– Esate fotografė ir kulinarinių knygų autorė. Kas atsirado anksčiau – susidomėjimas fotografija ar maistu?

– Be abejo, maistu. Mama ir močiutė kantriai stebėdavo, kaip naikinu vištų kiaušinius kepdama savo pačios sugalvotus pyragus. Vėliau ėmiau vartyti tuomet dar nespalvotomis fotografijomis arba visai neiliustruotas receptų knygas, gaminti pagal receptus iš žurnalų. Tada nebūčiau patikėjusi, kad viename iš jų bus publikuojami mano išbandyti ir nufotografuoti patiekalai.

Eksperimentų netrūko ir studijų laikais. Kartą su kambario draugėmis prisirinkome sraigių. Recepto neturėjome, bet žinojome, kad prieš gaminant jas reikia palaikyti miltuose. Nusipirkome kilogramą miltų, subėrėme į kibirą, suleidome sraiges ir aklinai uždengėme, kad sraigės nepabėgtų. Kitą rytą sraiges radom užtroškusias. Vėl prisirinkom sraigių, nusipirkom miltų, uždengėme jas drobe – išgyveno. Kepėme sraiges svieste, įpjaustėme daug paprikų. Nutarėme, kad skonis ir konsistencija primena grybus. Dar ruošdavome puikų studentišką desertą, kuriam reikia nesaldaus sutirštinto pieno ir rūgščios uogienės, pavyzdžiui, vyšnių. Sumaišius šiuos du ingredientus gaunasi labai skanus, tirštas vyšninis kremas.

– Ar virtuvėje mėgstate eksperimentuoti ir ar pati tų eksperimentų rezultatus ragaujate?

– Eksperimentuoti dažniausiai priverčia situacija, kai gamindamas staiga pamatai, jog neturi kurio nors produkto, nes šeimoje šeimininkauti mėgstame visi. Iš savo patirties žinau, kad eksperimentai gali baigtis labai gerai ir... priešingai, pavyzdžiui, iš torto tešlos gali iškepti tik blyną. Bet žinau ir tai, kad padarytos klaidos gali atvesti prie naudingų atradimų. Tarkim, kepant tešlos krepšelį su migdolų miltų ir vaisių įdaru, visai nebūtina krepšelį iškepti prieš supilant į jį įdarą. Krepšelis kuo geriausiai iškepa drauge jau su įdaru jį pašovus į orkaitę. Be to, kepinys nebūna sausas. Jeigu įdaras nėra labai skystas, šis kepimo būdas pasiteisina.

– Paskutinės jūsų receptų knygos, išleistos kartu su Rasa Derenčiene, pavadinimas kviečia prie stalo su rašytoju. Kaip gimė tokia idėja ir ar sunku ją buvo įgyvendinti?

– Prieš kelerius metus įgyvendinau ankstesnį savo sumanymą – su tekstų autore J. Čekatauskaite ir dailininke S. Jakaite sukūrėme labai gražią knygą vaikams „Pasakiški receptai“. Į ją surinkti – žinomiausiose pasaulio pasakose paminėti patiekalai. Rengdama šią knygą jau galvojau apie būsimą – „Prie stalo su rašytoju“. Šia knyga kviečiame skaitytojus į kulinarinį nuotykį – sėsti prie vieno stalo su rašytojais bei jų herojais ir paragauti patiekalų, kurių skonis juos lydėjo aistringos meilės, lemtingų sprendimų, svarbių atradimų ir kasdienių įvykių sūkury.

Iš surinktų į knygą patiekalų galima paruošti išskirtinius pietus, prašmatnų desertų vakarėlį ar valgiaraštį šventinei puotai. O kartu, be valgymo, patirti ir didžiulį skaitymo malonumą – kūrinius knygai surinko biblioterapijos konsultantė R. Derenčienė. Skaitydami gerai žinomus klasikinius ir šiomis dienomis į populiarumo viršūnę užkopusius romanus, biografines apybraižas, tapsite dramų ir švenčių liudininkais bei dalyviais. Dalis šių kūrinių yra ekranizuoti ir žinomi iš filmų. Tiems, kas yra juos skaitę, knyga bus gera proga prisiminti ir sužinoti jų skonį. O neskaičiusius paskatins šias knygas „suvalgyti“.

Foto: G. Barauskienės nuotr.

– Esate ir pasakų-receptų knygos sumanytoja ir bendraautorė. Ar fotografuojant vaikų knygai skirtus patiekalus į maistą teko pažvelgti kitaip?

– Knyga „Pasakiški receptai“ skirta vaikams, kurie jau gali ir nori gaminti patys arba padedami šeimos narių, vyresnių draugų. Knygos patiekalai nesudėtingi ir gardūs, pateikti su gaminimo etapų fotografijomis. Ji padeda įgyti valgio ruošimo įgūdžių, leidžia vaikams patirti paties pasigamintų pusryčių, pietų ar vakarienės džiaugsmą.

– Kai kurios jūsų nuotraukos labiau primena dailininkų tapytus paveikslus negu įprastą maisto fotografiją. Kurios meno epochos ar menininkai jus įkvepia?

– Sakoma, jog norint tobulėti kaip maisto fotografui, to reikia mokytis iš garsiausių dailininkų. Kaip ir daugelis, žaviuosi olandų meistrų drobėmis. Bet dažniau man į akiratį patenka šių dienų talentingų pasaulio maisto fotografų darbai – galiu juos žiūrėti, tyrinėti be saiko. Kitas svarbus įkvėpimo šaltinis – gamta, jos sukurtos formos, spalvos, skoniai.

– Kokios šalies virtuvė jums atrodo fotogeniškiausia? Ar ji ir tokia pat skani?

– Labiausiai esu susipažinusi su Europos virtuve – tuo, ką ragauju keliaudama ir ką pati pagaminu. Dažniausiai fotoaparatas suspragsi Italijoj, Ispanijoj, Graikijoj – ten ir labai skanu, ir gražu. Patinka aplinkos jaukumas, nuoširdumas, džiaugiuosi, kai tai pavyksta užfiksuoti fotografijose.

– Juokaujama, kad nenufotografuoto maisto valgyti negalima. Ar fotografuojate maistą restoranuose?

– Turiu ganėtinai įtemptą darbų grafiką, nuolat daug fotografuoju. Lietuvos restoranuose kartais fotografuoju, kai dirbu kaip fotografė. O savo malonumui – nedažnai, kai užsukusi papietauti ar pavakarieniauti pamatau kažką išskirtinai gražaus ar įdomaus.

Profesinė liga labiau pasireiškia kitu aspektu – pastebiu, ar stilinga restorano aplinka, ar gražiai atrodo patiekalai, nes juk maistas gali būti ne tik skanus, bet ir gražus.

Foto: Asmenininis albumas

– Jūsų „Instagramo“ paskyroje galima pamatyti kelionių nuotraukų. Ar kelionėse fotografuojate ir maistą, ar stengiatės nuo to atsitraukti, pailsėti?

– Fotografija man ne tik darbas, bet ir hobis, todėl svarbiausias daiktas mano kelionių krepšyje – fotoaparatas. Labai mėgstu keliauti, ragauti maistą kitose šalyse, pati atrasti vietas, kur skanus maistas, stebėti, kaip jis ruošiamas. Paskutinės kelionės metu Korfu saloje atsitiktinai užregėjau, kaip vietiniai gyventojai savo vynuogyne ruošia vyną – įspūdis ir vaizdai nepamirštami. Keliaudama niekada nepraleidžiu progos nueiti į vietinį turgų – ten tiek natiurmortų iš šviežių žuvų, jūrų gėrybių, vaisių ir daržovių, tiek išraiškingų veidų, veiksmo.

Be maisto, labai mėgstu fotografuoti augalus – juk didžioji dalis maisto irgi yra augalai. Su malonumu tai darau ir kelionėse. O Lietuvoje to malonumo važiuoju į Vilniaus universiteto botanikos sodą Kairėnuose, į Kretingos muziejaus oranžeriją, į Kauno botanikos sodą. Turiu ir savo sodą bei gėlyną, bet jų negana. Čia matyt, giminės bruožas – seneliai turėjo didelį ūkį su sodu, kur augo daug retų vaismedžių. Du senelio broliai buvo miškininkai. Vienas jų, Juozas Rauktys – mokslininkas, VU profesorius, Lietuvių enciklopedijos miškininkystės ir botanikos skyrių redaktorius ir bendradarbis.

– Kokių patarimų duotumėte tiems, kurie nori gražiai nufotografuoti patiekalą, bet turi tik mobilųjį telefoną?

– Gražiam kadrui reikalinga tinkama šviesa, tad pirmiausia reikia pasirinkti staliuką šviesioje vietoje, ne aštriuose saulės spinduliuose. Arba drąsiai su lėkšte eiti fotografuoti ten, kur natūrali dienos šviesa švelni, ateinanti iš šono. Baltą meniu lapą panaudokite kaip reflektorių iš šešėlio pusės. Pasukiokite lėkštę, padarykite kadrų skirtingu rakursu. Iš arčiau nufotografuokite patiekalo tekstūrą, jeigu ji įdomi formomis, sluoksniais. Jei patiekalas margas, rinkitės nuosaikesnį foną.

Foto: G. Barauskienės nuotr.

– Kokias maisto fotografijos tendencijas išskirtumėte?

– Man svarbiausias kriterijus – malonumas, kurį patiri dirbdamas ir žvelgdamas į fotografiją. O jei kalbėti apie pastarojo meto maisto fotografijos tendencijas, tai, ko gero, išties tamsi paletė, natūralumas, perdėtai nenudailintas, lyg netyčia „sugautas“ vaizdas dominuoja.

Nuotaikos, emocijos kūrimas į šešėlį stumtelėjo patiekalo sudėtį – apie tai galima sužinoti iš meniu, padavėjo arba recepto. Populiarus ir kitas, labiau informatyvus, būdas – kai visas dėmesys skiriamas patiekalui, paliekant daug tuščios erdvės aplink jį, beveik arba visai nenaudojant detalių.

Kita, daugelio tinklaraštininkų pamėgta tendencija – išdailintas kadras, su daug detalių, apimantis visą istoriją.