Kaip rašoma cnn.com, W. Rubelis gilinasi į duonos paslaptis – į tai, kaip iš ryžių, kukurūzų ar kviečių miltų iškepami produktai, kuriuos galima neštis į laukus, pasidėti žiemai ar pamaitinti kariuomenę.
Dar prieš žemdirbystės atsiradimą, 10 000 m. prieš Kristų, medžiotojai ir rinkėjai Jordanijos Juodojoje dykumoje gamindavo duoną iš šakniagumbių ir sukultūrintų grūdų.
Šiandien tos pirmosios duonos palikuonys yra tapę mūsų pasaulio tradicijomis.
Ar žinojote, kad šiandien, vasario 5-ąją, minima duonos diena?
Šiame straipsnyje surinkta duonos, bandelių, paplotėlių ir pan. receptų iš viso pasaulio šalių:
Afganistanas, paplotėliai bolani
Tradiciniai afganistanietiški paplotėliai bolani – traškūs, su auksinėmis pūslelėmis, o didžiausias gardumas – jų viduje. Šie paplotėliai gaminami iš mielinės tešlos ir įdaromi virtomis bulvėmis, špinatais arba lęšiais. Įdaras pagardinamas įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis. Papločiai apkepami karštame aliejuje.
Armėnija, lavašas
Armėnijoje jaunavedžiai apgobiami lavašu – tikima, kad tai užtikrina jiems gausą ir klestėjimą tolimesniame gyvenime.
Gal taip manoma todėl, kad lavašas gaminamas su draugais.
Moterys susirenka grupelėmis ir kočioja tešlą lavašui. Reikia būti nemenkai įgudusiam, kad sudėtum didžiulius lavašo lakštus į karštutėles molio krosnis.
Lavašas – kertinis Armėnijos elementas, jis įtrauktas į UNESCO nematerialųjį paveldą.
Australija, duonutės
Australiškos duonutės kepamos iš miltų, vandens ir druskos tešlos. Iš jos suformuotos duonutės gali būti kepamos tiesiog pelenuose, ketaus keptuvėje ar pamautos ant lazdos galo ir skrudinamos lauže. Šiais laikais į duonutes dedama cheminių tešlos kildinimo medžiagų, sviesto, pieno, tad australiškos duonutės tampa panašesnės į airišką duoną.
Bangladešas, pūsti papločiai luchi
Panardinti į karštą aliejų kvietinės tešlos papločiai tampa auksaspalviai ir puikiai dera prie šalyje populiarių karių.
Bangladeše šiuos papločius mėgsta valgyti pusryčiams kartu su bulvių kariu, jų pardavinėja visi gatvės prekeiviai, jie kepami visuose namuose.
Brazilija, tapijokų bandelės
Tapijokų bandelės – Pietų Amerikos virtuvės genialumo viršūnė. Tapijokų miltai gaminami iš manijokos šaknų, kuriose yra žmogui mirtinas cianido kiekis. Bet minijokos šaknys išmirkomos, išspaudžiamos, sudžiovinamos ir galiausiai virsta gardžiais miltais, konsistencija primenančiais krakmolą. Iš tapijokų miltų kepamos Brazilijoje mėgstamos bandelės traškia plutele.
Kanada, Monrealio riestainiai
Pirmoje Kanados riestainių kepykloje, kurią atidarė 1919 m., visada dega ugnis. Viduje kepėjai, pasiraitoję rankoves, kepa riestainius malkomis kūrenamoje krosnyje. Galbūt niujorkiečiai jaučiasi riestainių monopolininkais, tačiau Monrealio riestainiai visiškai kitokie. Į jų tešlą dedama kiaušinių, medaus, jie formuojami rankomis, o prieš kepimą apverdami vandenyje su medumi. Rezultatas – sodraus, salsvo skonio riestainiai, kurių šiltų, tiesiai iš orkaitės galima nusipirkti kiaurą parą.
Čilė, traškios pynutės
19 a. ir 20 a. pradžioje į Čilę plūstelėjo emigrantai, jie atsivežė ir kvietinės duonos tradiciją. Iš kultūrų susiliejimo gimė mėgstamiausio dabartinio čilietiško užkandžio receptas.
Pynutės iš keturių dalių vidus minkštas, šviesus, o luobelė traški. Kepėjai įstato į orkaitę puodelį vandens, kad luobelė būtų išskirtinio traškumo, ką taip mėgsta dauguma Čilės gyventojų.
Traškios pynutės tapo neatsiejama čiliečių gyvenimo dalimi, netgi atsirado posakis apie gausoje gimusius kūdikius – „gimė su pynute po pažastimi“.
Kinija, sluoksniuoti paplotėliai shaobing
Sezamo sėklomis apibarstytų shaobing paplotėlių plutelė traški, jo atsikandus matomi plonos tešlos sluoksniai, o skonis atima žadą.
Šių sluoksniuotų papločių kepėjai sukdami tešlą ir tėkšdami ją ant stalo taip plonai ją iškočioja, kad galutinis produktas kartais turi net 18 sluoksnių.
Šių papločių būna su saldžiais ar aštriais įdarais – nuo juodųjų sezamų pastos iki rūkytos mėsos ar Sičuano pipirų.
Kuba, suvožtinių duona pan Cubano
Pikantiško skonio šiai tradicinei Kubos suvožtinių duonai suteikia lydyti taukai. Pan Cubano minkštimas maloniai kontrastuoja su krekerių traškumo plutele. Užsukę į bet kurią kepyklėlę Kuboje jūs neabejotinai išvysite pailgos formos aukso spalvos suvožtinių duonos kepalų, kuriuos per vidurį vagoja neryški siūlė: kai kurie kepėjai prieš pašaudami šią duoną į orkaitę ar krosnį, įspaudžia į tešlą palmės lapą, kad iškepus būtų patogu gaminti iš jos suvožtinius.
Ši duona populiari nuo Havanos iki Majamio, tačiau tik Kuboje rasite „kubietiškus suvožtinius“, kurie, manoma, buvo išrasti XIX a. – juos pradėjo kepti Floridoje gyvenę kubiečiai.
Egiptas, paplotis libba
Egipto dykumų platybėse klajojantys beduinai keliauja neapsikrovę daiktais, tačiau visada su savimi turi maišus kvietinių miltų, iš kurių kasdien ant laužo kepa duoną – libba papločius.
Jie gamina ir kitokius papločius, kurie kepami ant įkaitintų metalo lakštų, o libba kepama tiesiai ant žarijų. Nuo didžiulio karščio papločio viršus apskrunda, susidaro traški plutelė, o viduje lieka drėgna, garuojanti tešla.
Salvadoras, kukurūziniai paplotėliai
Vaikštinėjant San Salvadoro gatvėmis vargu ar pavyks išvengti kepamų kukurūzų kvapo – Salvadoro sostinėje kone ant kiekvieno kampo kepami kukurūzų miltų paplotėliai, vadinami pupusas. Šie papločiai yra ir visų mėgstamas užkandis, ir nacionalinis simbolis.
Paplotėliai gaminami į minkštą kukurūzų miltų tešlą įvyniojant sūrio, kiaulienos arba aštrių pupelių įdarą ir kepant įkaitintoje keptuvėje. Šis patiekalas iš kartos į kartą buvo perduodamas kelis šimtmečius. Į UNESCO sąrašus įtrauktame Choja de Sereno mieste – tai senovės majų miestas, kurį palaidojo išsiveržęs ugnikalnis – archeologai atrado 600 mūsų eros metais datuojamus virtuvės rakandus, panašius į tuos, kurie iki šių laikų yra naudojami kepti gardžiuosius kukurūzinius papločius.
Etiopija, papločiai injera
Purių, kempinę primenančios tekstūros injera papločių paviršių puošia burbuliukų žvaigždynai – tai tobulas pagrindas Etiopijoje populiariems padažams ir troškiniams.
Injeros mėgstamos ir kaimyninėje Eritrėjoje bei Somalyje – šie papločiai ne tik kasdienis patiekalas, bet ir patogus įrankis: atsiplėštu gabalėliu šio drėgno, susukto papločio galima semti ar dažyti skystą maistą, patiekiamą bendrame dubenyje.
Išskirtiniu, rūgštoku skoniu išsiskiriančios injeros kepamos iš senovinių ir itin maistingų, vadinamųjų tefo grūdų (Eragrostis tef – abisininė posmilgė). Papločiai rūgštūs, nes kepami iš raugintos tešlos – naujai užminkyta tešla sumaišoma su kultūromis iš ankstesnės tešlos, tada mišinys paliekamas kelioms dienoms fermentuotis.
Prancūziškas batonas
Prancūzai į maistą žiūri pagarbiai – valgymui skiria daug laiko, ir paprastai neužkandžiauja pakeliui. Tačiau yra išimtis: nerašytos taisyklės leidžia einant suvalgyti „le quignon“ – traškų ilgojo, šviežiai iškepto prancūziško batono kampą.
Jei eidami Paryžiaus gatve kramsnosite nusilaužtą batono kampą, greičiausiai, nieko nešokiruosite – galbūt todėl, kad ilgasis batonas yra tapęs prancūziškos kultūros simboliu.
Įdomu tai, kad kaip ir kai kurios didžiosios tradicijos, prancūziškas batonas atsirado gana neseniai.
Paryžiaus maisto istoriko Jimo Chevallier teigimu, pailgos formos duona, primenanti šiuolaikinį prancūzišką batoną, išpopuliarėjo devynioliktame amžiuje, o pirmą kartą buvo oficialiai paminėta 1920 m. kainoraštyje. Nepaisant šito, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tvirtina, kad prancūziškas batonas nusipelno UNESCO statuso.
Gruzija, chačapuriai
Chačapuriai – papločiai su imerulio ir sulugunio sūriais – yra bene labiausiai žinomas gruziniškas tešlos gaminys.
Sūrus paplotis gaminamas iš minkštos mielinės tešlos, iš kurios suformuojamas laivelis. Į šio laivelio vidų įmušamas kiaušinis ir pridedama sūrio. Pailga papločio forma užtikrina tekstūrų kontrastus – nuo minkšto vidaus iki traškių, apskrudusių kraštų.
Tikrieji chačapurių žinovai visų pirma nusilaužia papločio kraštus ir valgo juos dažydami į sodrų išsilydžiusio sūrio ir iškepusio kiaušinio įdarą.
Chačapuriai yra toks išskirtinis gruzinų virtuvės patiekalas, kad ekonominė šalies gerovė matuojama „chačapurio indeksu“, o 2019 m. Gruzijos Nacionalinė kultūros paveldo apsaugos agentūra paskelbė, jog chačapuriai įtraukti į nematerialiojo Gruzijos paveldo sąrašą.
Vokietija, ruginė duona „Pumpernickel“
Iš grynų ruginių miltų kepama tradicinė Šiaurės Vokietijos duona yra sunki, išskirtinės tamsios spalvos.
Tradiciškai, ji turėtų būti visą parą kepama šiltoje, garų pilnoje orkaitėje. Taikant tokį neįprastą kepimo būdą ruginiuose miltuose esantis cukrus pakinta ir suteikia duonai gilų, natūralų saldumą.
Pumpernickel duona šimtus metų buvo išskirtinis Vestfalijos regiono produktas. Zosto mieste iki šių dienų veikia vienai šeimai priklausanti kepykla, kurioje Pumpernickel duona pagal tą patį receptą kepama nuo 1570 m.
Honkongas, pyragas pai bao
Honkongo kepėjai varžosi tarpusavyje, kuris iškeps minkščiausią, puriausią duoną, kokią tik įmanoma įsivaizduoti – kvietiniai miltai jų rankose virsta tikrais konditeriniais stebuklais.
Ypatingu purumu išsiskiria pai bao duona, kuri yra gaminama pagal vadinamąjį Tangzhong metodą – gaminant tešlą, į ją be kitų ingredientų įmaišomas nedidelis kiekis vandenyje virtų miltų. Tokia, atrodytų, smulkmena, pakeičia visą duonos struktūrą – duona būna stebėtinai minkšta, drėgna, ir tokia išlieka kelias dienas. Ši duona kvepia pienu, o jos skonis toks malonus, kad ją vieną galima valgyti kaip užkandį.
Islandija, ruginė duona dokkt rugbraud
Geoterminis karštis, šildantis Islandijos geizerius ir karštąsias versmes, taip pat padeda natūraliomis sąlygomis iškepti tradicinę islandišką ruginę duoną dokkt rugbraud.
Tešla šiai duonai minkoma iš tamsių ruginių miltų, sudedama į metalinį puodą, ir įkasama į šiltą žemę šalia geoterminių šaltinių ar karštųjų versmių. Tradiciškai duona tokioje požeminėje „orkaitėje“ kepa lėtai – visą parą.
Tai genialus būdas panaudoti gamtinius išteklius. Kurortiniame karštųjų versmių mieste Loigarvatne galima paragauti karštos, ką tik iš angos juodame smėlyje iškastos tradicinės duonos.
Indija, parata
Šie nesijotų kvietinių miltų paplotėliai išsiskiria sluoksniuota, lengvai plyštančia tekstūra. Juos galima valgyti ir vienus, ir su pikantišku įdaru.
Gijomis plyštančios rievės susidaro įvairiai sukant, lankstant, o tada kočiojant plonu riebalų sluoksniu išteptą tešlą. Panaši metodika taikoma kepant kruasanus arba ruošiant sluoksniuotą tešlą.
Įdaryta kvietinė duona Indijoje kepama jau kelis šimtus metų. Kelios rūšys paminėtos net „Manasolasoje“ – sanskritu parašytame, iš XII a. mūsų laikus pasiekusiame tekste, į kurį įterpta keletas ankstyviausių regione paplitusio maisto aprašų.
Indonezija, roti gambang
Roti gambang – nuo seno Džakartos kepyklas garsinanti duona. Švelniai saldų skonį jai suteikia palmių cukrus ir cinamonas.
Šios duonos pavadinimas siejamas su tradiciniu indoneziečių muzikos instrumentu gambangu, iš išvaizdos labai primenančiu siaurą, rudos spalvos kepalą.
Visgi duonos recepto ištakų derėtų ieškoti kolonijinėje eroje: ne tik šiai duonai, bet ir kitiems indoneziečių kepiniams nemenką įtaką padarė olandų išpopuliarinti ingredientai ir gamybos būdai.
Iranas, sangak paplotėliai
Šiuos pavergiančio skonio paplotėlius įgudę Irano kepėjai gamina poromis. Sangak kepami tiesiai ant karštų akmenėlių.
Ant deginančiai karštų akmenėlių užmestoje kvietinių miltų tešloje susiformuoja aukso spalvos pūslelės. Dėl šios gamybos metodikos sangak tenka ilgokai kramtyti.
Jei nusišypsotų laimė paragauti ką tik iš krosnies ištraukto paplotėlio, nustebintų kontrastas tarp traškios plutos ir ne tokio sprangaus minkštimo. Sangak galima valgyti vienus arba taip, kaip per pusryčius daro iraniečiai, – su sūriu ir aromatingomis žolelėmis.
Airija, sodos duona
Kad duona iškiltų, nebūtina naudoti mieles. Purumo raugui gali suteikti ir sproginėjantis rūgščių ir kitų ingredientų derinys. Tarkim Amerikos indėnai duonai kildinti naudojo rafinuotą potašą. Šis metodas gerokai išpopuliarėjo per Bulvių badą – XIX a. Airiją ištikusį bulvių nederliaus metą.
Bulvių derliaus netekę vargo spaudžiami airiai duonos kepalus ėmė formuoti iš tešlos, pagamintos naudojant kvietinius miltus, rūgpienį ir geriamąją sodą.
Dabar kieti sodos duonos kepaliukai daugeliui kelia nostalgiją. Šios rūšies duona puikiai tinka su sūdytu airišku sviestu.
Izraelis, chala
Jei manote, kad chala galima vadinti tik pynutes, žinokite, kad klystate, nes chala – bet kuri per žydų ritualus naudojama duona.
Žydų kepėjų kepama duona – ne mažiau įvairi nei pati diaspora. Vien prisiminus paplotėlius, europietiškus kepalus ir vengriškus pyragus su aguonomis, nesunku suprasti, kokios skirtingos gali būti žydiškos duonos rūšys.
Šių laikų Izraelyje kepėjai ieško įkvėpimo turtingame pavelde, tačiau penktadienio popietėmis populiariausia Tel Avive – aškenazių pasiūlyta duonos versija. Kaip tik šios rūšies duoną daugelis ir sieja su chalos pavadinimu.
Auksinės spalvos pynutės švyti spindinčia glazūra. Pindami iš tešlos suformuotas gijas, kepėjai paruošia dvylika atskirų kepinių, atstojančių dvylika kepalų senovės Jeruzalės šventykloje.
Italija, čiabata
Kadangi nuolatos akcentuojamos sąsajos su senove, gali susidaryti įspūdis, kad tradicinė duona tegali būti kildinama iš praeities.
Vis dėlto duonos gamyba be paliovos žengia į priekį. Bene iškalbingiausiai tai įrodo su Italija siejamos duonos pavyzdys. Kad ir nelengva patikėti, tačiau gerai mums žinoma čiabata buvo pradėta kepti tiktai 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
1982 metais italų kepėjas Arnaldo Cavallari, protestuodamas prieš Romos kepyklas užkariaujančią ilgų batonų madą, pasiūlė kitokios rūšies duoną.
Nuo tos akimirkos prasidėjo 7-uoju ir 8-uoju praeito amžiaus dešimtmečiais klestėjusio duonkepių amato renesansas, tapęs tikra atsvara tolydžio įsigalinčiai maisto pramonei.
Jamaika, bami duona
Keptuvėje kepami tapijokos paplotėliai – gardus jamaikietiškas skanėstas. Apvalios formos bami (arba bammy) duona saloje patiekiama su gausiai čia vartojamomis šviežiomis jūros gėrybėmis.
Tradiciškai kepant bami duoną, pirmiausia iš tarkuotų manioko šakniagumbių pašalinamas natūraliai juose esantis cianidas, o tada persijotas minkštimas suspaudžiamas į metalines žiedų pavidalo formas.
Šio recepto šaknys siekia gilią praeitį. Tapijoka – nuo seno, ilgai iki europiečių atsikraustymo, Pietų Amerikoje ir Karibų jūros regione vartotas produktas. Manoma, kad manioko šakniagumbius gamindami paplotėlius naudojo net aravakai – viena iš Pietų Amerikos indėnų tautų.
Japonija, duona su kariu
Japoniškas karis gali tapti puikiu raugintos kvietinių miltų tešlos įdaru – šitaip sėdomis valgomą patiekalą nesunku paversti rankomis imamais užkandžiais.
Kepti paruošta duonos su kariu (kare pan) porcija iš pradžių apvoliojama trupiniuose ir tik tada nardinama į gilią gruzdintuvę. Taip susiformuoja traški plutelė, kurios tekstūra visiškai skiriasi nuo minkštos ir sultingos vidinės dalies.
Duona su kariu tokia populiari, kad jos garbei buvo pavadintas viename animė stiliaus seriale deginančiai karštu kario įdaru blogiečius apšaudantis superherojus.
Jordanija, tabun duona
Amene kepamos duonos kvapas neišvengiamai atves prie dar garuojančių klasikinių papločių, suverstų ant pakelės prekystalių.
Formuodami tabun papločius, minkštos kvietinių miltų tešlos apskritimus kepėjai užtempia ant išgaubtų formų ir švysteli į kūgio formos molio krosnį.
Štai kaip gimsta garuojantys, sodrų grūdų ir dūmų kvapą skleidžiantys papločiai. Tai idealus priedas prie jordanietiško skrudintų baklažanų užtepo, sumaišomo su maltomis sezamų sėklomis ir jogurtu.
Malaizija, roti canai
Roti paplotėlių receptą į Malaiziją galėjo atvežti iš Indijos atsikėlę migrantai, bet jis neabejotinai buvo pakoreguotas, todėl pagal jį iškepta duona išsiskiria puria konsistencija ir ryškiu, savitu skoniu.
Karštoje keptuvėje kepama specifiniu būdu išminkyta roti canai tešla pavirsta sluoksniais plyštančiais paplotėliais, skleidžiančiai malonų sviesto aromatą. Roti canai puikiai tinka prie malaizietiškų užtepų ir karių. Šiuos paplotėlius galima įdaryti įvairiausiais priedais, pradedant sunokusiais bananais ir baigiant keptais kiaušiniais.
Maltietiška duona
Raugintos tešlos maltietiškai duonai būdinga traški rusva pluta ir ypač purus minkštimas. Jos riekes galima aptepti šviežių pomidorų tyre arba mirkyti salą garsinančiame alyvuogių aliejuje.
Vadovaujantis klasikine metodika, tokios duonos kepimas užtrunka ištisą dieną. Seniau ši duona būdavo kepama bendrose, malkomis kūrenamose krosnyse, laikytose visos bendruomenės susibūrimo vietomis.
Net ir šiandien kai kurie Maltos gyventojai tradicinę duoną kepasi patys ir laiko ją galingu Viduržemio jūros saloje gyvenančios tautos simboliu.
Sakoma, kad norėdamas išsiaiškinti šį tą apie kokio nors žmogaus prigimtį maltietis gali kuo laisviausiai paklausti, kokios rūšies duoną nepažįstamasis valgo.
Meksika, tortilijos
Iš kukurūzų tešlos suformuoti apskritimai, kaisdami pasipuošia rudos spalvos pūslelėmis. Šie paplotėliai lig šiolei kepami tradicinėse plokščiose keptuvėse, naudotose Meksikoje dar 700 m. pr. Kr.
Su perlenktomis tortilijomis gaminami takai, bet šiaip paplotėlius galima valgyti įvairiausiais būdais. Ne veltui sakoma, kad tortilijos – populiariausias Meksikos gaminys. Pagaminti kukurūzų miltų tešlą ypač paprasta ir jai tereikia kelių ingredientų. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties tortilijos kartais vadinamos kulinarinio išradingumo viršūne.
Iš pradžių kukurūzų grūdai apdorojami kokiu nors šarminiu produktu, pavyzdžiui, gesintomis kalkėmis, ir tik tada malami. Apdorojimo procesas vadinamas nikstamalizacija. Dėl jo grūdai įgyja didesnę maistinę vertę ir yra lengviau virškinami.
Marokas, khobz kesra papločiai
Vaikščiodami Maroko medinoje, orientuokitės pagal gardų kepinių kvapą, ir jis jus gali atvesti iki rajono komunalinių krosnių, vadinamų ferran. Čia vietos gyventojai atsineša kvietinės tešlos ir kepa iš jos khobz kesra papločius – populiariausią duoną šalyje. Apvalūs, neiškilę papločiai traškūs viršuje ir minkšti viduje, todėl puikiai papuošia stalą, o valgio metu patogiai sugeria aromatingą troškinių padažą.
Aliejuje virta duona, navahų tauta
Auksiniai, traškūs aliejuje virti papločiai navahams primena namų jaukumą, tačiau kartu ir tragišką tautos istoriją.
Kai navahų tauta 1864 m. JAV vadovybės buvo išvyta iš savo žemių Arizonoje, jiems teko įsikurti Naujosios Meksikos teritorijoje, kur nebuvo lengva užsiauginti tradicinių pupelių ir daržovių.
Kad išgyventų, navahams teko pasikliauti valstybės suteikta grūdų, taukų ir cukraus parama. Taigi, savo duonos receptą navahai sukūrė siekdami išvengti bado.
Dabar aliejuje virti papločiai tapo ištvermingumo ir tradicijos simboliu, būtinu kiekvienos užstalės atributu.
Nyderlandai, tijgerbrood duona traškia pluta
Ši balta duona yra kiekvieno traškios plutos mylėtojo svajonė – traškesnės nei tijgerbrood plutos tiesiog nebūna. Tešlos gabalai specialiai aptepami ryžių miltų, sezamų aliejaus, vandens ir mielių mišiniu, kad kepant duoną pluta nuo karščio kuo labiau sutrūkinėtų. Ši duona yra populiariausias sumuštinių pagrindas.
Naujoji Zelandija, rewena paraoa duona
Naujakuriams europiečiams atgabenus į Naująją Zelandiją bulves, vietos gyventojai maoriai integravo šį importuotą produktą į savo virtuvę ir ėmė kepti iš jo naujovišką duoną. Bulvės visų pirma išverdamos, tada pafermentuojamos, kad iš jų užminkoma tešla būtų rūgštesnė.
Taigi, šiais laikais saldžiarūgštė rewena paraoa duona yra populiarus užkandis – ji valgoma su sviestu ir uogiene arba patiekiama su dosnia porcija žalios žuvies – maorių delikatesu.
Norvegija, bulviniai papločiai lefse
Jei manote, kad Šiaurės Europoje nėra plokščios duonos, reiškia, nesate ragavę lefse papločių.
Norvegiški bulviniai papločiai itin populiarūs per šventes, kai susirenka visi šeimynykščiai ir giminaičiai, ir užtenka rankų papločiams kočioti ir kepti ant įkaitinto keptuvo. Tai tikras norvegiškas paguodos maistas, ypač jei lefse paplotį valgysite apteptą sviestu, apibarstytą cukrumi ir žiupsniu cinamono.
Nors bulvės į Norvegiją atkeliavo tik XVIII a., skandinaviški papločiai savo istoriją skaičiuoja bent jau nuo vikingų laikų.
Lenkija, podplomyk paplotis
Karštas paplotis aptepamas baltu sūriu ir paskaninamas konservuotais vaisiais – tai nuo seno Lenkijoje mėgstamas naminis maistas.
Bemielės tešlos, kuri minkoma tik iš kvietinių miltų, druskos ir vandens, papločiai kepant pasidengia rudomis pūslelėmis. Kadangi tešla šiems papločiams kočiojama labai plonai, tradiciškai jie buvo kepami prieš krosniai įkaistant iki įprastai duonai reikalingos temperatūros.
Viduramžiais šiais papločiais buvo dalijamasi su kaimynais ir šeimynykščiais – tai simbolizavo draugystę. Šiais laikais ši tradicija transformavosi į kalėdaičių laužymą per Kūčias.
Portugalija, kukurūzų duona
Kepant šią tradicinę, sočią valstietišką Šiaurės Portugalijos duoną, kukurūzai ir grikiai sumalami, persijojami, ir iš jų mediniame lovyje užminkoma tešla.
Kepant duoną malkomis kūrenamoje akmeninėje krosnyje, jos pluta sutrūkinėja. Krosnis uždengiama duonos tešla, kuri atlieka laikmačio funkciją – duoną galima traukti, kai tešlos juostelės apskrunda ir paruduoja.
Europoje kukurūzai atsirado tik atradus Ameriką. Šiaurės Portugalijos regionuose ši kultūra buvo noriai priimta, nes skurdžiame regiono dirvožemyje nebuvo lengva užsiauginti kviečių.
Rusija, karvojus
Rusijoje per šventes duonos kepimas tampa tiesiog meno kūrimu – auksiniai karvojaus kepalai dekoruojami gėlėmis, gyvūnais ir įvairiais raštais iš tešlos.
Karvojus – būtinas vestuvių atributas, jį kepant tokiai progai reikia laikytis daugybės griežtų taisyklių. Tradiciškai, tešlą leidžiama užminkyti laimingai ištekėjusiai moteriai, o pašauti kepalą į krosnį gali vedęs vyras.
Netgi apvali karvojaus forma yra simboliška – manoma, jos šaknys glūdi senovėje, kai buvo garbinama saulė. Šiais laikais karvojus vestuvėms kepamas linkint jaunavedžiams sveikatos ir klestėjimo.
Sardinija, carasau papločiai
Kalnuotosios Sardinijos salos, kuri kažkada priklausė Pjemonto karalystei, virtuvė skiriasi nuo žemyninės Italijos virtuvės. Vienas iš tradiciškiausių Sardinijos patiekalų yra pane carasau – plonyčiai it pergamentas papločiai. Nors carasau papločiai gaminimo pradžioje atrodo kaip klasikiniai plokščios tešlos papločiai, vėliau jie yra patobulinami – papločiui krosnyje išsipūtus, jis perpjaunamas horizontaliai į du plonesnius gabalus. Šie gabalai iškepami dar kartą – tokia duona gali negesdama išsilaikyti mėnesių mėnesius, tad labai tinkama imti į kelionę.
Serbija, kukurūzų duona proja
Šilti serbiškos kukurūzų duonos proja stačiakampiai dažniausiai patiekiami prie tradicinių mėsos troškinių. Ši duona dažniausiai valgoma šviežiai iškepta, tik tik ištraukta iš krosnies. Salsvas maltų kukurūzų skonis puikiai išryškina sūrius produktus, kurie paprastai dedami ant duonos – pavyzdžiui, sūrų kamjak sūrį arba spirgučius.
Pietų Korėja, gyeran-ppang
Kiekvienas Pietų Korėjoje kepamos kvietinės duonos kepalėlis – tikras lobis, kurio viduje rasite iškeptą kiaušinį.
Gyerang ppang ir reiškia „kiaušininę duoną“, tai – mėgstamas Seulo gatvės maistas. Šią duoną mėgstama valgyti pusryčiams ir užkąsti bet kuriuo dienos metu. Neretai ši saldaus ir sūraus skonio duona pagardinama dar ir kumpiu, sūriu ir smulkintomis šviežiomis petražolėmis.
Šri Lanka, appam gaubti papločiai
Plonos fermentuotos ryžių miltų ir kokosų pieno tešlos lakštai virsta išgaubtais dubens formos papločiais – vienu populiariausių vietinių užkandžių.
Šiuos papločius geriausia valgyti dar karštus, stovint prie gatvės maisto kiosko Colombo gatvėje. Appam valgomi su kokosų troškiniu, su vištienos kariu arba su kiaušiniu. Pastaruoju atveju į dubenėlio vidų įmušamas kiaušinis, o ant jo uždedama kvapnios čili pastos. Appam papločiai populiarūs ir Pietų Indijoje.
Sudanas, kisra papločiai
Per naktį fermentuota papločių tešla įgauna unikalaus karstelėjusio sodraus skonio. Norint iškepti gardžius kisra papločius, reikia patirties ir kantrybės. Na, o kai išmoksite, galėsite kepti ant plokščios metalinės keptuvės klasikinius sudanietiškus gardėsius.
Kisra – ir patiekalas, ir įrankis: porėtos konsistencijos papločiais kabinami Sudane ypač mėgstami maistingi troškiniai.
Švedija, tradicinė duona vortlimpa
Kol nebuvo pirkti mielių, alaus daryklos ir kepėjai dirbo ranka rankon – aludariai išgaudavo mielių iš alaus, jomis dalindavosi su kepėjais, o šių duona būdavo su lengvu alaus prieskoniu.
Švediškai „limpa“ reiškia „kepalas“, o „vort“ – „misas“. Dabar tradicinei švediškai duonai rūgšties suteikiama ne misu, o apelsinų sultimis.
Tibetas, miežiniai papločiai balep korkun
Tibeto plynaukštėje tūkstančius metų auginami šalčiui atsparūs miežiai. Šie grūdai – vienas iš pagrindinių kalnų gyventojų maisto produktų.
Dabar balep korkun papločiai dažnai kepami iš kviečių, o tradiciniai papločiai kepami iš skrudintų miežių miltų, turinčių švelnų riešutų prieskonį. Šie miltai taip susiję su tibetiečių identitetu, kad netgi turi grotažymę ir minimi repo dainose (o Dalai Lama valgo šiuos papločius pusryčiams).
Turkija, riestainiai simit
Simit – riestainiai su sezamų sėklomis, jie – vienas mėgstamiausių turkų užkandžių.
Prieš kelis dešimtmečius Stambulo gatvėse šurmuliuodavo prekiautojai su riestainių prikrautais padėklais, dabar jie – retenybė Turkijos sostinėje. Rytais vykstantieji į darbus perka riestainių iš gatvėse stovinčių kioskų. Riestainius pamirko į saldų vandenį ar sirupą, tada pakaitina ir taip susidaro saldi traški plutelė.
Jungtinė Karalystė, porėti paplotėliai
Porėti kvietinės mielinės tešlos paplotėliai britų labai mėgstami, jie valgomi su džemu, sviestu ar su grietine.
Paplotėliai apkepami aliejuje, kol abi pusės dailiai pagelsta. Įprastai prieš valgant juos perpjauna perpus ir paskrudina.
JAV, amerikietiškos bandelės
Bandeles aptepa sviestu ar valgo su kokiu nors padažu, tai – vienas mėgstamiausių amerikiečių užkandžių. Norint iškepti minkštas, purias bandeles, tenka ilgai minkyti tešlą.
Anksčiau Amerikos pietinėse valstijose bandelės buvo išskirtinai sekmadieninis gardėsis, o šiais laikais jų rasite degalinėse, kepsninėse, jos kepamos beveik visuose namuose.
Šių amerikietiškų bandelių paslaptis – mažai baltymų turintys kvietiniai miltai. Anksčiau specialios rūšies kviečius (jos pavadinimas – „Baltoji lelija“) augindavo tik pietinėse valstijose.
Uzbekiškos duonelės non
Uzbekiškose molinėse krosnyse kepamos duonelės non – tikri meno kūriniai, jos – apskritos, papuoštos bangelėmis, pynėmis ir pan.
Kiekvienas Uzbekijos regionas kepa skirtingas duoneles, pvz., Taškente jos traškios, Samarkande – apibarstytos juodgrūdės sėklomis. Vos ištrauktas iš krosnies duoneles pasiuntiniai su dviračiais išvežioja po parduotuves ir kavines.
Venesuela, arepas
Venesueloje kukurūzų papločiai arepas kepami didelėse plokščiose keptuvėse. Šiuose papločius Venesueloje ir aplinkiniuose regionuose kepė dar prieš europiečiams pasirodant Pietų Amerikoje.
Arepas būna kuo įvairiausių. Pusryčiams paragaukite paprastų papločių, užteptų sviestų. Arepas su įvairiais įdarais, tirštais padažais ir aštriais užteptais – jau nebe užkandis, o sotus patiekalas.
Jemenas, lavašas su sviestu
Visuose Artimuosiuose Rytuose kepamas lavašas, tik Jemeno žydų bendruomenės lavašas malavach yra išskirtinai gardus. Kepėjai iškočioja kvietinę tešlą į ploną didelį lakštą, paskui aptepa jį lydytu sviestu, susuka į ritinį ir vėl kočioja, o visi sluoksniai persigeria gardžiu sviestu.
Iškeptas lavašas pabarstomas juodgrūdės ar sezamo sėklomis, kurios suteikia traškumo.
