Esate ajurvedinės virtuvės žinovas. Kaip žmogui, kuris pirmą kartą girdi šį pavadinimą, paaiškintumėte, kas tai yra?
Ajurveda – tai viena iš vedų kultūros dalių. „Ajur“ reiškia gyvenimas, „veda“ – mokslas. Tai yra mokslas apie laimingą gyvenimą, o laimė prasideda nuo fizinės sveikatos: jeigu esi sveikas, esi ir laimingas. Jei sergi, esi vienišas, tau blogai.
Jau prieš dešimt metų, kai Lietuvoje dar net nebuvo vegetarinės mitybos mados, mokiau gaminti maistą, vedžiau kursus. Ajurvedinė virtuvė yra labai turtinga, joje – dešimtys tūkstančių patiekalų, tačiau mūsų įpročiai dažnai neleidžia jos pažinti: juk valgome taip, kaip valgyti mus įpratino mūsų mamos ir močiutės.
Labai svarbu išmokti gamintis maistą, patiems jį pirkti, rinktis sveikas daržoves ir vaisius. Ajurveda sako, kad sveikas maistas susideda iš keturių rūšių produktų – tai pieno produktai, grūdinės kultūros, daržovės ir vaisiai. Iš šių keturių grupių galima pagaminti šimtus tūkstančius patiekalų.
Kiek patiekalų jūs mokate pagaminti?
Begalybę, nes maisto gaminimas man yra kūryba. Galiu iš bet ko pagaminti bet ką. Daržoves galiu paruošti taip, kad nesuprasite, ką valgote, manysite, kad mėsą. Galiu pakepti kiaušinį, nors patiekale kiaušinio nebus nė kvapo! Tik nežinojimas ir neišmanymas verčia manyti, kad be mėsos ir žuvies nėra ką valgyti.
Ar tiesa, kad ajurveda nurodo, kada ką valgyti?
Taip, ajurveda nustato absoliučiai visas taisykles visoms gyvenimo sritims. Norite būti laimingi – laikykitės jų. Pavyzdžiui, pusryčius patariama valgyti nuo šeštos iki aštuntos valandos ryto. Saulei kylant mūsų organizmo virškinimo ugnis dar tik vos vos rusena, todėl reikia valgyti maistą, kuriam virškinti neišeikvotume daug energijos.
Ryte turėtume pavalgyti saldžiai, nes dažniausiai atsikėlę esame niūrūs, be nuotaikos. Ypač čia, Lietuvoje, kai nėra saulės. O saldus skonis suteikia mums laimės pojūtį, jausmą, kad esame mylimi, todėl ryte reikėtų valgyti saldžiai.
Pavyzdžiui, aš rytais valgau košes, pagardintas razinomis, džiovintais vaisiais, riešutais, medumi, sūrį, jogurtą, geriu vaisines ar žolelių arbatas.
Jokio sumuštinio su mėsa?
Mėsa yra kitos gyvybės kūnas. Žudoma gyva būtybė kenčia, patiria skausmą ir baimę. Ir tos baimės vibracijos, tai, ką jaučia gyvūnas, lieka jo mėsos struktūroje. Valgydami mėsą suvalgome ir joje likusią energiją. Vadinasi, pavalgęs mėsos aš pats bijosiu, būsiu liūdnas. Mėsos nevalgau labai seniai.
Kada ir ką valgyti pietums?
Pietus valgome, kai saulė yra zenite. Tada užsidega skrandžio ugnis ir žmogus gali valgyti sunkiau virškinamas grūdines ir ankštines kultūras. Pietų patiekalai turi būti tokie, kad pajustume visus šešis skonius, t. y. sūrų, saldų, aštrų, gaižų, kartų. Pajutęs visus skonius žmogus pajunta pilnatvę, pasisotina ir jo siela, ir psichika, ir fizinis kūnas.
O vakarienė?
Vakarienę geriausia valgyti iki 18.00 arba 20.00 val., blogiausiu atveju – likus dviem valandoms iki miego. Ajurveda rekomenduoja eiti miegoti vėliausiai 22.00 val., kad iki vidurnakčio pailsėtų ir atsigautų mūsų psichika.
Vakarienei tinka pienas, nes nuramina nervų sistemą. Pienas yra mėnulio produktas, virškinamas visą naktį, todėl žmogus ramiai miega ir nubunda pailsėjęs, atgavęs jėgas. Svarbu prieš miegą gerti pašildytą pieną.
Vakarienei tinka ir sriubos, ir troškintos ar garintos daržovės. Svarbu, kad patiekalai būtų neutralaus skonio, nes ryškūs skoniai išbalansuoja žmogaus psichiką: jį gali apimti baimės, nerimo jausmas, aistra ir pan.
Ar tiesa, kad vienus metus gėrėte tik pieną ir nieko daugiau nei gėrėte, nei valgėte?
Metus ir aštuonis mėnesius. Ajurvedos traktatuose rašoma, kad jeigu žmogus bent metus geria tik pieną, tampa labai ramus, jo organizmas išsivalo, sudega apie 80 procentų blogosios karmos.
Metus net vandens negėriau, tik pieną. Būdavo, ryte atsikeliu, išgeriu pieno, po valandos ar kelių vėl išgeriu pieno. Per dieną išgerdavau apie du tris litrus pieno. Tai nieko nuostabaus. Aš stebiuosi, kodėl žmonės stebisi. Augau kaime, mama man kasdien palikdavo du tris litrus pieno. Esu įpratęs jį gerti. Kas nutiko po tų beveik dvejų metų? Atėjo ramybė, mąstymas tapo aiškus, racionalus, logiškas.
Be to, pienas, nors ir skystas, bet labai sotus. Mes jo atsigeriame, tačiau patekęs į skrandį, kur karšta, jis tampa varške. Tai juk tas pats, kas valgyti varškę. Kai nuėjau pasidaryti kraujo tyrimų, visi rodikliai buvo idealūs.
Kaip organizmą įpratinti gerti tik pieną ir kaip su juo susitarti, kad daugiau nieko nenorėtų?
Nereikia nieko specialiai daryti, nes pienas turi visus žmogui būtinus skonius, jų gavę jaučiamės sotūs, patiriame pilnatvę. Piene yra visko, ko žmogui reikia. Vedos sako, kad pienas yra stebuklas, o karvė – vienintelis gyvūnas, kuris virš stuburo esančiame centriniame kanale gamina „auksą“. Gerdamas pieną žmogus geria „auksą“. O auksas yra saulės elementas, kuris pratęsia gyvybingumą, duoda šviesos, gerų minčių.
Tradicinės ir netradicinės medicinos gydytojai ir sveikuoliai sako, kad pienas yra nuodas, jo geriau negerti, jis teršia organizmą...
Prisiminkite, kokia yra mūsų prosenelių istorija. Valstietis turėjo namelį, viename jo gale gyveno karvės ir kiti gyvuliukai, kitame – jis su šeimyna. Karvė buvo šeimos maitintoja. Buvo aišku: karvės neturi – neišgyvensi.
Karvė duoda penkis svarbius produktus ir, jeigu žmogus juos vartoja, jis yra išminčius. Karvė duoda pieną, jogurtą, ghi sviestą, šlapimą ir mėšlą. Visi šitie produktai Indijoje yra vaistai. Indijoje karvės šlapimas parduodamas kaip vaistas, kuris valo inkstus, kepenis, – aš kartais jo parvežu į Lietuvą. Karvės mėšlas yra antiseptikas, organizmo valiklis.
Ghi sviestas yra geriausias riebalas, jį galima daug kartų vartoti kepant – neišsiskiria jokios kancerogeninės medžiagos.
Ar įmanoma pamatyti Jus restorane valgantį ten pagamintą maistą?
Įprastame restorane – ne. Juk valgydamas aš valgau žmogaus, kuris tą maistą gamino, energiją. O jeigu jis piktas, nelaimingas, įtūžęs?
Kai pats gaminu maistą, aš jį pirmiausia aukoju dievui. Paaukotas maistas transformuojasi, tampa „prasadas“. Nėra skanesnio maisto už „prasadą“.
Ar galima sukurti restoraną pagal ajurvedos filosofiją, kur tiekiamas „prasadas“?
Žinoma. Indijoje yra šventykla, jos virtuvėje dirba šeši tūkstančiai virėjų, kurie kasdien gamina „prasadą“ dvidešimt penkiems tūkstančiams valgytojų. Maistas tiekiamas ant bananų lapų, imi jį rankomis ir valgai. Jų maistas labai saldus.
Ajurvedos virtuvėje karaliauja prieskoniai, su jais išgaunama daugybė skonių. Tačiau kiekvienas prieskonis suteikia ne tik skonį, bet ir yra už kažką „atsakingas“? Kaip veikia prieskoniai?
Pavyzdžiui, rytietiški prieskoniai. Jie nebūtini, galima verstis iš savų. Ir su vienu prieskoniu galima daug nuveikti. Cinamono lazdelė – ji tinka vietoje kavos. Kava skatina depresiją, apatiją, sakoma, kava suteikia energijos. Valandai suteikia, dviem atima. Organizmas priešinasi, kava – kaip nuodas, organizmas nori ją išstumti. Cinamonas pakeičia kavą puikiausiai. Tinka ir košėms, gėrimams gardinti, karališkas prieskonis.
Imbieras. Negaminu be jo jokio troškinio, naudoju šviežią, galėčiau suvalgyti per kartą pusę galvutės. Jeigu sergu, atsigeriu gėrimo iš imbiero miltelių. Supjaustau imbierą mažais kubeliais, lyg spirgučiais, ir su sviestu pakepinu. Paskui dedu kitų daržovių. Jei kas nori atsisakyti mėsos, gali pakepinti imbierą su sviestu, skonis – kaip spirgučių. Nepakeičiamas prieskonis, jis atgaivina, suteikia energijos, jame daug pranos, atsidaro kvėpavimo sistema, gydo nuo kosulio ir gripo.
Gvazdikėliai yra šildantis prieskonis. Yra šildantys ir šaldantys prieskoniai, vienus reikia vartoti vasarą, kitus – žiemą. Dar priklauso ir nuo kūno konstitucijos: jei žmogus yra „vatos“ konstitucijos, jam labai šalta, galūnės šąla, tai reikia vartoti gvazdikėlius, galima įsidėti juos į kojinę, šildys. Jeigu konstitucija – „pitos“, daug karščio, tai tokiems gvazdikėlių nereikia.
Ciberžolė. Mokslininkai nustatė, kad tai kone pirmutinis vaistas nuo vėžio. Vežu žmones į Indiją ir jie ten pradeda viduriuoti. Jeigu taip nutinka, reikia suvalgyti šaukštą ciberžolės. Ji viską sutraukia, valo kraują, dezinfekuoja žaizdas. Nudažo visus gaminius, suteikia spalvą. Nepakeičiamas prieskonis, be jo nėra nė vieno patiekalo.
Kardamonas turi penkis skonius, tik neturi sūraus; senų senovėje, kai iš Rytų atveždavo vaistų, tai vaistininkai kardamoną sutrindavo. Žmogus su juo gauna viską. Šis prieskonis tinka į troškinius, kompotą, saldžius patiekalus.
