Būna, atvirkščiai, tokių, kur žmogus susapnuoja svajonę ir ja patiki taip stipriai, kad atsibudęs jaučiasi pasiruošęs žygdarbiui ir dideliems darbams. Tai gali būti didelio nuotykio pradžia, tačiau, kaip sapnų aiškintojas, jums pasakysiu, kad reikėtų labai saugotis tokio sapno, kuriuo metu patikite, kad galite įkurti restoraną.
Lygiai taip pat reikėtų labai atsargiai žiūrėti, jei jūsų draugės Ramunė, Jolanta, Rasa ir Kvaigilė viena per kitą jums sako, atėjusios į svečius: „Tu taip skaniai gamini, tau reikia savo restoraną atidaryti.“ Po šių žodžių dažniausiai seka labai neteisingi sprendimai, panašiai, kaip po draugių įtikinėjimo, kad „tu taip gerai dainuoji, tau reikia į Euroviziją“. Iki Eurovizijos dažniausiai dainorėliai, pagirti tarp giminių, neprasimuša, o štai restoranų, kurių galėjo ir nebūti, atsiranda nemažai.
Skaitytojau, jūs jau jaučiate, kad čia bus istorija apie vieną jų. Skaitytojau, jūs neklystate.
Pradėkim nuo to, kad nelabai gerai yra vadinti vietą „gastropabu“. Žodis „gastropub“ buvo išrastas Britanijoje, ir reiškė madingą kaimo užeigą, buvusią aludę, kuri nusprendė gaminti maistą „kaip restorane“, tai yra, turėti virtuvės vadovą ir negaminti visko iš šaldytų pusfabrikačių. Anglijos pabai, arba aludės, kokybišku arba bent jau valgomu maistu niekada negarsėjo, todėl žodelis „gastro“ buvo priklijuotas nervams nuraminti. Girdi, mes tik atrodome, kaip aludė, o šiaip esame restoranas, galite ateiti prabangios vakarienės.
Gastropabas „Mason“ yra visiškai netoli Rotušės aikštės, Savičiaus gatvėje: aplink tikrai ne kulinarinė dykynė – yra aplink gero, yra baisaus, yra pretenzingo, yra hipsteriško, bet tikrai nėra taip, kad nebūtų iš ko rinktis.
Mūsų staliukas užsakytas antrame aukšte, o pirmame aukšte tokia madingu save laikančio baro atmosfera, kur marinuojasi nuolatiniai lankytojai, kurie jaučiasi kaip namie ir baksnoja žvilgsniais, kaip vietiniai mažo miestelio snarglinėje, pamatę, opapa, pažįstamą veidą. Gerai, kad šalia jų nereikia sėdėti.
Valgiaraštis didelis ir savo koncepcija primenantis tuos laikus, kai pusė Vilniaus alpo dėl vyninės „In vino“: priruošim, vienu žodžiu, tokių pakramtukų-užkandukų, bet pagerintų ir paįvairintų, nu žinot, tokių su skoniu ir su fantazija, na, bus ir pagrindinių patiekalų, vienu žodžiu, čia bus tokia ir klasika ir eklektika, kiekvieno skoniui kažkas tinkamo atsiras.
Nereikia daryti kiekvieno skoniui, nes tada išeina netinkama niekam, nors iš bėdos kažką gali rasti visi. Ir nereikia, jei norite būti restoranu, valgiaraščio užpildyti tingia baro klasika, kaip antai sūrio piršteliais (€5), kurie buvo visiškai normalūs, pavalgomi, bet restoranui tokio maisto nereikia. Sūrio pirštelius su pamirkiukais duoda ten, kur nemoka gaminti maisto.
Blogiau, žinoma, buvo tai, kad pusės patiekalų, surašytų valgiaraštyje, nebuvo, arba virtuvėje buvo likusi paskutinė porcija. Tai yra tragiška, baisi Lietuvos restoraninės vadybos liga: turėti per mažai, kad tik neliktų per daug. Ėjome ten švenčių laikotarpiu, ir įsivaizduokite, per šventes ateina daugiau žmonių, ir jie visko užsisako, ir, žinokit, neturim. Kaip tyčia. Žinau, žinau, tiekėjai per šventes neveža (kiekvienais metais tas pat), aplinkybės, sunkumai. Keiskit tiekėjus arba ruoškitės srautams iš anksto. Sovietizuota sunkmečio virtuvė („pasakysiu, ko neturime“) nepalieka gero įspūdžio.
Susakysiu ne eilės tvarka. Bulvės su pasmulkintu aštuonkoju (€7,50) buvo nei geros, nei blogos. Neįdomu ir neįsimintina.
Abu karšti sumuštiniai (su plėšyta antiena, €10, ir plėšyta ėriena, €11) buvo namudinės saviveiklos kūriniai. Pusėtinos sudėtinės dalys, gal ir tinkamas maistas pasigaminti namie, kai labai norisi valgyti, kiaušinienė jau pabodo, ir kaip sykis yra raikytos sumuštinių duonos puskepalis, jungiam fantaziją ir gaminam. Aš mėgstu sumuštinius, net per daug, bet gal ne restorane, nebent galėtumėt sumeistrauti kokį amerikietišką devynių aukštų stebuklą. Čia stebuklo nebuvo.
Silkė (€7) buvo išskirtinė ta prasme, kad tai buvo blogiausia gyvenime valgyta silkė, be jokios konkurencijos. Tai buvo kaip žuvies skonio minkštas muilas, arba blogiau.
Jaučio žandas (€16), kurio dar niekur ir niekas nėra sugadinęs, nebuvo sugadintas ir čia, bet tik tiek. Tai labai minkšta, maloni mėsa, žiovulio skonio.
Galiausiai, kukurūzų traškučiai, načos (€7) buvo paskutinis patvirtinimas, kad ne į restoraną atėjom. Dar tik stigo keptos duonos, aplietos lydytu sūrio gaminiu, ir turėtume bevardę Palangos užeigą J.Basanavičiaus gatvėje, tik čia ne vasara ir ne Palanga.
Keturiese sumokėjome €99,80 (dar dvidešimt centų, ir būtų šimtas, kaip simboliška – tiek nedaug liko iki triženklio čekio). Ir arbatpinigius, nes buvo gruodis, stebuklų metas.
Pasakysiu neslėpdamas, lankytojų gastropabe buvo nemažai, ir manau, kad yra tokių, kam ten patinka. Gal jie kažko kito ieško, negu aš. Aš jų nesmerkiu ir nesakau jiems ten nebeiti. Atvirkščiai, eikite, galite net imti mano vietą, nes aš tikrai ten nebegrįšiu. Dvi žąsys iš penkių.
Mason Gastropub, Savičiaus g. 3, Vilnius. Tel. +370 671 44142. Facebook profilis: https://www.facebook.com/GastroMason/?fref=ts
Antradieniais ir trečiadieniais: nuo 18:00 iki vidurnakčio. Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio: nuo 18:00 iki 01:00.
