Tiksliau, čia ne Lietuva. Čia Lazdynai, garsiausias Sovietų Sąjungos „mikrorajonas“, 1974 apdovanotas Lenino premija kaip labai pritaikytas žmogui. Tais metais man buvo ketveri, tai mažai ką atsimenu, bet paskui Lazdynai man buvo tik šiek tiek mažiau baisūs už Žirmūnus ar Karoliniškes. Atsimenu, kad ten buvo 40-oji vidurinė mokykla, kurios auklėtinės (gal ne visos) viena apie kitą atsiliepdavo vadindamos „Lazdynų k*rvomis“. Kodėl tos merginos turėjo tokią blogą nuomonę viena apie kitą, ligi šiol nežinau.
Šiandien viskas, kas ten yra gražaus, yra pušys. Pastatai baisūs, sutrupėję. Šaligatvio plytelės išdaužytos. Kiemai užstatyti rūdijančiais automobiliais, pilkais veidais vaikšto seni ir pavargę žmonės, iš tų, kur ir vasarą apsivilkę paltus, kaip iš filmų apie numirusius miestus, kur gyvena tik taikūs zombiai. Šen bei ten surūdijusios senųjų laikų žaidimų aikštelės vaikams, bet vaikų daug nematyti: gal išėjo žiemą į mišką žibuoklių ir negrįžo.
Restoranas „Chinkali namai“ iš lauko atrodo ne geriau, o dar blogiau, negu visa aplinka: lauke nyki terasa ir pats pastatas, akivaizdžiai pastatytas tais pačiais 1974 metais, prieš 44 metus, ir gal buvęs kokia skalbykla ar katiline, kas dabar supras.
Viduje – tik šiek tiek smagiau, nes pakabintos neblogos Gruzijos nuotraukos, bet likusi aplinka yra kaip kooperatinės kavinės 1990 metais. Tai gruzinų restoranas. Akmens baras, kaip kapinių tvora. Televizorius su dideliu kineskopu: tokių jau daug metų nebegamina.
Lapeliai ant stalų kviečia: „pobūviai, vestuvės, gimtadieniai, gedulingi pietūs“. Tikiuosi, ne visi renginiai kartu. Bet nenorėčiau šeimos sukūrimo atšvęsti griūvančiuose Lazdynuose. Gedulingiems tiktų. Man tada jau bus tas pats.
„Chinkali, chačapuri, šašlykas, viščiukas tabaka – kainos, skonio ir kokybės santykis jus nustebins“, sako restorano puslapis socialiniame tinkle. Tai ne labai įtikinamas pasigyrimas, bet gal rinkodara nėra jų stiprioji pusė.
Mes juk čia dėl maisto. Gerai, kad taip: jei būtume atėję dėl aplinkos, jau reikėtų išeiti.
Lankytojai atrodo kaip irgi atvykę iš praeities. Ne baisūs ar negražūs, ne, tiesiog iš kitos epochos. Kaip ištraukti iš dokumentinių filmų apie Baltijos kelią ir Sausio 13-osios įvykius.
Valgiaraštis matęs geresnius laikus: suglamžyti lapai plastiko kišenėse. Niekada nespręsk apie restoraną pagal valgiaraščio spaudos kokybę, primenu pats sau.
Jau sakiau, kad ten laikas atsuktas atgal? Taip. Labai draugiškas padavėjas (gal kartu ir savininkas) nekalba lietuviškai. Ta prasme, visai. Ir gerai: reiškia, lietuviškai ir neskaito, tai ir manęs nepažįsta, ir tai džiugina. Lietuviškai jis ir nerašo: sąskaita parašyta rusų ir gruzinų kalbų mišiniu, arba rusiškai su Kaukazo akcentu. Kaip susišneka jaunesni lankytojai, kurie nemoka rusiškai, aš nežinau. Gal tiesiog rodo pirštu į valgiaraštį. Arba ten neina?
Padavėjas toks, kokio reikia: aš noriu užsisakyti avienos šašlyką, jis neleidžia. Sako, kieta mėsa bus. Jums nepatiks. Tai užsisakau kiaulienos šašlyką (€4,80), ir jis yra puikus. Nuostabi mėsa. Žalumynai. Gaivios daržovių salotos. Pasaka.
Dar užsisakėm liulia kebabą iš jautienos ir avienos, suvyniotą į lavašą (€5,50), ir jis buvo vienas geriausių, kokį esu valgęs gyvenime, o aš jų valgęs visur – Gruzijoje, Indijoje, Dubajuje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Uzbekistane, Anglijoje, Turkijoje. Plonas, švelnus lavašas. Kvapni mėsa.
Kai kainos tokios mažos, negalėjom sustoti užsisakinėti maistą. Bandysim ragauti kuo daugiau. O kas mums? Mes imame viską iš gyvenimo abiem rankomis.
Chačapuris su sūriu ir kiaušiniu? Kaina bus €4,20. O galima du kiaušinius ten įmušti? „Padarysim“, sako padavėjas, ir kaina nepasikeičia. Kaip jų nemylėti? Padavėjas (arba savininkas) priekabiai žiūri, kad išmaišytume kiaušinį ir sūrį, prieš mirkydami duonos kraštelį. Jis viską žino, kaip ką reikia valgyti.
Padavėjas mus ir chinkalius moko valgyti: kitur Gruzijoje (arba gruzinų restoranuose) liepia nusukti uodegėlę ir tada gerti skystį. Čia sako paimti už uodegėlės ir kąsti šoną ir tada gerti skystį. Nesuprasi tų žmonių, bet mes klausom. Chinkaliai su jautiena ir kiauliena – €0,75, chinkaliai su jautiena ir aviena – €0,90. Kainos komiškos, nė euro nekainuoja. Skonis puikus. Šliurpiame skystį, kaip liepta.
Manote, čia viskas? Dar pasiėmėme lobio chačiapurio, tai yra, pyrago su pupelėmis (€3,50), ir jis yra labai geras, tik mums mėsa labiau patinka.
Visas šis nuostabus persivalgymas kainavo €33,35, na, ir arbatpinigius. Automobilį pasistatyti daugiabučių kiemuose nekainuoja, tai vien ekonomija gaunasi.
Trisdešimt trys eurai už pietus, kurių būtų laisvai pakakę keturiems žmonėms. Ir viskas labai labai aukštos kokybės.
Tai yra kaip pasivažinėjimas laiko mašina į praeitį, į sovietmečio gilumą, tik sovietiniais laikais Gruzijoje maistas nebuvo toks skanus. Iš kur žinau? Vaikystėje buvęs ten. Tėvai daug keliaudavo ir mane visur vežiodavosi.
Tikrai verta aplankyti. Fantastiškai nedidelė kaina ir puikus gruzinų maistas. Žinau, kad šiais laikais lyg ir madinga Gruziją kažkaip kitaip vadinti, atrodo, Sakartvelu, bet man negalioja: kaip senolių nevadinu senjorais, taip ir Gruzija man yra Gruzija (aš ir naujųjų Indijos vietovardžių netoleruoju, man ligi šiol yra Bombėjus, Kalkuta ir Madrasas, o ne Mumbajus, Kolkata ir Čenajus).
Keturios žąsys iš penkių.
Chinkali namai, Architektų 11, Vilnius. Tel. +370 646 51269. Facebook profilis: https://m.facebook.com/chinkalinamai/
Kasdien nuo 11:00 iki 22:00.
