant, net nebūčiau sutikęs savo žmonos!

Dewey Markham Jr. ir Rasa Starkus 2007 Vyno dienose
Foto: Organizatorių nuotr.

Dewey Markhamas Jr. paskaitos Lietuvos someljė mokykloje vyks vasario 24-26 d.