Keliaujantys dėl naujų skonių atradimų, o taip pat keliautojai-gurmanai privalo žinoti, kad visame pasaulyje garsių DONER kebabų sostinė yra visai ne Turkija ir ne jokia kita vidurinės Azijos šalis. Kebabai bandelėje atsirado ne taip jau ir toli nuo Lietuvos – Vokietijos sostinėje Berlyne. Būtent ten jų kultūra yra išpuoselėta labiausiai, ten jų parduodama daugiausia ir skonis ten jų yra pats geriausias.
Kiekvienas padorus berlynietis turi bent kelis taškus, kur perkasi sau, draugams ir šeimos nariams kebabų. Nebūtinai su mėsa, net nebūtinai su daržovėmis, nebūtinai ir tokios formos, kokius juos esame įpratę matyti. Šiame mieste jų yra pačių įvairiausių, kokių tik išneša jūsų fantazija. Ir aš jums netrukus papasakosiu apie pačią geriausią vietą.
Pradėkime nuo oficialiosios statistikos – Vokietijoje šiuo metu veikia tarp 40 ir 50 tūkstančių kebabinių. Nuolat vienos užsidaro, kitos atsidaro. Daugiausia jų, per 4 tūkstančius yra Berlyne. Nedaug atsilieka kiti dideli miestai – Hamburgas, Miunchenas, Kelnas ir Frankfurtas. O metinė šių įstaigų finansinė apyvarta siekia net 4 milijardus eurų! Galite įsivaizduoti? Tiek daug pinigų, atrodo tokiame paprastame, gatviniame biznyje. Šiuos skaičius vardiju ne be reikalo, noriu, kad įsivaizduotumėte, kokio rimtumo tai reikalas. Ir kaip svarbu bet kuriam Vokietijoje gyvenančiam turkui mokėti ruošti gerus kebabus. Nes jeigu tik atitaiko receptūrą, jeigu kažkokiu stebuklingu būdu įtinka vietiniams valgytojams – kioskelis, parduotuvėlė ar mažas restoranėlis – pasmerktas populiarumui ir žinoma klestėjimui.
Įsivaizduokite, toje šalyje veikia net ir tokia labai įdomi organizacija, man šiek tiek komišku pavadinimu Europos turkiškų kebabų asociacija. Ji rūpinasi šio valgio įvaizdžiu ir reklama, taip pat paveldu, na ir, žinoma, renka visus tuos statistinius skaičius. Dar vienas jų paskaičiavimas: per dieną Vokietijoje suvalgoma apie 2 milijonus kebabų porcijų.
Kebabų epopėja Vokietijoje, o po to ir kitose šalyse prasidėjo 1972 metais, kai Berlyne, Zoo rajone, netoli miesto zoologijos parko, atvykėlis iš Turkijos Kadiras Nurmanas atidarė pirmąjį šio skanėsto kioskelį. Iš pradžių emigrantas prekiavo kebabų mėsa, kepta ant iešmo, ir patiekdavo ją lėkštėje su daržovėmis. Būtent taip žmonės kebabus buvo įpratę valgyti jo gimtinėje Turkijoje. Tačiau labai greitai ponas Kadiras pastebėjo, kad Berlyne ant iešmelių keptos mėsos pardavimai stringa. Jis suprato, kad šiame mieste visi kažkur skuba, taip lekia, kad prisėsti pavalgyti iš normalios lėkštės, kaip įprastame restorane – daug kas tiesiog neturi laiko. Štai tada turkas ir sugalvojo, kad mėsą ir daržoves reikia sudėti į turkišką bandelę – pitą arba į visoje Azijoje populiarų lavašą. Būtent jis nusprendė, kad daržoves ir mėsą dar reikia paskaninti geru padažu, nes kitaip valgytojams bus per sausa.
Ir, žinokite, ilgai laukti nereikėjo – kebabai, skirti išsinešti, sukėlė revoliuciją greito maisto pasaulyje. Pavalgyti pas Kadirą Nurmaną važiavo žmonės ne tik iš viso Berlyno, bet ir iš visos Vokietijos.
Štai taip, atrodo visai paprastai atsirado šie – mūsų dienų herojai. Gal jūs dar nežinojote, bet yra didelis skirtumas, kaip valgysite kebabą. Jų rūšys turi aiškius savo pavadinimus. Tie originalieji, tikrieji, taip, kaip sumanytojas Kadiras ir pasiūlė: bandelėje-pitoje vadinami DONER kebabais. O tie, kurie pas mus Lietuvoje populiaresni, plonytėje tešloje, vadinamame lavaše – tai yra DURUM kebabai.
Iki pat savo mirties 2013 metais garsus išradėjas kepė ir pardavinėjo kebabus. Net ir nesistengė tobulinti jų recepto, nes nuolatiniai klientai pageidavo tos tikrosios klasikos. Kainos jis irgi nekėlė, nes vis kartodavo, kad šis patiekalas negali būti brangus. Įkandamas tiek paprastiems darbininkams, tiek elitui. Tai viena iš priežasčių, kodėl ponas Kadiras netapo multimilijonieriumi. Žinoma, prisidėjo ir tas faktas, kad savo išradimo – DONER kebabų jis neužpatentavo. Tiesiog jautėsi be galo laimingas, kad jo kūrinys taip stipriai išplito. O ypač daug jam reiškė, kai kebabai tapo populiarūs Amerikoje ir Australijoje. Labai toli nuo Berlyno. „Džiaugiuosi, kad milijonus valgytojų padariau laimingais, o tūkstančius kebabų gamintojų turtingais“, – vis mėgdavo kartoti jis.
Šiam garbiam žmogui visame Berlyne turėtų stovėti skulptūros, ypač Kroizbergo rajone. Adresu Mehringdamm 32, prie pat įėjimo į Mehringdamm metro stotį veikia šių dienų hitas – pats populiariausias ne tik Berlyne, bet ir, manyčiau, visame pasaulyje kebabų kioskas „Mustafa's Gemuese Kebab“. Bet kurio taksisto ar miestelėno galite paklausti, kur šis valgis pats skaniausias? Ir visi atsiūs būtent čia.
Padariau nedidelį tyrimą, paklausiau dviejų jaunų studenčių, kurias sutikau netoli Berlyno televizijos bokšto, paklausiau pagyvenusios poros, su kuria susidūriau Warschauer Strasse, netoli Berlyno sienos likučių, ir pasiteiravau taksisto, kuris mane naktį iš klubo vežė į viešbutį. Ir visi jie man pasakė tą patį – „kebabų varyk valgyti į „Mustafa's Gemuese Kebab“.
Iki tos vietos galite atvykti metro traukiniais U6 arba U7, taip pat autobusais 140 arba M19.
Nekantrus žmogus pasakytų, kad padariau didelę klaidą, tas, kuris nekenčia stumdytis eilėse, vos tik atvykęs prie to kioskelio, bėgtų nuo jo neatsisukdamas. O aš, mėgstu keistas patirtis, todėl kai pamačiau, kas ten vyksta – truputį apsidžiaugiau. Supratau, kad bus apie ką jums papasakoti. Prie kebabų stovėjo tokia eilė, kokios pas mus Lietuvoje nebūna niekur niekada. Nei į jokias parodas, nei į geriausius koncertus, net poliklinikose pas gydytojus eilės mažesnės. Tai ar galite įsivaizduoti?
„Sveiki, kiek čia jau laukiate?“ – klausiu vieno iš pirmųjų toje milžiniškoje eilėje prie kebabų laukiančio vaikino. – „Mes pasikeisdami su dviem draugais stovėjome apie porą valandų, gal truputį ilgiau“, – laužyta anglų kalba man atsakė jis. Bet nebuvo nei piktas, nei suirzęs. Niekas toje eilėje tokie nebuvo. Visi, kas laukė, atrodė, kad susirinko į kažkokį mini gatvės festivalį. Žmonės ten mezgė pažintis, keitėsi kontaktais, darėsi asmenukes, vartojo alkoholinius gėrimus, rūkė ir net leido muziką.
Štai, kokių spalvingų žmonių toje eilėje sutikau:
Hipis Tomas – kebabo lūkuriavo dairydamasis į dangų, rankose laikydamas butelį alaus. Savo vardą jis vis kartojo šalia stovėjusioms merginoms ir bandė gauti jų telefono numerius. Merginos nesileido į flirtą, tad Tomas tiesiog laukė maisto.
Porelė iš Čekijos į Berlyną atvykstanti jau trečią kartą sakė, kad suvalgyti kebabą šioje vietoje yra jų kelionių tradicija. Jie net nebandė valgyti kituose kioskeliuose, nes kažkuriame kelionių leidinyje perskaitė, kad reikia važiuoti būtent čia. Ir važiuoja, laukia, sugrįžta. Kai paklausiau, ar ne gaila aukoti savo atostogų laiko tokioms eilėms, jie man paaiškino, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau. „Eilė – kaip vienas iš nuotykių Berlyne, kaip koks nors atskiras renginys“, – sakė jie. Gal ir teisingas požiūris.
Vokietė Sandra prie „Mustafa's Gemuese Kebab“ atlydėjo dvi savo drauges, studentes iš Olandijos. Pati ji anksčiau niekada čia nevalgė, tačiau patikėjo tuo, ką iš visų girdi, ir nusprendė, kad jau metas. „Kebabai yra kaip vienas iš Berlyno pasididžiavimų, lankantis šiame mieste privaloma jų paragauti. Tik svarbu pasirinkti tinkamą vietą, pavyzdžiui, šią“, – tarsi pasamdyta reklamai, kalbėjo ji.
Šis kebabų „taškas“ tikrai yra plačiai reklamuojamas. Prie jo nuolat budi vokiečių žiniasklaida ir gaudo čia užsukančias vietos ar net pasaulio žvaigždes. Daug dainininkų ir aktorių valgė šiuos legendinius kebabus.
Apie „Mustafa's Gemuese Kebab“ yra sukurtas dokumentinis filmas, daugybė televizijos reportažų ir straipsnių. Kebabinės savininkas visuomet pabrėžia, kad kioskelio populiarumą lemia tai, jog čia šis patiekalas gaminamas nuo pradžių iki galo. Nėra jokių pusfabrikačių, jokių standartinių prieskonių, naudojamų pas konkurentus. Taip pat viena iš sėkmės priežasčių – itin didelės porcijos. Vienam žmogui sunkiai įveikiamos.
„Mustafa's Gemuese Kebab“ kioskelyje vienoje pamainoje dirba trys, kartais keturi darbuotojai. Kad aptarnautų vieną klientą, darbuotojas užtrunka nuo 3 iki 4 minučių. Kartais, kai žmogus užsisako daugiau nei vieną kebabą, gal net ir visus dešimt – klientas prie langelio užtrunka ilgiau. Matematika elementari: suskaičiavęs, kad eilėje žmonių stovi gerokai daugiau nei šimtas, supratau, kad svajonių kebabus man teks pamiršti.
Tik iš žurnalistinio smalsumo nuėjau į eilės priekį pakalbinti tų, kurie savo skanėsto sąžiningai sulaukė. Tie gerieji žmonės leido patiekalą apžiūrėti, nufotografuoti, o vienas vaikinas siūlė ir pauostyti.
Ką aš supratau? Tie kebabai perkrauti viskuo, kuo tik gali būti. Mėsos daugiau nei visų kitų pagardų. Nustebino daržovių įvairovė, neįmanomas kiekis rūšių ir paruošimo variantų. Dar išsiaiškinau, kad žodis „gemuese“ pavadinime reiškia, kad kebabe bus keptų (grill) daržovių – baklažanų, cukinijų, morkų.
Nustebino ir padažo kiekis. Atrodo, kokį litrą užpylė, kad jau tikrai nepasirodytų per mažai. Na ir didžiausia staigmena man buvo – ant kebabo viršaus patrupintas fetos sūris. Tokie dailūs gabaliukai, kaip snaigės.
„Tokį skanėstą sunku ir apžioti“, – juokėsi kebabą nusipirkusios merginos. Ir sakė, kad mėgins iš pradžių nuvalgyti šakute, o tada jau tai, kas liks – sudoros burna.
Populiariausias šiame taške – DONER kebabas su vištiena, jo kaina 3,50 eur. Brangesnis – DURUM kebabas lavaše, jo kaina 4,70 eur. Panašios sumos pardavėjai prašo beveik visuose kioskuose visoje Vokietijoje. Pagal Europos turkiškų kebabų asociacijos duomenis, apskritai šio valgio kainos šioje šalyje svyruoja nuo 3 eurų už pigiausią iki 25 eurų už brangiausią, su ypatingesniais priedais, pavyzdžiui, trumais.
Kai kurios kebabinės savo nuolatiniams klientams siūlo specialias nuolaidų korteles arba kas dešimtą kebabą pirkėjui tiesiog dovanoja.
Jeigu jau dabar svajojate atvykti į patį populiariausią kebabų kioską Vokietijoje, o gal ir visame pasaulyje – apsilankykite ten darbo dienomis, apie vienuoliktą valandą ryto. Pardavėjai internete skelbia, kad tai pats ramiausiais laikas, kai eilėje reikės laukti viso labo dvidešimt minučių ar pusvalandį. O didžiausias pikas prasideda nuo pietų ir tęsiasi iki nakties. Ypač savaitgaliais, kai turistų minia persipina su vietiniais berlyniečiais.
Ką dar reikėtų žinoti apie kebabų reikalus Vokietijoje? Kad toje šalyje vyksta jų valgymo konkursai ir net čempionatai. Magnetukų ir pakabukų mėgėjai būtinai turėtų iš tos šalies parsivežti kebabų formos prisiminimų. Prie kiekvieno maitinimo kiosko ar net pačiuose kioskuose galite įsigyti marškinėlių su vokišku užrašu „aš kebabų valgytojas“ arba „negaliu gyventi be kebabų“. Taip pat kepurėlių, rankinių. Na ir visokių smulkesnių atributų.
O iš kulinarinės pusės įdomu dar ir tai, kad turkišką valgį pamėgęs vietinis jaunimas sukūrė specialų limonadą „Papa Türk“, skirtą kebabų valgytojams. Šis gėrimas pagamintas iš imbierų, citrinų, mėtų ir peletrūno. Sakoma, kad limonadas iš tokių specifinių igredientų padeda panaikinti blogą, česnakų padažo kvapą burnoje, liekantį suvalgius kebabą.
Keliaukite po Vokietiją ir mėgaukitės kebabais. Tegul jie suteikia jums daug laimės.
