Atvykus vėlų ketvirtadienio vakarą stebino mokyklinio amžiaus vaikų gausa. Kartu su tėvais šešiamečiai vaikai gardžiai ir paprastai degustavo trijų žvaigždučių „Michelin“ skonio šedevrus maloniai kalbėdami kulinarinėmis temomis. Vos kelias raides mokantis iškeverzoti pyplys gyrėsi bendraamžiui namie ruošiantis „net geresnę pastą“, o draugas jam paniekinamai atsikirtinėjo: „Aš, žinok, gaminu ir tortelinius...“ Vakaras prasidėjo nuostabiai.
Daugiau kaip septyniasdešimt žvaigždėtų patiekalų. Geriausi itališki vynai. Romos Auditoriumo terasų grožis bei šiltas ir malonus itališkas vakaras tris dienas per metus kainuoja tikrai labai nedaug. Patiekalų kainos svyruoja vos nuo 6 iki 10 eurų. Net ir kulinarijos pasaulio žvaigždė Heinzas Beckas, įvertintas trimis „Michelin“ žvaigždutėmis, renginio metu nuoširdžiai rūpinsis jūsų vakarienės kokybe.
Viskas vyksta labai paprastai. Niekas čia nevaidina ir neišsidirbinėja. Tik žurnalų viršeliuose ir „Master-šef“ laidose matyti kulinarijos olimpo dievai paprastai šypsosi ir patys maloniai aptarnauja eilinį smalsuolį įdėmiai tikrindami net ir smulkiausią detalę kukliose popierinėse lėkštelėse. Paimi į rankas tą mažą lėkštelę, pasižiūri ir supranti, kad tikras menininkas šedevrą gali nutapyti ir ant paprastos popieriaus skiautės. Itin gražius patiekalus kartais net gaila ragauti, bet kvapas sugundo, tada užsimerki ir pasiduodi gomurio šventei, kontrastų ir išradingų derinių emociniam sprogimui. Nuostaba lydi labai dažnai, nors viskas atrodo lyg ir labai paprasta.
H. Beckas mane nustebino ypatingo skonio salotomis. Obuolys, mažyčiai tobuli salotų lapeliai, salierai, lašiša, aukščiausios klasės alyvuogių aliejus, juodųjų ikrų lietus ir traškūs dar karšti tobulos formos ir skonio bulvių čipsai. Paprasta ir nuostabu. Sužavėjo ir jo paruošta raudonoji žalia krevetė, besivartanti jūros salotų čatnio padaže ir nušlakstyta Citrus junos majonezu, su traškia codium jūržole.
Taip pat įspūdį paliko šefas Stefano Marzetti, turintis vieną „Michelin“ žvaigždutę. Jo sukurtas traškus smidrų „Rocher“, įmirkęs robiolos kreme ir nubertas stambiomis kvapniomis tartiufo skiedromis, viduje slėpė raudoną kiaušinio trynį. Gaila, kad trynys nebuvo skystas. Gaminti po atviru dangumi, ne savo virtuvėje, gali būti didelis iššūkis net ir žvaigždėtiems šefams. Galbūt man atitekęs „Rocher“ pateko išsiblaškiusiam asistentui į rankas, pervirė aliejuje, tad trynys spėjo sukietėti. Kita vertus, sumokėjus už šį patiekalą tik 7 eurus, tokią klaidą drąsiai galima ir atleisti.
Nuvylė Cristina Bowerman, vienintelė moteris Italijoje, įvertinta viena „Michelin“ žvaigžde. Jos sukurtas perlinių kruopų rūkytas „orzotto“, pagardintas „cacio e pepe“ – sūriu ir pipirais, patyręs azijietiškos virtuvės kontaminaciją ir lėkštės dugne slepiantis nuostabų jūros ežių kvapą bei skonį, buvo tikrai vertas dėmesio, bet tokios svarbos šefei tikrai negaliu atleisti guzais sušokusių perlinių kruopų lėkštėje. Manau, ir ji pati sau to neatleistų, jei tik sužinotų.
Pralinksmino Oliverio Glowingo „Cadoret“ austrė, apžerta Gin-Tonic granita ir tabasku. Gera nuotaika, vynas, žvaigždėmis savęs nelaikančių šefų kuklumas ir nuostabi atmosfer, garantavo nuostabius prisiminimus. Teisybę sako seni italai – „Kuklumas ir savikritika – tik tikrų genijų privilegija“.
