Garsių Klaipėdos restoranų vadovas V. Samavičius alpinizmu susidomėjo palyginus neseniai, tačiau jau įveikė aukščiausią Pietų pusrutulio viršūnę – Argentinoje, Andų kalnuose esantį Akonkagvos kalną. „Jo aukštis – 6 km ir 962 m. Du kartus bandžiau įkopti į šią viršūnę – pirmieji metai buvo nesėkmingi, tačiau antraisiais pavyko ir pajutau, kad galiu tai daryti. Jau svajoju apie kitas viršūnes“, – sako jis.
Pasak šefo, kalnuose tenka įveikti įvairius iššūkius – šaltį, nuovargį, norą viską mesti ir grįžti namo. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis galima jaustis patogiai: „Dažniausiai pradedančiuosius alpinistus vadina „matrasiniais“, nes jie ieško patogumo – ne tik namuose, bet ir kalnuose. Tačiau dabar ir kalnuose taip pat galime turėti patogumo – nesinori šalti.“
V. Samavičius sako, kad kalnuose dažniausiai gamina jis. Tiesa, alpinistų valgomas maistas tikrai neprimena to, kurį šefas gamina restoranuose. „Man visada išpuola gaminti maistą. Ir pusryčius, ir vakarienę, kuri dažniausiai būna lengvesnė – tereikia aukštuminį maistą užpilti karštu vandeniu. Kartais patiekalus pagardinu česnaku, kuris iki 5 km aukščio nesušąla. Bet kartais pasilinksminimui ir 5 km aukštyje ant ugnies kepame zefyrus“, – pasakoja kulinaras.
Kalnuose norėdami išsivirti ar išsikepti maisto, sako V. Samavičius, alpinistai naudoja dujas, kurių balionėlį būtina kruopščiai prižiūrėti – dideliame šaltyje jis gali užšalti. „Jei nori ryte išgerti kakavos, dujų balionėlį dediesi į miegmaišį“, – patarimais dalijasi V. Samavičius ir priduria, kad dujomis dideliame aukštyje taip pat pildo vandens atsargas – tirpina sniegą ar ledą.
Dujomis virtuvės šefui teko gaminti ir dar ekstremalesnėmis sąlygomis – neseniai jis maistą ruošė oro balione, kur, kaip pats tikina, jam padėjo alpinizmo patirtis.
Jis sako, kad alpinistams ypač svarbi maisto raciono įvairovė, kuria pasirūpina ekspedicijos vadovas: „Jis suskaičiuoja ir pasako, kiek ir kokio maisto turime turėti, viską pasveriame. Mityba kalnuose labai svarbi, o jei valgyti nesinori – valgai priverstinai.“
Grįžęs namo V. Samavičius gamina savo restoranų svečiams, o įkvėpimo semiasi Paryžiuje: „Kai pirmą kartą nuskridau, man Paryžius pasirodė nepatrauklus ir murzinas. Tačiau dabar vis noriu ten grįžti. Paryžiaus restoranai davė supratimo, kas yra svetingumas – to Lietuvos restoranams trūksta, todėl grįžęs iš ten panašias idėjas įgyvendinu ir čia. Esu buvęs visuose geriausiuose restoranuose.“
Pasak jo, lietuviška ir prancūziška virtuvės skiriasi, tačiau galima rasti ir panašumų. „Kalbant apie paslaugumą ir maisto kokybę, Lietuva šiek tiek priartėjo prie Paryžiaus. Vis dar ieškome savo kelio lietuviškos virtuvės labirintuose. Joje daug puikių dalykų – nuo žvėrienos iki grybų ir uogų. Lietuvoje visko daug, tik reikia imti ir gaminti su didele meile“, – sako V. Samavičius.
