O man, žinokite, viskas ten gerai (išskyrus tai, kad viskas buvo baisiai, nežmoniškai lėta, o restoranas buvo tuščias, gal ne tokia diena papuolė, gal virtuvėje koks vargšas vienas budintis žmogus šeimininkavo, bet per tiek laiko, kiek mes keturiese laukėme savo patiekalų, galima buvo išėjus stumbrą sumedžioti girioje ir iškepti, dar ir su garnyru, ir dar išskyrus tai, kad pusryčius reklamuoja, bet jų neduoda, bent jau mums). Man viskas gerai, bet daugiau ten neisiu, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl. Tai bus istorija apie gerus norus, taurius ketinimus ir nelabai didelį supratimą, kas gi dedasi šiandien Vilniaus restoranų scenoje. Na, ir dar apie savaitgalio vėlyvuosius pusryčius, kurių neduoda.

„Le Bonjour“
Foto: Andrius Užkalnis

„Le Bonjour“
Foto: Andrius Užkalnis

„Le Bonjour“ (nesikabinėkime prie pavadinimo, gerai, kad ne lietuviškas, nors gal ir pageidaučiau geriausia angliško) yra toje Gedimino prospekto vietoje, kur kažkada, senais laikais, buvo nežmoniškai populiari vieta, kuri vadinosi „Prie parlamento“, kurios populiarumo niekada nesupratau ir kur nenorėdavau eiti, nes ten ėjo visi mano draugai, o aš neinu ten, kur eina visi mano draugai. Čia jau seniai buvo. Dar man nepatiko pavadinimas „Prie parlamento“, ne tik todėl, kad vieta visai ne prie parlamento (prie parlamento yra ikiukas, „Submarinas“ ir ukrainiečių restoranas, ir dar klaikaus vaizdo nacionalinė biblioteka), bet ir todėl, kad čia toks kažkoks senamadiškai pretenzingas vadinimas „Prie tilto“, „Prie stoties“ ir panašiai – na, bet istorija ne apie tai, kas buvo kažkada, o apie tai, kas yra šiandien.

Mes šiaip norėjome su draugais išbandyti vėlyvuosius savaitgalio pusryčius, kurie buvo reklamuojami tada, yra reklamuojami ir dabar. Paskambinome ir klausiame, ar bus? Taip, sako, „kaip visada“. Reiškia bus?

Kai atėjome, ir paklausėme, tai o kur čia pusryčių meniu, padavėja keistai atsiduso, ir sako: savaitgalio pusryčių nėra. Bandau atspėti, kodėl. Baigėsi kiaušiniai? Sunku įsivaizduoti. Sugedo kavos aparatas? Tai kad verda kavą. Tegul tai lieka paslaptimi. Gal tiesiog eigoje tądien nusprendė, kad pusryčius gaminti atsibodo, tegu žmonės paragauja mūsų paprastą meniu, per vėlu jau pusryčiams. Nors ir patys skelbiame. Vienu žodžiu, aš nesupratau, gal jūs suprasite, jei ten nueisite. Tai mes valgėme iš paprasto valgiaraščio.

Valgiaraštis didelis, bet man nesimatė nei jokios koncepcijos, nei strateginio sumanymo, tik viskas išversta į prancūzų kalbą, kaip tuose Niujorko restoranuose, kur pamatai prancūzišką pavadinimą ir prancūzišką tekstą valgiaraštyje (vietoje „Eggs Benedict“, Benedikto kiaušinių, „œufs à la bénédictine“) ir tuojau žinai, kad mokėsi dvigubai brangiau, už prancūzų kalbą ir už padavėjo prijuostę. Čia, „Le Bonjour“, visgi ne Niujorkas, kainos nėra didelės, ypač turint galvoje restorano adresą: Gedimino prospektas, kad ir kaip žiūrėtum, yra viena brangesnių sostinės vietų.

Svogūnų sriuba (4 EUR) buvo vienas geresnių tos popietės patiekalų, bet kartu viena prasčiausių svogūnų sriubų, kurias teko valgyti. Arba pati prasčiausia. Nei aromato, nei išraiškos, nei to „oho“ faktoriaus, kurį paprastai sukelia šis patiekalas. Maža kaina negelbsti. Geriau daryti ne už keturis, o už keturiolika, bet gaminti skaniai. Aš dėl sriubų esu grįžęs ne tik į restoranus, bet net ir į miestus, bet ten buvo įsimenamos sriubos, o čia viskas lengvai pamirštama.

Prancūziška svogūnų sriuba
Foto: Andrius Užkalnis

Jūros šukutės su mėtų ir žirnelių tyre (8 EUR) buvo visiškai uždominuotos perteklinio garnyro (daržovių), bet jas uždominuoti nebuvo sunku, nes šukučių buvo apverktinai mažai. Mūsų reakcija: „ir tai viskas?“. Nesitikėjau didelio jų dubens, bet čia buvo kažkaip vargana.

Šukutės
Foto: Andrius Užkalnis

Jautienos tartaras su daržovėmis ir avokadu (9 EUR) buvo neįsimintinas ir paprastas. Gal kokiame provincijos miestelyje dar galima padaryti tokiu patiekalu įspūdį, kai ten avokadų dar prieš kelis metus niekas nežinojo, kad tokie būna. Čia, Vilniuje, tai tiesiog valgiaraščio užpildas.

Tą patį pasakysiu ir apie tuno tatakį su sezamais ir avokadų tyre (9 EUR, ir kažkodėl valgiaraštyje vadinamas „šviežiu tunu“, kas dar keisčiau atrodo išversta į anglų kalbą „fresh tuna“, na, pirmiausiai, turėtų būti „raw tuna“ arba „tuna tataki“, nes kai parašai, kad šviežias tunas, tai svečiai gali pagalvoti, kad čia dar duodamas ir nešviežias).

Tartaras su avokadais
Foto: Andrius Užkalnis

Tuno tatakis
Foto: Andrius Užkalnis

Mūsų draugas, pasiėmęs troškintas daržoves su ožkos sūriu, kaip pagrindinį patiekalą (7 EUR), visus nustebino tokiu žingsniu. Sakė, ir pats buvo nustebęs, nežinojo, kas čia jam atsitiko. Pasiėmęs tik pasakė, kad dabar jau žino, kodėl paprastai užsisakinėja ne daržoves. Šituo viskas pasakyta. Būna gerų vegetarinių patiekalų, bet ne ten ir ne tądien.

Daržovės
Foto: Andrius Užkalnis

Aš pats pasirinkau foie gras kepsnį su baravykų rizotu (13 EUR). Nei keptas žąsų kepenėlių paštetas, nei rizotas nedžiugino.

Rizotas ir foie gras kepsnys
Foto: Andrius Užkalnis

Rizotas buvo, valgiaraščio žodžiais, iš Arborio ryžių, prabangiausių trumpagrūdžių ryžių pasaulyje – bet jei tokie jie ir buvo, nepajutau aš to specifinio kremiškumo ir kramtomojo stangrumo, o gal tiesiog per ilgai laukiau patiekalo.

Varlių kojelės su daržovių troškiniu (7 EUR) buvo gal ir neblogos, jei ne daržovių troškinys, kuris tas nelaimingas varles šiurkščiai užgožė. Varlytės be reikalo atidavė gyvybę.

Varlių kojelės
Foto: Andrius Užkalnis

Keptas kamamberas su miško grybais (7 EUR) buvo neblogai paruoštas, tačiau neturiu ką daugiau pasakyti apie tokį nuobodų patiekalą. Keptas baltojo pelėsio sūris kažkada buvo ohoho, sumanymas ir inovacija. Šiandien tai patiekalas, labiau tinkantis tinkliniam restoranui. Tokia biudžetinė Prancūzija žmonėms, kurie kažką girdėję apie prancūzų virtuvę.

Keptas sūris su baravykais
Foto: Andrius Užkalnis

Iš desertų mums patiko špinatų ir mėlynių pyragas, ir obuolių pyragas buvo smagus, bet pastarasis, pirmiausia, buvo labai jau eilinis patiekalas (ir vėl beldžiasi į smegenis tinklinio restorano pasirinkimas), antra, ledai buvo parduotuvinio skonio.

Tai tiek žinių. Suma keturiems žmonėms buvo 135 EUR, kas yra greičiau kuklu, negu prabangu, plius arbatpinigiai. Nė vienas patiekalas nebuvo sugadintas. Gal ir skanu tiems, kas nelabai mėgsta valgyti arba nėra ragavęs skaniau, ir gal ir įdomu tiems, kas pirmą kartą valgo kažką kito, negu bulvių plokštainį, bet šis restoranas pavėlavo į Vilniaus centrą mažiausiai dešimtmečiu. Traukinys nuvažiavęs, ir šiandien toks maistas yra tik praleista galimybė namie išsikepti kiaušinienės su dešrelėmis. Dvi žąsys iš penkių.

Čekis
Foto: Andrius Užkalnis

Le Bonjour, Gedimino pr. 46, Vilnius. Tel. +370 688 01483. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Penktadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio. Sekmadieniais uždaryta.