O ar žinote, kas yra hipsterių restoranas? Jei valgiaraštis nespaudintas ant popieriaus, o užrašytas šratiniku barmenui ant delno, jei stalo įrankiai ne išdėliojami ant stalo, o atnešami senoje skardinėje nuo aliejinių dažų, jei kokteiliai pilami ne į taures, o į stiklainėlius, kuriuose močiutės laikė krienus, tai hipsterių restoranas. Jei cukrui kavoje išmaišyti atnešamas ne šaukštelis, o senas veržliaraktis, jei duonos kepalą pjauna ne peiliu, bet mažu benzopjūklu, likusiu nuo Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų, ir jei kolos gėrimas yra ne pažįstamo prekės ženklo skardinėje, bet butelyje, ant kurio etiketės pavaizduotas nėščias oposumas su replėmis letenėlėje ir tas gėrimas yra pilstytas mažomis partijomis Albanijoje ir kainuoja ne kaip gaivusis gėrimas, o kaip brendis, tai jūs esate hipsterių restorane.
Čia, Los Andžele, šiandien mačiau reklamą ant lango: alus - doleris už pintą (pinta yra kiek daugiau nei puslitris, kaina juokingai maža, matyt, koks ypatingas pasiūlymas); hipsterių alus - du doleriai. Tai viskas, ką jums reikia žinoti apie hipsterių kultūrą. Ji skirta žmonėms, kurie turi pakankamai pinigų, kad galėtų atrodyti kaip vargšai, bet tokiu būdu, kad žinantieji suprastų, kad jie iš tikrųjų vargšai nėra.
Aš šiaip neturiu su tais hipsteriais problemų ir neužgauna manęs nei jų dviračiai, nei jų žiemą vasarą avimi sportbačiai, bet jų restoranų mados, turiu pripažinti, prarado mano akyse naujumą ir gaivumą.
Todėl, kai atėjome į Azijos restoraną “Spice”, pamačiau interjerą ir kėdes, pradėjau raukytis ir klausiau draugės, kiek mes galime pas tuos hipsterius vaikščioti, gal mes galime kada nors nueiti, pavyzdžiui, kur nors, kur galima bus sėdėti ant normalių kėdžių ir kur bus staltiesės ir valgiaraštis ant popieriaus, o ne ant lentos surašytas. Paskui paaiškėjo, kad be reikalo raukiausi.
„Spice“ yra eklektiškas ir primaišytas Azijos patiekalų restoranas, kur viskas suplakta į krūvą (nors valgiaraštis nėra didelis ir, turiu pasakyti, lengvai ir suprantamai surašytas), be ypatingų įspareigojimų vienam regionui ar vienai virtuvei, daugiau europietiškas įspūdis apie Aziją, susirinktas keliaujant po įvairias šalis su kuprine, kompiuteriu ir susuktu jogos kilimėliu.
Priimantis (kaip supratau, ir šeimininkas, ir gamintojas, ir aptarnaujantis) noriai ir netingiai pasakojo apie patiekalus; galima buvo suprasti, apie receptus jis žinojo ne iš nuogirdų ir už visus buvo pasirengęs atsakyti. Mums norėjosi maždaug visko. Tai geriausias ženklas: kai skaitai valgiaraštį ir norisi maždaug visko.
Sičuano sriuba su wontonais (koldūnėliais), 5,50 EUR, buvo mūsų absoliutus patiekalas-favoritas. Tai buvo man skaniausia sriuba per ilgą, ilgą laiką. Kinų koldūnėliai buvo mažesni, nei aš buvau pratęs valgyti Londone, Niujorke arba kur nors Azijoje, bet nuo to dar skanesni. Užsisakėme vieną sriubą dviese ir vos pasidalinome.
Tom Kha Gai (6,50 EUR), tailandietiška sriuba iš kokosų pieno su vištiena, gardinta čiliais ir citrinžolėmis bei žaliųjų citrinų lapeliais. Aš nesu tų sriubų mėgėjas, greičiau atvirkščiai: pernelyg jau lietuviai pamėgo kokosų pieną, pasakysiu aš jums, gana jau, grįžkite prie šaltibarščių. Bet čia man labai patiko, nebent kitą sykį pasirūpinčiau, kad vištiena nebūtų tokia blanki ir biudžetinė.
Bulgogi jautiena (7 EUR) su juodųjų pupelių padažu, ryžiais ir morkomis - korėjietiškas patiekalas buvo ir sodrus, ir su puikiais garnyrais (jeigu ką, man ir morkos šiaip gyvenime labai nepatinka, bet čia buvo skanu; tiesiog nežinau, tą dieną man buvo turbūt pilnatis arba apsivertę įprastiniai skonio receptoriai).
General Tsao (6,50 EUR) buvo amerikietiškas saldžiarūgšties vištienos variantas su brokoliais. Man norėjosi stambesnių vištienos gabalėlių ir jei jau amerikietiškas patiekalas, kad visa porcija būtų amerikietiškai didelė. Čia toks pageidavimas ateičiai: sukurkime Ameriką Lietuvoje, tegu porcijos bus tokios, kaip Laisvės Šalyje, kad galėtum suvalgyti tik trečdalį visko, ką tau atneša. Nesakau, kad tai yra protingas pageidavimas, bet žmogui juk neuždrausi svajoti.
Atskirai noriu pasakyti apie mangų lassi (2,50 EUR): jie patys pripažįsta, kad prideda į gėrimą šiek tiek cukraus, nes kur tu Lietuvoje gausi pakankamai saldžių mangų, bet pieniškas gėrimas toks, kad vien dėl jo turbūt ten galima ir vėl užeiti.
Dviese sumokėjome €35 ir arbatpinigius.
Bendras įspūdis: na ir kas, kad aplinka hipsteriška. Jie myli maistą ir turi supratimą apie tai, kaip Vakaruose atrodo Azijos virtuvė. Tokių vietų Vilniuje reikia dar daugiau.
Keturios žąsys iš penkių.
Spice, Pylimo g. 59, Vilnius. Tel. +370 688 22673. Facebook profilis
Pasitikrinkite darbo laiką ir vietą paskambinę: vasarą jie sakosi dirbantys lauke, kitu adresu.
