Tai ir bandau vis kaitalioti – tai prabangūs, kur visi šaukia, kad galėtų mėnesį šeimą išmaitinti iš tų pinigų, kur aš per vakarą pravalgau, tai paprasti – kokios burgerinės ar kebabinės, kur visi šaukia, kad turbūt jau į padorias įstaigas nebeįleidžia, tai ir vaikšto už penkis eurus pavalgyti. Kai maistą bandau Vilniuje, dažniausiai niekas nieko apie tai nesako, nes ir taip aišku, kad visas kulinarinis gyvenimas yra sostinėje, tačiau kai tik bandau įvykdyti savo misiją ir parodyti kulinarinę Lietuvą už Vilniaus ribų, kur nors provincijos miesteliuose, tada skaitytojai reiškia nuomonę, kad Vilniuje jau turbūt būsiu viską suvalgęs.
Iš didelio rašto lengva išeiti iš krašto, kaip sako senovės kinų patarlė, todėl šį kartą sumaniau padaryti dar kitaip: jeigu čia prieš kurį laiką buvo restoranas, kuriame visi patiekalai buvo iš sausų pusryčių, tai aš pagalvojau, kad man nieko blogo neatsitiks, jei nueisiu ir pabandysiu papietauti vien tortais.
Svarbiausia, kad tortai nėra mano svajonių maistas. Saldumynai apskritai yra ne man. Man geriausias saldumynas yra rūkyta dešra, puskietis sūris, krabų lazdelės, kibinas su aviena ir Kijevo kotletas. Ta prasme, visų šių dalykų galėčiau užsisakyti desertui, ir laikyčiau, kad desertas pavyko. O tortai? Dažniausiai kur nors per šventę iš mandagumo suvalgau gabalėlį, nes visiems deda, tai ir aš ragauju kartu su visais, palinkčioju galva, na ir viskas.
Tortinė yra įsikūrusi tarp daugelio restoranų ir parduotuvėlių „Ogmios mieste“, atrodo visiškai įprastai, kaip tortinė, ir vadinasi tiesiog „Tortinė“, o ne kokia nors ten „Tortinė Malibu“ arba „Tortinė Reveransas“, ir logotipe nupieštas tiesiog tortas, o ne Jūratė ir Kastytis ir ne trys paršiukai, šokantys aplink Kalėdų eglutę. Viduje vitrinos, o jose – dailiai apšviesti tortai. Kaip jiems sekasi? Man atrodo, gerai, sprendžiant iš lankytojų srauto (tik daugumas ateidavo tortų pasiimti užsisakę arba nusipirkti iš to, kas išdėliota, pietaujantis skirtingais tortų gabalais buvau aš vienintelis).
Lietuviams tortai yra labai svarbu. Nebūtinai turi lūžti stalai nuo maisto, kaip kadaise būdavo įprasta (na, mišrainės, žinoma, turi būti, čia jau kas be ko), kartais šventės stalas gali apsieiti ir be karpio, ir be keptos žąsies ar vištos, kuri būdavo įnešama iš virtuvės kaip didžiausias siurprizas (atsimenu, tos paukštienos nemėgdavau ir nesuprasdavau vaikystėje, ko tie suaugusieji taip spygauja ir reiškia susižavėjimą iškeptu paukščiu, kurio dar ir kaulus reikia rakinėti), daugelis dalykų nėra būtina, tačiau labai būtina yra tortas, ir vargas tai šeimininkei, kuri juo nepasirūpina.
„Pas Genutę visada būna nelabai skanūs tortai“, – tai tokie stiprūs žodžiai, kad beveik panašu, lyg apkaltinti Genutę vagyste, sukčiavimu ar kitais kriminalais. Tu juk gali nemokėti tortų kepti (lietuviai pripažįsta, kad ne kiekvienas gali būti konditeris, mes visi esam krepšinio treneriai ir urbanistikos planuotojai ir architektai, bet konditerija yra menas, galvojame mes), tai bent nueik ir užsisakyk iš tų, kas moka. Prieš kelias dienas girdėjau parduotuvėje moteris kalbant, kokie brangūs šventiniai tortai pasidarė – viena 55 eurus kažkur mokėjusi, kita – 70 eurų, Dieve, Dieve, bet nė vienai nebuvo kilusi mintis to torto atsisakyti, nes tikrai to niekas nesuprastų ir paskui kalbėtų, kad žinai, pas Petraičius tai net torto nebuvo, toks ir balius tenai.
O jeigu kokios Aldonos tortai, savos gamybos ar užsakyti, yra visada skanūs (lietuviai labiausiai vertina skonį, ne išvaizdą – tie vakarietiški paprasti biskvito gabalai, aplieti glaistu, ant kurio išpaišytas futbolo kamuolys arba koks lokys arba švenčiančio vaiko vardas nėra skirti lietuvių valgytojo širdžiai), tai tetai Aldonai yra praktiškai užtikrinta vieta danguje kuo arčiau prie Dievo, jai atleidžiamos nuodėmės ir prasižengimai ir ji garbinama labiau, negu visos kitos tetos. Tokia jau mūsų, lietuvių, psichologija – sakau jums kaip gydytojas.
„Tortinėje“ man nepavyko planas pavalgyti vien tradiciniais saldžiaisiais tortais (ne, čia nėra tų senamadiškų Lietuvos visuomeninio maitinimo kūrinių, sviestu plaukiančių „Griljažinio“ arba „Purienos“), nes pirmam patiekalui man pasiūlė nesaldų silkių tortą. Rimtai, silkių.
Silkių tortas (štai jis, nuotraukoje) buvo iš esmės tortu apsimetęs kitas patiekalas: tai tradicinė „silkė pataluose“ (žinote, silkės gabalėliai su burokėliais ir kitokiomis daržovėmis ir majonezu), bet padaryta tikro torto formos ir pavidalo. Taip, silkė pataluose yra vienas labiausiai tradicinių Sovietų Sąjungos patiekalų, palikimas iš praeities, kurią aš dažnai pašiepiu, bet padėsiu ranką ant tos vietos, kur turėtų būti mano širdis, ir prisipažinsiu jums, kad jis yra mano vienas mėgstamiausių iš senosios virtuvės. Silkė pataluose ir farširuoti kiaušiniai, štai ką labiausiai mėgdavau prie šventinio stalo (be jau minėtos rūkytos mėsos). Na, ir čia tas gabalėlis man puikiai susivalgė – ne per sunkiai majonezinis, silkės daug, ir tik paskui supratau, kad iš keturių saldžių gabaliukų, kuriuos naiviai ir lengvabūdiškai išsirinkau, galėsiu tik po kelis kasnius paragauti, nes negali normalus žmogus tiek suvalgyti įprastinėmis sąlygomis.
Tiesa, man treneris Andrius Pauliukevičius yra pasakojęs, kaip per iškrovos dieną suvalgė visą tortą, bet čia nėra normalus ir įprastinis atvejis; Andrius yra ekstremalas.
Iš keturių gabalėlių man labiausiai patiko tortas be gliuteno (dabar madinga be gliuteno, daug yra jo netoleruojančių, o ir kiti jaučiausi pasirinkę sveikesnį variantą) su mangais ir žaliosios citrinos (laimo) jogurto putėsiais.
Meduolinis biskvitas su šaltalankiais (mano tėvai mėgdavo šaltalankius, ypač mama kažkokį karštą kompotą iš jų virdavo, kuris turėjo kažin kokių gydomųjų savybių, nežinau tik, ar mane nuo ko nors išgydė) ir su medaus putėsiais buvo šiek tiek nostalgiško skonio – gal čia dėl to meduolio.
Šokoladinis biskvitas su riešutais ir juodaisiais serbentais turbūt buvo paprasčiausias iš mano bandytų tądien. Pripažinsiu, gal man, šokolado nemėgstančiam, nereikėjo rinktis šokoladinio biskvito, bet ne visi skaitytojai juk nemėgsta šokolado, ir šitas buvo objektyviai geras: juodųjų serbentų rūgštis atsveria saldumą.
Galiausiai, maskarponės (čia toks itališkas tepamas sūris) tortas su miško uogomis ir našlaitėmis buvo maloniai lengvas, ir turiu pasakyti, kad šiaip visi mano ragauti tortai atspindėjo pagrindinę šių laikų tendenciją Lietuvos desertų gamyboje – nebe saldumas ant saldumo, o saldumas, balansuotas rūgštimi, nebe sviestinio kremo nežabotas riebumas, o kremo putėsiai, kur valgai perpus su oru. Ir santūrios puošmenos (negavau nė vienos rožytės, ir nemačiau tų rožyčių, bet, žinoma, manau, jei kažkas labai norėtų, tai tų rožyčių pridėtų).
Torto gabalėlis čia kainuoja nuo €3,50 iki €5 – nemanau, kad labai brangu, bet šitoks pasirinkimas ir įmantrios sudedamosios dalys įpareigoja. Už viską sumokėjau €22,60 ir arbatpinigius. Ir parvilkau namo dvi dėžes nesuvalgytų tortų gabalų.
Ar dar bandysiu pietauti vien desertais? Turbūt ne šį mėnesį. Visgi man tai yra ekstremali patirtis. Ar galėčiau patarti „Tortinę“ Aldonai, kurios visada skanūs tortai, arba Genutei, kuri nori pasitaisyti ir būti visų svečių mylima? Žinoma, išsirinkite pagal jūsų svečių skonį ir pirmyn, jie žinos, kad jūs jais rūpinotės. Ir būtinai pabandykite silkės tortą, visi apie jį šnekės. Keturios žąsys iš penkių.
Tortinė, Ogmios miestas, Verkių g. 29, Vilnius. Tel. +370 678 678 04011. Facebook profilis.
Kasdien nuo 11:00 iki 20:00.
