Ir kadangi jau užsiminiau apie vasarą, šiandien bus viena apžvalga, užkritusi tarp visų aplankų ir laukianti savo eilės nuo rugpjūčio, kai laimingas grįžau Lietuvon po vasaros Kalifornijoje (taip, ten aš vienoje nuotraukoje atsispindžiu veidrodyje) ir ėjau su savo inspekcijomis restoranų tikrinti.
Restoranas yra Rotušės aikštėje (na, techniškai kalbant, tai adresas yra Didžiojoje gatvėje) ir yra vienas labiausiai rekomenduotų tinklalapyje „TripAdvisor“, o tai man yra nelabai geras ženklas. Ta prasme, kad tinklalapis, kuriame gali balsuoti kiekvienas valgytojas, išmanantis ar ne, yra toks pat blogis, kaip ir rinkimai, kuriuose dundukai išrenka klounus į valdžią, nes jų partijos pavadinimas gražus. „TripAdvisor“, žinoma, kartais pasiseka ir geresniems restoranams, bet kai matai, kad geriausiu mūsų sostinės restoranu ten laikoma vidutiniška aludė, o kita baisi aludė ir tragiška snarglinė užima aukštas vietas greta turistų gaudyklės Pilies gatvėje, kurios pavadinime yra „dvaras“, tai kaip ir viskas aišku.
Restoranas „Saula“ yra lietuviško maisto restoranas ir tik viena raidelė pavadinime jį skiria nuo restorano Pilies gatvėje, kuris yra tokio blogumo, kad aš ten nedrįstu eiti rašyti apžvalgos, nes kiek atsimenu jo maistą, ten gali nuo jo perdegti fotoaparatas ir išsprogti smegenys. Aš sąmoningai nerašysiu, ar „Aula“ ir „Saula“ yra susiję, nes labai nenoriu, kad mano vertinimas būtų paveiktas tokio ryšio. Čia kaip susipažinti su moterimi ir sužinoti, kad jos sesuo dirba stovimą darbą Sodų gatvėje ant šaligatvio arba yra virtuvės vedėja ligoninėje ir maitina vaikus nuodais ir šlapia dešra. Sesės lyg ir neturėtų būti susijusios, bet vis tiek kažkaip nesmagu.
Restoranas save angliškai vadina „maisto rūsiu“, kas iš esmės nėra neteisinga, nes restoranas yra rūsyje, bet daug Vilniaus restoranų yra rūsiuose, tai čia gal daugiau toks lingvistinis išsidirbinėjimas, kuris nieko nereiškia, tai mes ir nebenagrinėkime. Interjeras – erdvus ir sutvarkytas neperkraunant ir nenueinant į folklorinę marceliukių ir bernelių beskonybę, kas yra gerai. Tai nėra tokia rafinuota lietuviška puikuma, kaip „Stiklių aludė“, bet su „Stiklių alude“ niekas negali lygintis. Tiesiog juos prisiminiau, nes suvokiau pasiilgęs idealaus lietuviško maisto. Nelengvas mano gyvenimas.
Grįžtame į „Saulą“. Valgiaraštis atrodo gana išmanus ir ne per daug laužiantis iš savęs, patiekalai telpa viename lape ir yra aiškiai pavadinti – kas, iš ko pagaminta, su kuo ir iš kokio ūkininko atvežta (vietinio maisto mada mane žavi, bet tik saikingai: malonu žinoti konkrečią pavardę, bet patiekalų skonio tai nekeičia).
Trinti šaltibarščiai (€3) buvo geresni, negu galima būtų tikėtis iš tokios mažos kainos. Aišku, iki naminių toloka, ir kiaušinio norėtųsi daugiau, bet nesikabinėsiu. Jei jums atrodo, kad trys eurai yra per daug už šaltibarščių dubenėlį restorane, tai, žinokite, blogai yra ne šaltibarščiams, blogai yra jums, kad tiek mažai uždirbate. Susiraskite kitą darbą.
Restoranas siūlė lietuviškus Benedikto kiaušinius su šamu (gerai, kad užsisakydamas nepastebėjau ir paskui suvalgiau, nes šamas ir karpis man yra absoliučiai neleistinos žuvys, kurias galėtų kas nors uždrausti) – kiaušinis buvo išvirtas gerai ir gražiai bėgo trynys, olandiškasis padažas buvo geras, tačiau šoninė buvo padėta lyg tarp kitko, salotos buvo visiškas kompozicijos perkrovimas ir lėkštė nepadėjo estetiniam vaizdui, bet kaina, penki eurai už patiekalą, tikrai buvo nedidelė. Taip, Benedikto kiaušiniai yra Lietuvos mada, bet čia jie visiškai netrukdė ir buvo geriausias pietų patiekalas. Nors ir jo lietuviškumas gal kiek ginčytinas.
Marinuotos žuvies karpačas (€6) buvo visiškai neįdomus ir nelietuviškas patiekalas, tokia tarptautinė makalynė ir tiek, svogūnėliai, padažas – galėčiau pagalvoti, kad esu keturių žvaigždučių viešbučio restorane prie bet kurio iš didžiųjų Europos oro uostų ir net nežinau, kurioje šalyje.
Dar nykiau buvo su mėsos patiekalais. Jautienos žandas (€11,90) buvo tvarkingai minkštas, švelnus, bet kuo čia dėta lietuviška virtuvė? Tai tiesiog budintis daugelio restoranų patiekalas, kurio beveik niekas nesugadina. Nei daugiau, nei mažiau. Nieko lietuviško jis neparodo, nebent lietuviškumu laikysime aronijų vyno priedą.
Danieliaus kepsneliai (€15,90) gal ir būtų kažkiek lietuviški, nes su baravykais, bet kad jie buvo tiesiog labai kieti. Žvėrienai reikia specialaus paruošimo, čia jo aiškiai stigo.
Lietuviškas sūrio ir varškės pyragas (€4,50) yra tiesiog sūrio pyragas, „cheesecake“, kas, kad su svarainių ir cinamono žele – svarainių daug kur yra pasaulyje.
Dviese sumokėjome €52,30 ir arbatpinigius. Jei būčiau turistas, manyčiau, kad nebrangiai pavalgėme lietuviškai pavadinto tarptautinio maisto (išskyrus tikrai lietuviškus šaltibarščius) ir, ko gero, galvočiau, kad savo virtuvės Lietuva kaip ir neturi. Kaip vietos gyventojas, manau, kad grįžti priežasties nėra: didžiausias privalumas būtų tvarkingas pateikimas ir nedidelė kaina už adekvatų, bet nuobodų, tarptautinį maistą, kuris galėtų būti nors Estijoje, nors Portugalijoje. Iš restorano laukiu daugiau. Gyvenimas per trumpas, kad valgytum nuobodžiai. Trys žąsys iš penkių.
Saula, Didžioji g. 26, Vilnius. Tel. +370 5 250 7473. Facebook profilis: https://www.facebook.com/saularestoranas/?fref=ts
Nuo pirmadienio iki ketvirtadinio – nuo 11:00 iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.
